Arčiau širdies

Kai jūros išdžius
ir kareiviai
nusimes uniformas
niekam nebereiks jų,
o raktai bus pakeisti
visam laikui

iš trijų spynų
liks viena
ir ta –
nerakinama.

Ar dar bus kam ateiti?

Samurajai
palikę kardus
namie
pūkų pataluos
be ginklų
be gynybos
be nerimo
ilsisi.

Juk dar bus kam ateiti.

Palėpėj
atverti senus lagaminus
naujoms istorijoms –
Juk dar bus kam girdėti.

Gyventi
dar bus kam.

Po sunešiotų batų
neužmiršę
bėgiais ėjusios kojos
ramiai sugula traukiny

kai nebereikia priešintis,
kai neviešintos žinios
lūpomis teka

keliauja laukais
pas tave
miegantį –

į tavo kairį ausies būgnelį,
kai dešinysis globojamas pagalvės –
atitipena viltis

kad atitraukęs užuolaidas
pamatysi
kaip stoviu prie durų
su pienu blynams

su rūku ant pečių
basom kojom
su duona ir druska
ištekėsiu į tavo švarko
vidinę kišenę –
arčiau širdies.

Juk dar bus kam pajusti,
kaip plaka.
Net miegant.