Pakelk akis ir nesišypsok

Pakelk akis ir nesišypsok

SAKO, meilė puošia žmogų.
... Nutinka atvirkščiai.
... Apakintas jausmų
Kvailioja aistringai,
Ir žiauriai akimirkai paklusęs
Patetišką preliudą groja.
Manau, tai - dar ne meilė, tik jos
Šešėlis, klaidi - nepastovi harmonija,
Saldaus ir begalinio gyvenimo pradžia,
Būsimo džiaugsmo, troškimas, aistra...
Žmogus nežino ko jam reikia.
Paklysta, pasimeta noruose, deja.

Jei ne mylintis, visagalis likimas -
Pražūčiau. Ir beprasmis gyvenimas
Taip ir netaptų prasmingu.

ŠIRDIS nerami drasko krūtinę.
Vėlu jau, o užmigti negaliu.
Pianisto pirštai sutinę
Laukia pripažinimo ir gėlių.
Gal gims puiki serenada?
Metas tam - palankus.
Jau išmokau degti aistra,
Mūza aš tavo kvailys gabus.
Kiekvienas atodūsis ir sakinys
Skirtas tau.
Meilė, kančios ir ilgesys!
... Štai ko ieškau.

Gyvenu,
Muzikuoju.
Tarp džiaugsmo ir kančių,
Sulinkęs... Šį tą kuriu.

DOVANOJAI gyvenimą.
Gražinti galiu tik meilę,
Nes nieko daugiu neturiu.
Netyčia pakėliau akis
Nuo pageltusio lapo.
-Kaip gražu lauke!
O tu šalia.
Paskendusi...
Nedrįstu žadinti.
Neturiu teisės.
... Už stiklo nepakartojamos
Apsnigtos kaštonų šakos.
Kiek daug nuostabaus baltumo,
Tyro, nepaliesto šventumo!

MIRTIE, be tavęs gyventi negaliu.
Trumpam gelmėn paniręs
Naujai į gyvenimą žvelgiu.
Tu - viliokė, meilužė,
Paslaptingas angelas.
Tavęs aistringai trokštu
Ir bijau.
Tu - kasdienybė.
Mano meilė tau -
Nesuvokta ir beribė.

O LEMTIE, didinga
.................. Galia.
Parklupdei išdidumą
Ir pasipūtimą.
Tu neapčiuopiama,
Trapi.
Švelnūs kerai
Įveikė
Grubią, vyrišką, jėgą.
Viskam abejingas,
Sutryptas,
Beveik sunaikintas -
Noras gyventi;
Judėti;
Mylėti.
Tu atimi ir duodi.
Buvau apkabinęs
Žavią mirtį,
O iš tikro
Gyvybės taurę laikiau.
Kokia tu vis dėl to koketė,
Kaip gudriai ir mikliai
Susuki vyrų galvas!

DAŽNAI elgiuosi įžūliai.
Nesuprantu kodėl toks.
Godus esu... Noras pataikauti
Išgąsdino tave.
Mačiau kaip sutrikusi,
Gal įskaudinta, traukeisi.
Didžiulė jėga,
Žemo gašlumo,
Plėšo vidurius.
Tik stebuklo dėka
Baigėsi viskas gerai.
Neapčiuopiama akimirka
Ateina ir nutolsta
Praeitis ir negandos.
Kol karaliauja ramios,
Šaltos nakties valandos,
Menu tave.
Šį karta be kėslų
Ir noro apgauti.
Kad visada būtų taip!
Kad visada nuoširdžiai
Kalbėčiau ir mylėčiau!
Jau greitai.
Neužilgo.
Tikiuosi ir laukiu...

TRIUKŠMINGAS maskaradas.
Kaip žiaurus plėšikas
Draskau apsvaigusius veidus,
Tarsi popieriaus kaukes.
Po apgaule ir išore
Bandau surasti tave.
Beribis siutas
Iš kantrybės veda,
Nes tik savo,
Apgaviko, snukį randu.
Praradęs pusiausvyrą
Į bedugnę užmaršties krentu.
- Ko bijoti,
Juk nėra dugno?..

JAU senai rega nusilpusi,
Vis blogiau ir rečiau
Matau tave.
Kol žadi
Gyvenimui suteikti prasmės
Savo spindesiu,
Tol egzistuoju
Linksmas ir nepalaužiamas.
O kai atsuki nugarą -
Pražūtingas šaltis
Sukausto krūtinę.
Tavo tobulumas
Šildo ir keičia
Egoistinę prigimtį mano.
Tu parodei aistrą ir meilę.
Dabar trokštu vėlei
Išvysti atitolusį veidą.
... Ir tada, paskutinę akimirką,
Kai mirtis kėsinsis į kūną, -
Išplėši iš tamsos,
Suteiksi regėjimą
Ir naują, prasmingą būtį.

BALSAS užkimęs.
Rėkiau visą dieną
Karišką REQUIEM.
Mirti buvo malonu,
O gyventi smagu.
Priešybės sukūrė
Prasmę ir pojūtį
Artumo... Tu šalia.
Šilumos, šviesos, tamsos
Pavidalu ugdai
Mylimą kūrinį.

KŪNAS - keistas mechanizmas.
Žiūriu į veidrodį ir netikiu,
Kad toks galiu būti.
Kai nematau tikrovės
Įsivaizduoju kaip srautą
Šviesos, ar laimės.
O kai tikrovė numetusi
Idilę į šalį
Stoja nuoga prieš mane, -
Drebu iš baimės.
Ką aš garbinu?!
Visa laimė, kad tu esi -
Mano beprotybė,
Gyvenimas, nuoskaudos,
Viltis ir meilė.
- Užteks.

SALDŽIA apgaule
gundau save.
Taip jau yra buvę.
Kartojuos tai sakydamas.
(Pats sau nusibodau.)
Geriau bus jei šiandien prigulsiu.
Samanom ir usnimis apaugsiu,
Rudenio lapuose paskęsiu,
Po žiemos balta pluta sunyksiu.
Kitą kartą gimęs,
Gal sugebėsiu
Išvengti pagundos,
Gal išsaugosiu nuoširdumą,
Gal dar nebūsiu užmiršęs
Kaip reika mylėti.
Tikrai reikėtų nuplėšti
Veidmainio kaukę,
Susitaikyti su lemtim,
Pasitraukus į juodą kulisą
Susilieti su užmarštim
(Su antrąja tavo puse).


GRAŽI saulėta diena.
Išėjus į lauką kūną sukausto šaltis.
Miestas papuoštas
Ledo skulptūromis.
Tyku ir ramu.
Išeisiu į gatvę.
Sustingsiu, virsiu dirbiniu.
Ateis pasigrožėti turistai.
Atneš močiutės gėlių.
Žiedai nuvys ir supus.
Ir tai tęsis
Daug metų.

APGAVYSTĖ -
Šlykšti ir viliojanti.
Bjaurybe,
Kokia tu saldi!
Kaip priprato
Prie tavęs kūnas!
Visi receptoriai
Nori sąlyčio
Su nuodu ir mirtimi.
Baisu ir malonu
Ištirpti sraute
Nuopuolio ir skausmo.
Nuolatinis nuovargis
Ir apsvaigimas -
Palydovas pakvaišusios sąmonės.
Tik kartais nurimstu
Miego sukaustytas.
Trumpam.
Pabudęs vėl neriu
Į beprotišką
Kasdienybės verpetą.

RYTE švietė saulė.
Dabar dangaus skliautą
Aptraukė lygus, melsvas,
Begalinis debesis.
Leidžiasi snaigės.
Monotoniškai.
Neskubėdamos.
Ramiai.
Dienos - kaip ir visos kitos.
Tik tu ir aš kitokie.
Mūsų širdys -
Svetimos,
Nebylios.
Bet ir be žodžių
Supranta...



SUBLOGĘS stoviu prieš tave.
Dar truputėli ir nebeliks
Nei sąnarių, nei sąmojo.
Tik pelenų saują
Kuriantis vėjas
Nešios po kraštą.
Tiek to.

KARŠTA diena
Ir širdis karšta.
Bet vakarui atėjus
Tūrėtų nurimti.
Susimąstymas,
O gal tik abejingumas
Sustabdys
Beprasmį judėjimą.
Nurims ir pasiduos
Būtajam laikui.

VIDURYJ nakties
Į nebylią
Dangaus kūnų
Puotą
Įsiveržė
Trumpas muzikinis motyvas.
Rimtis
Pasimetusi ir pasibaisėjusi
Žiūrėjo į akiplėšą.
O kas jam?
Linksma
Ir tiek............

VYKSTA simfoninio orkestro repeticija.
Nežinau kas darosi!
Kūnas alsuoja,
Bet toks įspūdis,
Kad dūstu.
Šviesa, malonumas
Kausto širdies raumenį.
Derančių garsų
Srautas palietė
Ir sujaudino,
O gal tik šiaip atsitiktinumas.
Medžio ir vario legato,
Stygų piccikato.
Nieko neišmanau.
Girdžiu lyg pirmą kartą.
Kaltas nuovargis
Ir dar 1001 nežinomų
Aplinkybių.

„RUDUO ateina rudenį“,
Sako nusmurgęs vaikas.
(Purvinas ir neprižiūrėtas.)
Logiška, mielas mažyli.
Dar ir dėl to tu man...
Brangus. Lūpom
Senai neliečiau, purvinų,
Skruostų ir nepamenu,
Kada apkabinęs buvau.
Švelnumą ir prisirišimą
Tik raštu išreikšti bandau.
Dar skaityti nemoki, -
Vis tiek rašau.
Gal kada... Ech!
Tebūnie taip kaip yra.

ŠIĄNAKT pravirko
Rudas dangus.
(Kaip sena dama
palikta vyro ir vaikų).
Be priežiūros liko
Dangaus skliautas.
Žvilgtelk vaikeli, -
Koks gražus yra
Senas veidas.
Jau amžinybe
Palinkęs virš žemės
Ir vandenų.
Jis juokiasi ir verkia
(Taip kaip ir tu -
laimingas, nuliūdęs...)
Prieš tūkstantį kartų
Jau buvo senas ir sena,
O dabar, su kiekviena diena
Jaunėja ir sensta,
Miršta ir gimsta.
Šiąnakt pasaulis miega.
Pamiršęs nepamena skliauto.
Tik sena dama,
Verkdama,
Žiūri į lietų.

TIKRIAUSIAI nėra viskas gerai,
O mintys- kreivos, neteisingos.
Mano laimė, kad klaidos
Šiam pasaulyje yra vertingos.
Lauke tamsu, drėgna, purvina.
Nejaukiai jaučiasi benamiai,
Į žemę slepia kreivą stuburą,
Pamiršta vargą, neblaiviai ir lengvai.
Ir aš norėčiau apsvaigti
Nuo arbatos, šokolado, bučinių.
Tik kad neverta branginti
Norų saldžių ir šiek tiek nedorų.

UŽGESO žibintai ant tilto.
Senuką taiso scenos darbininkai.
Žiūrovai, veltėdžiai pamiršo
Architektūros paminklą. Nedailiai
Aptaisė lynais.
Apibėrė dulkėmis.
(Sukandžiotas vabalų)
Vėliau iš pelenų
Pakils ir vėl bus mylimas.
Dabar tik lietus ardo.
Dar darbininkų trypiamas
Senas suaižėjęs paviršius tilto.
Meilužiai ten nesusitiks.
Tik paliegęs paštininkas
Gavęs pensiją atlėks
Vynu ir dulkėmis sutepti rankas.
Ten šalta ir nejauku.
Pro šalį eidamas
Kas kartą sutrinku, -
Dingo išorinis žavumas.
Ilgai buvo gražus
(Gal puse tūkstančio metų)
Tarp įsimylėjėlių populiarus
Šis mūras daug priesaikų
Yra išklausęs.
Daug kraujo
Žmogus ant jo išliejęs,
Daug beprasmio darbo,
Daug dvokiančio prakaito...
Dabar jis griūva,
O mes jį taisome.
Širdis jo pūva,
O mes vis netikime.
Jau miręs
Šimtametis stabas.
Jau žuvęs
Aš, jis. Tik amžinas -
Nepažinus, kūrėjas,
Buvo, esti ir bus.
Vynu nuplovęs rankas,
Apgirtęs, rankioju žodžius.
Kaip maldą
Juos dėlioja lūpos.
Klabos defektą,
Kurio nepastebėjo logopedas,
Atrado tiltas.
Ištarti negaliu -
Kas kaltas,
Kad sugrįžtu.
Jau naktis.
Ir vėl
Kaip vakar,
Ir vėl
Vynas ant lūpų
Ir rankų,
Ir vėl...
Kaip visada,
Ir vėl tas pats,
Ir vėl aš,
Ir vėl tu.


KĄ iš tikro pasakyti norėjo -
Nesužinosime. Gal ji ką mėgdžiojo,
O gal taip mūza kalbėjo,
Vargšė, kitaip rašyt negalėjo.
Pamenu ją: šiek tiek sutrikusi
Ir tuo pačiu metu užsispyrusi
Duoda savo kūrinį skaityti,
Prašydama, savimylą paglostyti.
Na ką, darbai jos darė
Gerą įspūdį.
Viso to kokia prasmė?
................ Matai pati.
Vertinti nei noriu,
Nei galiu.

PLEPA jaunuoliai
Apie asmenybės destrukciją,
Apie praleistą (nerūpestingai,
vėjavaikiškai) laiką.
Jų pasitikintys liežuviai
Tik teorija remiasi.
O šiknos, dar dorai
Nebuvo išspardytos. Darosi
Pikta klausant kliedesių,
Bet nieko keisti neturiu
Nei teisės, nei jėgų.
Teklesti klaidos ir proto negalia.
Nes tik per įvairovę ir kančią
Pažinsime tikrovę.

PENKTA savaitė,
O gal dar daugiau,
Laiko pralėkė
Nepastebėtai. Pavargau.
Tik tai pasako,
Kad dienos slenka.
Ko gero
Sensta kūnas.
Dvasia apsikrėtė
Pelėsiu ir suglebimu,
O tik penkta savaitė
Išsiskyrimo ir darbų.
... Norisi ramybės ir lengvumo,
Romantiškų svajonių ir saugumo.

ŠIANDIEN jaučiu,
Kad pasaulis
Nesvetingai, šalčiu
Sutinka. Kaip praeivis
Esu užklydęs.
Jam aš svetimas.
Būsiu suklydęs
Čia ateidamas.
Gal turėjau
Kitą pasirinkimą!
Gal galėjau,
Prieš gimimą,
Pasirinkti nebūtį?
Noriu užmigti,
Be pėdsako dingti,
Amžiams nurimti.

JEI mirti, tai mirti gražiai,
Kaip herojui, senovinio epo.
Grotų dūdų orkestras smagiai,
Kai suklupus prie šalto
Lavono minia, -
Nesąmoningai burnotų.
Tarsi išorinė valia
Prievartautų ir laikytų.
Sunku gerbti
Šiltą artimą.
Lengviau mylėti
Atšalusį kūną.
Mirties kultas,
Mūsų kasdienybėje
Susuka galvas
Ir nusuka, deja.
Kad mirčiau, kaip senovinio epo herojus
Turiu gyventi ir visą dieną kovojus
Neabejoti sėkme, ir matant likimo vingius
Neklaust: „ką atneš man rytojus. “


DIENOS, kaip sutrūkusio
Vėrinio perlai,
Pabiro, ant lygiadienio.
Stabtelėjo trumpai,
Pasvyravo,
Padvejojo
Ir nulėkė
Kaip pelė
(Baikšti ir nuskriausta,
kasdienė- pilka,
žmonių nuvertinta)
Vakarykštė diena.
Iš tikro visos reikalingos.
Esu siūlas
Ant kurio veriamos dienos.
Prasmingas
Laikas
Tarsi Sizifas
Nenuilsdamas
Stumia paras.
Vis naujas ir naujas.
Tik siūlas dyla,
O karoliai tie patys.
Ir vėl byra...
Ir vėl tvarkys
Blizgutį juvelyras.

EIDAMAS gatve
Pamačiau užmuštą
Juodą katę.
Jauną gyvūną
Pasivijo nesėkmė.
Pelėsiai ir drėgmė
Pūdo kailį.
Kirminai ir mikro -
Organizmai
Smagiai ardo
Vidaus organus.
Katė prasimerkusi,
Iškišusi liežuvį,
Aštrūs dantukai...
Gražaus gyvulio būta.
Atrodo liūdnai.
Pliaupia rudenio
Lietus,
O vidury kelio -
Ramus
Katės lavonas...

SUDIRGĘS esu.
Elgiuos agresyviai.
Ieškau kaltų,
Nors negarbingai
Gyvenu.
Nesuprantu
Kodėl kimbu
Prie tokių
Žmonių
Koks pats esu.
Sėdžiu kavinėje,
Geriu sultinį.
Saldžioje bandelėje
Malonumo rasti
Nepavyko.
Pasaulio pompastiška
Puota vis dar tęsiasi,
Tik aš jau sotus
Ir vis dar irzlus.

AKYS merkiasi,
Burna žiovulio
Tampoma, visi
Sąnariai nuovargio
Apimti. Už seno
Lango, antros dalies
Lietaus simfoninis Adagio.
Prie stiklo prisišlies
Sudžiuvęs mano
Kiautas. Tik
Kerų pavasario
Prikeltas, lyg
Ir bus...
Gal šis kūnas
Nežus?
Tik trumpam
Mirties sukaustytas,
Letargo glamonėm
Apkerėtas,
Prigulė?...
Kas man lieka?
- Tikėjimas ir neaiški
Viltis. Eiga
Gyvenimo pati
........ Priveda....

KARTAIS nuovargio parblokštas
Užmerkiu akis,
O sapnas liguistas
Užvaldo mintis.
Atrodo, kad mylimas
Žmogus - čia pat.
Apkabinu, leidžiasi glamonėjamas.
Regėjimo suviliotas, tad
Puolu raudodamas,
Tarsi pamišėlis.
Pažystamas kvapas!
Švelnumas begalinis...
... Nubudus nuodingi kerai
Išsisklaido tarsi vaiduokliai.

ALKIO ir nemigos
Iškankintas bičiulis -
Susidvejinęs šizofrenikas,
Mielas pamišėlis.
Gal būt tai -
Aš. Tik to dar
Nežinau. Taikiai
Gyvenu. Dar
Labai myliu
Ir nekenčiu truputį.
Apstu kontrastų begalybėje.
Jie telpa mano širdyje.

KODĖL aptingau?!
Nemiela širdį užgniaužus
Gyventi. Geriau
Išlieti (kompleksus sulaužius)
Skausmą ir nusivylimą,
Viltį ir džiaugsmą.
Neturiu atminties.
Pamiršau, išties,
Viską kas buvo.
Ir jei neišsakyti
Žodžiai, - imčiau manyti,
Kad nieko ir nebuvo.
Ačiū likimui už beribį gerumą,
Nes nuolatos jaučiu meilę, dėkingumą.

DIEVE mano, noriu paklausti, -
Kaip ir kada mirsiu?
Klausymas retorinis, todėl atsakyti
Neriekia. Gal netrukus suklupsiu
Niekšo ir pasalūno papjautas,
O gal ilgai dar džiaugsiuos
Buities glamonių apgautas.
Dažnai kvailybė,
O ne išmintis
Praskaidrina realybę.
Ši išimtis
Tik patvirtina taisyklę,
Kad patirtis ir žinios
Moralinę baidyklę
Paverčia šviesuliu žmonijos.

MANO likimas turi
Humoro jausmą.
Iš jo išmokau pokštauti.
Kikendamas atima
Ir duoda malonumą.
Keikdamasi priima
Širdis viską
Ką duoda
Būtis. Guliu
Lovoje. Nauda
Menka, nes poilsio
Ištroškęs kūnas
Tik nevilties glėbio
Glamonėjamas kol kas.
KIEKVIENĄ kartą įkvėpdamas
Jaučiu didėjantį nerimą.
Įelektrintas oras draskydamas
Šnerves braunasi į sielą.

Ką daryti?
Kur bėgti?
Ar įmanoma išvengti
Nežinomybės? Tik vemti
Norisi žiūrint
Į veidrodį.
Bandau atstumt
Tikrovės atspindį.
Likimas sumanė pažaisti:
Neleidžia nei gyventi, nei mirti.

NUTARIAU nutolti
Nuo buities darbų.
Pasimėgausiu truputį
Liūdesiu švelniu.
- Tu nuostabi
Gėlė laukų,
Aruodai tušti,
Neturiu pinigų,
Kad išpirkti galėčiau
Tą žemę, kurią
Glamonėjo tavo pėdos.
Pavirtęs girių Aidu
Bastausi kartodamas žodžius...
Renku garsus nuo tavo lūpų
Tarsi nektaro lašelius saldžius.
Senai virtau šešėliu,
Arogantiškos tuštybės atgarsiu.
... Nieko pakeisti nenoriu ir negaliu.
Todėl viską palikęs,
Pilku šaligatviu,
Nuo dulksnos sudrėkęs,
Tolstu. Mažėju.
O po daugelio metų
Susiliesiu su horizontu.

SAKAI, moterys -
Įžvalgesnės, todėl greičiau
Perpranta vyrus. Vis tiek klys
Ir bus nelaimingos, nors geriau
Pažįsta ir perpranta
Kitus... Nes savęs
Vis tiek nesupranta.
Pažvelk į save,
Tu graži ir miela,
Įžvalgi, bet deja
Tai nepadeda atrast sprendimo,
Kuris išlaisvintų
Nuo ligų ir klaidų.

DAR vakar juodas
Rašalas tepliojo
Pirštus, o juokas
(Nihilistiškas) draskė
Krutinę. Ačiū Dievui,
Pavasaris sujaukė
Nusistovėjusią netvarką.
Viltis bunda.
Šis tas žūsta.
Širdis taikiai pasiduoda
Būties natūraliai
Tėkmei.
... Ilgai snaudė
Ir maniau. kad
Pasąmonės gelmė
Prarijo, pražudė.
Bet ne, gajus
Yra žmogus.
Likimo apdovanotas
Ir prakeiktas.
Kad ir kaip norėtų
Nurimti, Išnykti, -
Gyvenimas duoda jėgų
Ir verčia ieškoti
Savo gyvybės,
Skausmo ir džiaugsmo
Šaltinio.


SUNKIASI kraujo lašai
Pro suskirdusias lūpas.
Mielo žodžio, tikrai,
Neištars. Ne gedulas
Ir ne tylėjimo įžadai...
Šiaip įsižeidusios tyli.
Atrodo nerimtai, juokingai.
Darniai gyventi gali,
Bet to dar nežino,
Ir nenori žinoti.
Taip auklėjo nuo gimimo,
Tad priprato kartoti
Klaidas praėjusių
Kartų.