Aistros Asgarde (1)

Lokis iškišęs liežuvį žuvelę auksinę pagavo
Norą turėjo jis didį, tarytum trikojį alavo
Toro žmona jam patiko, tokiam niekadėjui didžiausiam
Tad ir sumanė žuvelės prašyt, kad padėtų ją gauti

Linko prie marių, palinko tas Lokis klastūnas
Pašaukė žuvį, lyg būtų banginis - galiūnas
Atplaukė vargšė, visai nenujausdama kliauties
Čiupo ją Lokis ir tarė: "dabar turi gautis!"

"Ak, gi paleiski mane, tu dieviūkšti pamišęs
Jei nepaleisi - skambės tau krikščioniškos mišios
Jei nepaleisi - pakviesiu aš Torą su kūju
Būsi suplotas tarytumei vilkė per rują"

"Tu patylėk, auksažvyne", tik tarė jai Lokis
"Pildyki norą, kitaip liksi smėly voliotis
Liepk Frėjai čiupt Toro kūjį ir krūmuosna dingti
Tik ne į tuos, kur nuvesi jo žmoną džiaugsminti!"

Raukėsi aukso žuvis, bet kitaip negalėjo...
Frėja atbėgo prie Toro ir lįsti pradėjo
Sako "Gražus tu, stambus ir galvotas
Tik pasakyk, kur gi slypi ir tavo dar protas?"

Toras sau barzdą pakasė ir ūsą užsuko
"Tu, moteriške, turbūt neverta net barsuko
Protas gi mano žinai kur, surast jį galėtum
Jei pasilenktume ir truputį dar netingėtum"

Frėja išsišiepė gudriai kaip moterys moka
Tarė "Tai aš pasilenksiu, jei kitaip tau sunkoka"
Toras patenkintas kūjį į šoną padėjo
Tiek ir tematė - tuoj įrankis dingo su vėju.

"Ach tu gyvate!", supyko griaustinio tėvukas
"Jau kai surasiu tave, tai tikrai bus kajukas!"
Ir sudundėjęs griausmu bei žaibus nusitvėręs
Išlėkė Frėjos ieškoti - nevalgęs, negėręs.

Lokis tuoj pat prisistatė pas moterį Toro
Norai jam didūs sukilo – net matės iš tolo
Tarė jisai, pagalandęs liežuvį smailiausiai:
„O, moterie nelaiminga – kur kitą vyrą tu gausi?“

„Bėgo pabėgo tas Toras pas Frėją – ū niekšas beragis
Kas gi paguos, kas paglostys tave, oi, nabage?
Kas gi užjaus sunkią valandą, tars gerą žodį?
O, kaip sunku, kaip sunku, oi sunku pasirodė!“

Sif suvirpėjo visa, lyg drebutis ištiškęs
„Ach šitas Toras“, subliuvo, „Maitėda ir kiškis!
Eikš tik arčiau, mielas Loki, jei praradau viską
Bent jau užbaigsiu linksmai – tavo akys juk tviska!“

Puolė ją Lokis lyg vanagas vanagę jauną
Griuvo ant žemės abu išvaikydami fauną
Audromis aimanos lėkė per slėnius slėniausius
Žadino, budino, kėlė pačių net seniausių….

Viskas ir būtų laimingai labai pasibaigę iš tikro,
Bet pagalvokit – juk tas apgavikas nenubaustas liko!
Toras žinot nežinojo klastos tos didžiausios
Keikės ir barės – mat Frėjos lengvai nepagausi!

Odinas soste sėdėjo lyg būtų įkaltas
Matė, oi matė vyriausias, kas kaltas – nekaltas
Tarė jisai „Lai užsiskleidžia visa, kas gali“
Lokis sucipo – kažkas negerai pasidarė…

Laukite tęsinio…