Nusikalstamas konformizmas

NUSIKALSTAMAS KONFORMIZMAS
Ketvirtadienis
Pietūs. Žmona maitina kūdikėlį. Apgirtęs draugas miega gretimame kambaryje. Man svarbus šiandien intymumas .
Mintys blaškosi. Pastaruoju metu dažnai išgėrinėju. Prieš metus būčiau manęs, kad turiu problemų. Dabar matau, kad iš tikro jų esama, tik ne ten, kur galvojau .
Neskubu priartėti prie temos. Stengiuosi pasakyti kažką svarbaus. Kas susiję su visu rašiniu. Toks intymumas. Prieš kelias minutėles švaisčiausi dalgiu po dilgėlyną. Pradalgė siaura. Nelygi. Iškapota. Malonu buvo. „Aceit“ moku dalgele kapoti.
Kai ką supratau. Kodėl visa tai rašau – apie save? Kad žinotumėt, kas rašo. Kai žinosit, kas tai užrašė, mažiau tikėsit paistalais.
Bandau nusnūsti. Saulės zuikučiai kutena nosį. Šią savaitę tik vieną kartą buvau fakultetuose. Baisu. Rugsėjį iš vis tik du kartus... ir t. t., ir t. t.
Pusę dienos praslinko be didesnių įvykių. Klausiu: „gal laiką praleidau tuščiai? “ Žinojimas neatėjo. Kūrėjas davė saikelį ramybės .

Šeštadienis
Pradžia visada sudėtinga. Bent jau man.
Kažkas bręsta – abstraktaus.
Netikslūs išsireiškimai verda širdyje.
Ką daryti?
Į kokį kulną kąsti?
Jau vidurnaktis. Ką tik grįžau iš naktinio pasivaikščiojimo. Bandžiau įsijausti į plėšiko vaidmenį. Žiūrėjau, iš ko galėčiau nugvelbti malkų žiemos sezonui. Porą variantų radau. O Jūs?!
Pirmadienis
Pasitikėjimas savimi toks netikras! Pasaulio dvasios inspiruotas. Paprastas naktinis pasivaikščiojimas tai atskleidė!  Du kambariai. Viename muistosi kūdikis. Kitame, medų kopinėja mažas, sergantis berniukas.
Minklė. Kur jos atsakymas?
Minklės
Z. pabudo. Salone skamba telefonas. Z. rytais, kad ir koks girtas būdamas, miega jautriai. Atsikelia ir nueina garso link. Ant sofos kažkas miegojo. Apsvaigusios akys neįžiūrėjo. Protas numanė. Skambino žmonos močiutė.
- Nike – čia močiutė... – Z. klausėsi močiutės balso. Nieko nesuprato. Už nugaros, sofos spyruoklės sutraškėjo.
- Padėk. Negaliu... – Žmona bandė maitinti kūdikėli...
Z. atsisuko. Pamatė nuogus žmonos pečius ir šeimos draugo pečius.  (Dar kūdikis). Z. nenustebo. Truputėlį pasimetė. Padėjo ragelį ir grįžo į vaikų kambarį. Jau 3 – diena jis miega su vyresnėliu. Žiūrėjo į lubas. Tarp lubų ir grindinio horizontaliai kabėjo lynas skalbiniams, 2 – poros kojinių. Vyresnėlio pėdkelnės. Prie „sienelės“ dar kūdikio drabužiai.
Sena spinta. Ant jos apdulkėję paveikslai. Kontrabosinė birbynė. Dujinis pistoletas suvyniotas į laikraštį.
Z. vakar kirposi. Blogai išsiplovė galvą. Dabar truputėlį niežti. Užsiklojo galvą. Susirietė į kamuolį. Viduj kažkas suspaudė širdį. Pajuto norą verkti. Bandė. Bet nepavyko. Nusišypsojo. Skausmo imituoti neišeina.
Va, ką daro „Absoliutas“ .
- Sveikas – pasveikino draugas (šeimos).
- Labas.
- Kaip laikaisi?
- Normaliai.
- Šiandien gražus oras. – Z. Linktelėjo galvą pažiūrėjęs pro langą.
- Tikrai gražu. Vakar buvo apsiniaukę. Šiandien šviečia saulė. – Z. linktelėjo. – Dar nebuvai lauke? Aš buvau tualete.  Viskas gerai?
- Gerai. - Draugas dingo. Pravirko kūdikis. Po akimirkos liovėsi verkti. (Žmona maitina)...
Z. įsijungė televizorių. Prastai rodė. Visokios juostos ir gyvatės rangėsi po ekraną. Šiandien Naujieji metai. Tiksliau išvakarės. Z. su malonumu žiūri vaikišką filmą. Kvaila.
- Ate, - atsisveikina šeimos draugas. – Einu miegoti.
- Gerai. – Z. pamoja ranka. Toliau žiūri. Taip lovoj pradrybsojo iki pietų.
Įėjo žmona. Atnešė sumuštinių su lašiša. Žuvis truputėlį pagedusi. Pasisveikina ir išeina. Z. žiūri į užsiveriančias duris. Suvalgo pusę sumuštinio ir padeda ant stalo. Žiūri toliau.
Išlipa iš lovos. Ant žemės mėtosi ruda kojinė. Kur antra? Neranda. Prieina prie spintos ir iš jos ištraukia naują porą...
- Labas, - pasisveikina žmona.
- Sveika. – Z. atsisėda šalia žmonos. Tyli. Žmona maitina kūdikį.
- Gal ką nors nori man pasakyti?
- Ne, - atsako.
- Atrodo kitaip. – Tyli. Tyli.
- Jeruzalėj yra tokia siena... esu matęs ją filmuose ir t. t., ten galima Dievo prašyti ko nors.
Norų...  – Z. susimąstęs nutilo. Pagalvojęs tęsė: - Taip. Jei tai Kūrėjui patinka, jis išpildo... Ko tu norėtum paprašyti Dievo?
- Aš turiu daug norų.
- Sugalvok tris.
- Pirma, - noriu vaiko .
- Nuo jo?
- Taip.
- Antra?
- Noriu, kad su tavimi santykiai būtų normalūs .
- Trečia?
- Paskui sugalvosiu. Ko tu norėtum?
- Kad koks nedidelis mano tikėjimas bebūtų, kad jo neįveiktų abejonės ir sunkumai ir t. t.  Kad tikėjimas būtų tikras. Noriu tikėti, kad mano gyvenimas turi prasmę, kad visa ši realybė yra prasminga ir kad visa egzistenciją turi tikslą...
- Gražus noras.
Z. nusišypsojo. Vyresnėlis išėjo iš kambario.
-    Noliu geti.
Vyras atnešė vandens.
- Eik į kambarį, žiūrėk televizorių.
Kurį laiką Z. šnekėjosi su žmona. Jautė liūdesį ir susierzinimą. Paskui viduj tarė – „žinau, kad tu manęs nemyli, man nusispjaut, aš tave myliu“. Z. apkabino žmoną ir pradėjo bučiuoti... Į kambarį įėjo vaikas.
Uonos nolu. –  Z. atnešė duonos ir dešrelę. Pusnuogė žmona laukė ant kėdės.
- Eik į kambarį.
- Nenolu.
- Eik žiūrėk multiplikacinį filmą. – Vaikas pradėjo žliumbti. – Eik sakiau ir baik bliauti. Tete, noriu pabūti su mama. – Z. pajunginėjo televizorių. Surado multfilmų kanalą. Rodė „Tomą ir Džerį“. – Žiūrėk.
Žmona žiūri į vyrą . Iš akių matėsi, kad įkarštis „būti kartu“ jau išblėsęs. Z. sustojo. Abejojo. Paskui žengė žingsnį link jos. Bučiavo veidą ir kaklą. Nykščiais suko ratelius aplink krūtų spenelius.
Žmona paėmė prezervatyvų nuo stalelio ir padavė vyrui. Atsistojo ir pasodino vyrą. Ji atsisėdo. Varpa nuslydo.
- Ei, ei. – Sušuko Ž. – Į užpakaliuką nenoriu.
Iš trečio karto pataikė. Ji bandė patenkinti jį. Gražiai ir ritmingai judėjo. Pavargusi nuleisdavo galvą ir kvėpuodavo. Sunku. Vyras pasitenkino. Ji padėjo galvą ant krūtinės.
- Ką galvoji? – paklausė Z.
- Nieko. Miegu. – Po minutės atsisuko į vyrą. – Aš turbūt kraustausi iš proto.
- Dėl ko?
- Ai. Atsiprašau, nenoriu apie tai...
- Nesimaivyk. Sakyk.
- Tau bus sunku.
- Man sunkiau nebus.
- Pasižadėk, kad jam... nesakysi.
- Gerai.
- Kai būnu su tavim, galvoju apie jį. Kai su juom – apie tave.
Vyras atstūmė moterį.
- Ką turi omenyje?  – Z. atsiduso.
- ... Negaliu atsipalaiduoti, visa įsitempiu...
- Blogai... Ką mes darome?...
- Tau sunku buvo mus matyti.
Vyras tylėjo.
- Nenori kalbėtis?
- Čia tau sunku.
- Kaip...?
- Pajuokavau.
- Turbūt pirmą kartą mus...
- Jau esu matęs.
- Kai nematai turbūt lengviau. - Vyras nuleido galvą. Rakinėjo panages.
- Tas pats. Kai būni su juo, ką galvoji?...
- Šiaip lyginu, ką darote skirtingai ir...
- Manęs su niekuo nereikia lyginti.
- Netyčia pasakiau lyginu. Gaunasi savaime. Tu darai kažką vienaip, jis – kitaip.
- Ar aš tau patinku?
- Patinki.
- Kaip meilužis. Ar aš tau geras meilužis?
- Geras.
- Geriau patylėk ...
Minklė
Pajutus kūno grubumą. Darosi baisu, baisu kai kažkoks nepatogumas darosi akivaizdus. Jaučiuosi pripildytas gėdos ir kad kažkokia nematoma ranka tyčia tai atidengė. Sienos prasivėrė ir pataikiau į šiukšlyną. Į gėdos lauką. Taip neturėtų būti net sapne. Kas žino. Kaip pakilt virš supratimo. Nors trumpam nematyt tai kas akivaizdu.  Pasikeičia realybė. Keičiasi motyvai tų pačių reiškinių. Reikia kelt į viešumą. Į paviršių. Ką manot?
Paaiškinimas
Aš Pyragas 2005 – 01 – 03 d. – gavau pareiškimą nuo A. B. ir I. B. Jie mane ir mano žmoną kaltina kažkokiomis nesąmonėmis be realios priežasties. Priežastis yra tik viena ir ji atsispindi pareiškime: Visame tekste nebuvau paminėtas kaip V. vyras, o tik kaip kažkoks pienburnis „berniukas“. Jie manęs negerbia, nemėgsta, jiems nepatinku kaip žentas. Jie mano šeimai padėdavo materialiai, ir kišdavosi į asmeninius reikalus. (PVZ. prieš metus žmona tapo nėščia antrą kartą. Kilo konfliktas nes A. B. ir I. B. reikalavo kad jo dukra pasidarytų abortą . Tuo metu dirbau Provoslavų cerkvės chore – pagal specialybę esu choro dirigentas – aborto klausimu pasikalbėjau su  Ilija Šapiro. Jis man patarė aborto nedaryti. Jo paklausiau ir džiaugiuosi sūnum Luku. Po sūnaus gimimo nusprendžiau, kad jų kišimasis į mano asmeninį gyvenimą nepageidautinas. Jie supyko – todėl manau – šis pareiškimas parašytas keršto, pykčio, įžeistos širdies motyvu . Pareiškime daug kvailysčių ir išsigalvojimų.
PAAIŠKINIMAS
Aš, V., 2005 m. 01 03 dieną gavau pareiškimą iš savo tėvų (I. ir A. B.). Į mano santuoką tėvai žiūri kaip į nepilnaverčių žmonių sąjungą. Mano vyras jiems visą laiką buvo berniukas ir net nebuvo įvardijamas kaip mano vyras. Anksčiau tėvai mums padėdavo finansiškai, tačiau vėliau mes supratome, kad šitaip jie bando reguliuoti mūsų gyvenimą. Į mūsų santykius su vaikais taip pat buvo kištasi per daug. Mano pirmąjį vaiką Matą jie siūlė uždaryti į psichiatrinę ligoninę, o antrojo vaiko išvis nenorėjo, siūlė pasidaryti abortą. Aš nesutikau ir tai sukėlė tėvų pasipiktinimą. 2004 m. 12 22 dieną buvau grįžusi į Šiaulius atsiimti savo paliktų daiktų. Iš tėvų pusės pasigirdo jų kaltinimai, kad aš priklausau kažkokiai sektai ar kitokiai religinei bendruomenei . Tai tik jų išsigalvojimas. Visas pareiškimas parašytas iš keršto ir nuoskaudos, nes tėvai prarado galimybę regulioti mūsų ateitį ir galimybę matytis su vaikais .
Antradienis
Prieš penkis metus sėdėjau kavinėje šalia vyruko kurį paliko „pana“. Jis man skundėsi.
- ... Tu nieko nesupranti.
- Suprantu. Esu daug matęs...
- Patikėk, kol vyras to neišgyveno jis negali suprasti kito vyro... - (Tada mes buvom paaugliai. Su panelėmis bendravau kukliai. Ką galėjau suprasti. Bet šiandien tai nesvarbu, tik šiaip prisimenu.)
Kai vyras palieka moterį, jis, bent jau kurį laiką griaužiasi ir gailisi, nes žino – kad tai truputėlį – kiaulystė. Smirda. O kai moteris palieka vyrą – nieko ji nejaučia. Palieka kaip nereikalinga. Žiūrės į akis tarsi nieko nebūtų buvę. Jei būsi suirzęs, klaus: „ko raukaisi pupuliuk? “. Į snukį norisi ...
Tuo metu norėjosi nusišypsoti.
Dabar išgyvenu skirtingą, nepanašią į draugo situaciją, žmonos veidas ir šypsena įskaudintą širdį veda iš proto. Vieną akimirką ji kalba, kad manęs nemyli, kad nesugebu jos patenkinti, kad nori skirtis, ar trumpam pagyventi atskirai, o kita ji šypsosi meiliai ir saldžiai (svarbiausia natūraliai). Ačiū tau Dieve, kad leidai tai pamatyti. Suplėšyk viską kas netikra ir suteik jėgų ir viltį ieškoti ir siekti tikrų ir amžinų dalykų, kurie nebyra. Dykuma pakeitė veidą. Oazę užpustė. Brangios – žmogiškos iliuzijos tarsi stiklo karoliai blizgantys ir beverčiai. Be tavęs neturiu paguodos, šią akimirką . Kuri - - - - - - - - - - - - - - - yra!!!
Ketvirtadienis
... Ką tik pabudau. Vyras pažadino plekšnodamas per užpakalį .
- Eik suplauk indus. – Pasakė jis. Linktelėjau galvą.
- Nemiegok. – Dar pridūrė. – Apsiprausk ir eik.
- Mh. – Atsisėdu ant lovos krašto.
Akys sulipusios. Nieko nesuprantu. Ši realybė tokia keista. Sapno jau neatsimenu, bet tai ką matau taip nepanašu į tai ką sapnavau. Nejauku truputėlį. Sūnus žaidžia alaus kamšteliais ant kilimo. Plaukai išsitaršę, galiukai išsišakoję. Vyras atsisėda šalia.
- Kaip jautiesi?
- Nežinau ką sapnavau, jau nebeatsimenu... Nesakau, kad čia man blogai...
- Nesiorientuoji laike?
- Žinau, kad dabar vėlus vakaras. Nežinau kaip pasakyti. Kažkaip ... viskas ... kitaip.
- Sutvarkyk V. Apsiprausk ir eik miegoti.
Nuėjau į virtuvę. Plaunu indus. Atsidarė durys. Atsisveikinau su V. ir K. Baigiau plauti. Paėmiau dubenį šilto vandens nuo pečiaus. Kambaryje pravirko sūnus.
- Viskas gerai. Eik miegoti. Mažiau! Baik žliumbti. Viskas gerai.
Z. kalbasi su sūnum. Vyras dabar miega viename kambaryje su vaiku. Šiuo metu jie daug laiko praleidžia drauge. Prausiuosi. Atsigulu. Atėjo vyras.
- Ate.
- Geriau jautiesi?
- Taip. Klausyk, mes vakar neapkalbėjom... po to... kai aš grįžau .
- Ar to reikia?
- Nežinau.
- Ar nori ką nors pasakyti?
- Nežinau. Pasirodė, kad mums abiem buvo nejauku.
- Kaip čia pasakius. Buvo sunku...
- Aš tave myliu. – Tai išgirdęs vyras šyptelėjo. - Gal nori pasimylėti? - Vyras paėmė už rankos.
- Noriu. – Atsakė. - Kūnas labai nori. Tu šiandien buvai spindinti. Ko juokiesi?
- Žinau, kad atrodau klaikiai – juokinga...
- Tavo klubai pasakiški, rankos, pilvukas, krūtinė, kaklas; išsitaršę plaukai... - Mes pasibučiavom.
- Vakar meldžiausi ir kažkas viduj atsitiko... – Jis sustabdė mane. – Apėmė kažkoks jausmas... Kažkoks žinojimas, kad kol kažkas neatsitiks, nežinau kas, tol turėčiau susilaikyti .
- Kas atsitiks?
- Tiksliai nežinau. Tik jaučiu, kad tai kaba virš manęs, ir aš turiu išlaukti. Tada gausiu kažką gera. Tai lyg pažadas. Bris .

P. S. Vakar kepiau blynus su bulvėm ir morkom. Vyras ir sūnus pradėjo valgyti.
- Kaip laikaisi? – paklausė Dž. kai nuėjau į virtuvę kažko paimti.
- Gerai, - atsakiau. – O tu?
- Puikiai.
- Gerai.
- Užeik. – Pas jį buvo tamsu.
- Uždaryk duris. – Aš uždariau.
Po 20 min. išėjau. Vyras su sūnum žiūrėjo filmą vaikam. Aš nusisukusi valgiau atvėsusius blynus. Kažkas palietė petį. Tai vyras metė į mane iš šalio. Išsižiojau. Išleidau juokingą garsą. Nežinojau ką sakyti. Vyras nusišypsojo. „Nieko sakyti nereikia, pabūk akimirką taip, “ – tai sakė lūpų kampučiai. (Man taip pasirodė.) Vyras tvirtai suspaudė vaiką. Veidą atsuko į ekraną . „Čia – Tangukas. “ – pasakė jis sūnui.
Penktadienis
- Rutenis dar miega? – tai Juliaus balsas .
R. pabunda. Klausosi vyriško balso. Prieš pusvalandį davė žodį (pats sau): „miegosiu iki 18 h. “. Tiesakalbis padeda tesėti žodį . R. išsirita iš lovos. Pro durų plyšį skverbiasi spalvos. Šviesos juosta perkirto Rūtenį pusiau. Apdujęs papurtė galvą.
- Reikia keltis. - Iš palovio išsitraukia šlepetes. Įeina Gintė. (Žmona.)
- Julius klausė kada ruošiesi...
- Už 5 min.
- Kada grįši?
- Maždaug už 1 h. Užkaisk vandens. Norėsiu apsiprausti.
- Gerai. - Rūtenis traukia iš kartoninės dėžės (darbinius) rūbus. Apsirengęs dar kurį laiką stovi lyg ko nors laukdamas. Atsitokėjęs trūkteli pečiais ir išeina . Sausis. Visai nešalta. Sniego nėra. Kažkokia anomalija. Rūtenio gimtame mieste jau lapkritį būdavo sniego iki kelių. Nesvarbu. Nešalta. Žvaigždžių nesimato.
R. įeina į lauko tualetą. Įjungia stalinę lempą prikaltą prie lubų. Sienos išmuštos linoliaumu. Tupyklai tai suteikia jaukumo. Nukrato. Aptaškytą tupyklos kraštą nuvalo popieriumi.
... Atidaro vartelius. Palieka pravirus. Spyną palieka kilpoje. R. eina žvyrkeliu vengdamas išeiti į žibinto šviesą. Gatvė tuščia. Prieina sankryžą. Pasuka į dešnę. Paėjęs dar 100 metrų pereina į kitą gatvės pusę. Dingsta pereinamame kieme. Praeina pro seniūnijos ir parduotuvės vid. kiemą ir išeina į parkelį. Tada pasuka kairėn. Prieina lentom apkaltą tvorą. Prisiglaudžia. Klausosi. Girdisi varpelių skambčiojimas. Ką tai reiškia? Užšoka ant tvoros. Suloja šuo. Rūtenis atsiduria pradinėje pad.
„Nejau jie įsigijo šunį... „
Paspardė į lentą. Šuo neatsiliepė. Perlipo. Sustingo. Įdėmiai klausėsi. Nuo statybų atlikusios lentos buvo metamos prie tvoros. R. krūptelėjo. Už tvoros pamatė vyriškį. Jis ėjo patvoriu ir kažko ieškojo. R. kaip tik laikė lentą, kurią už sekundėlės būtų sviedęs. Sustojo. Vyras nepastebėjo primėtytų lentgalių. Sustojo tiesiai prieš Rūtenį (kitoje tvoros pusėje). Užsirūkė. Paėjo 5 m. į kairę. Žiūrėjo į parką. Pritūpė. Atsistojo. Nugara atsirėmė į pušies kamieną. Raudona žarija siūbavo ir kilo tai į viršų tai į apačią. R. pažvelgė pro tvoros plyšį. Vyro nebeliko. Po penkių minučių peršoko tvora, susirinko lentgalius ir grįžo namo.
- Juliau, manau ten yra sargas.
- Kas nors atsitiko?
- Vos neįkliuvau.
- Na ką. Parnešei ką nors.
-Truputėli.
- Kiek?
- Vienai dienai.
- Eik supjauk.
- Gerai. - Tiek nedaug šį kartą reikėjo pjauti. Atbukęs pjūklas net nesušilo. Ir pats Rūtenis jautėsi nekaip. Gal taip turi būti. Galvoji per daug. – pats sau tarė. Lenta susiūbavo. Kažkas ten atsitiko. R. suriko. „A! Tikrai per daug galvoju! Ačiū tau... “
Trečiadienis
Vage – taip mane vadina žmona. (Sutrumpino). Pilnas vardas Vaigedas. Nepatinka, šis vardas, erzina. Kaip ir visą kitą – kas sudaro mane. Jau tris dienas nesiskutęs. Barzda netolygiai užaugusi. Rausvos spalvos. Lūpos visad suskirdusios. Nosis spoguota. Akys pilkos ir niurios. Kakta žema (spoguota ir riebaluota). Esu žemo ūgio. Kampuotas. Didelis pilvas. Ilgos rankos. Trumpos kojos. Grubus šunsnukis .
Toks sau atrodau. Jau 12 h. Aš dar su pižama slampinėju po šaltą kambarį. Pečius nekurentas. Oras pilnas drėgmės ir svylančios košės kvapo.
Iš lauko grįžo žmona. Parnešė vandens. Aš sėdžiu priešais veidrodį. Apžiūrinėju klaikią barzdą. Vakar trečią valandą nakties dainavau dainą: „Nėra moterų, nėra ir ašarų“. Taip tikrai! Nemoku su jomis kalbėtis. Nesuprantu „jomi“.
... Baliavoti baigėm septintą valandą. Aš apsirengiau ir išėjau į miestą. Pasivaikščioti. Palikau žmoną su kaimynu. Lingailė (M. Ž.) manęs nemyli. Nežinau kaip bus. Jau du mėnesius mes nesimylim. Šnekamės atsargiai. Porą žodžių ir gana. Jei pasikalbam ilgiau – pradedam pyktis. Grįžau už valandos. Iki miesto nenuėjau. Kaimynas pusplikis šlapinosi į kriauklę. Kambaryje atsisėdau ant žemės prie radijo imtuvo. Įsijungiau. Grojo III koncertą. Kažkokio Rachmaninovo. Už 15 min. atėjo žmona. Atsistojo gale stalo. Tylėjo nuleidusi galvą.
- Aš noriu pasakyti. – Tarė ji tyliai. – Mes nesimylėjom.
Linktelėjau galvą. Lingailė dar akimirką pastovėjo. Paskui nuėjo į virtuvę. Ją pykino. Buvo negera. Pasakiau, kad eitų miegoti.
- O tu?
- Eisiu į miestą. Pasivaikščiosiu. - Mieste praėjo pagirios. Vaikščiojau tarp žmonių ir buvo smagu. Užėjau į kavinę, nusipirkau keistos arbatos ir bandelę. (Retai vaikšt. į kavines. Pramoga.) Už gretimo staliuko sėdėjo kelios damos. Pakalbinau jas. Prisėdau šalia. Širdis vos iš krūtinės neiššoko. O jos drąsios – viena aktorė, kita režisierė...
Kai grįžau namo žmona dar miegojo. Kaimynas miegojo ant sofos.
Užvirė darbas. Visi išbudinti kažką darė: „Rengėsi; tvarkėsi, kaitė puodus; kūrė pečių. “ O man prasidėjo pagirios. Pasijutau apgirtęs.
- Einu miegoti.
- Gerai. Padarysiu valgyti keptų bulvių.
- Gerai.
Atsiguliau. Ir užsnūdau. Nežinau kiek praėjo laiko, bet pabudau – pašokau iš lovos klaiko pagautas. Nusiraminau. Žmona pjaustė kažką. Girdėjau Ernesto (K.) balsą. Jie šnekučiavosi. Atsiguliau. Žiūrėjau į tamsoje paskendusias lubas. Peilis liovėsi kaukšėti. Lingailė nebe... virtuvėje užgeso šviesa. Galvą užsiklojau. Vis tiek kartais išgirsdavau, tai Ernestą, tai Lingailę . Tiek nesimylėjęs susijaudinau ir net pasitenkinau. Buvo keista.
Įsijungė šviesa. Žmona padarė valgyti.
- Galėčiau šianakt miegoti šalia tavęs? – Paklausiau Lingailės nakčiai atėjus. Žmona pasimetė.
- O kodėl?
- Taip sau. Noriu pabūti... Pasiilgau tavęs. - Žmona nebuvo patenkinta, bet sutiko.
- Gali.
Naktį miegoti buvo nepatogu. Neišsimiegojau. Atpratau, kad kas būtų šalia .
Jau pusiaudienis, o aš ką tik išlipau iš lovos. Ir tikrai nieko nesigailiu. Toks kelias. Neskanus. Bet tikiu jis veda į laimę. Dar nežinau kur mane išves. Kartas nuo karto būnu laimingas. Dėl smulkmenų. Tai labai geras jausmas .
Tėvai sako, kad kartais būnu naivus, draugai – kad esu kvaištelėjęs; žmonos tėvai – rėkia – kad esu šunsnukis ir debilas.
Jais netikiu.

Ketvirtadienis
Daugerdas padarė tris prisitraukimus ir pavargo. Kabėjo įsikibęs į vamzdį, pakabintą virš dviejų pušų. Žiūrėjo į namo fasadą, kuris matėsi pro miško tankmę ir kalbėjo tyliai tyliai kažką, tau į ausį. Pasileido ir tyliai susmuko ant žemės. Veidas persikreipė. Atsiduso. Išėjęs į asfaltuotą pėsčiųjų takelį pradėjo bėgti. Ristele.
Ant tako voliojosi daug mažų šakelių. Vakar ir užvakar buvo audra. Pora išvirtusių eglių pastojo jam kelią. Daugerdas smagiai jas peršoko. Keistos minos kraipė jo veidą. Tai šypsojosi, tai rimtis ir rūstumas, tai kažkoks bandymas pravirkti tampė raumenis. Blogas aktorius. Pats nežino ko siekia.
„Reikia britvos. Padarysiu sau randą. Vertikalų. Dešiniame ir kairiame skruoste. Seniai tokio norėjau. Tai atrodo vyriška. Ir tuo pačiu kančia... bet namo grįžęs gausiu į kailį. Gal reikia pabėgti savaitei. Ligoninėje pagulėčiau truputį. Po savaitės grįžčiau. Pasakyčiau, kad kažkas užpuolė. Bet ir tada kliūtų. Jie ne vaikai naivūs, nepatikėtų . “
Pralėkė ūpokšnį. Suplyšę batai prisėmė vandens, bet Daugerdas nepastebėjo. Už 50 m. sustojo. Veidą paslėpė delnuose. Apsisuko.
„Grįžtu. “
Krūtinė kilnojosi nervingai. Pilvą tampė tarsi spazmai. Bandė įlipti į medį, bet nepavyko. Pasislėpė nuo moters su kūdikiu .
„Esu blogos dvasios apsėstas, geriau prie mamyčių neiti. “
Grįžęs namo užsidarė kambaryje. Pasiėmęs kalendorių vartė delnuose. Skaitydamas atsitiktinius skaičius. („3; 31; 8; 19; 13; 10; 20; 20; 8; 22... “). Pasibeldė K. S.
- Sveikas .
- Taip .
- Gerai jautiesi?
- Taip.
- Nebeatrodo viskas taip baisiai.
- Taip.
- Iš ryto atrodei nekaip. Viską turi, o dėl moters tampi...
- Taip.
- Reikia kažką keisti. Turi problemų.
- Taip. - Daugerdas pravirko. Ašaros liejosi. Jų neslėpė. „Malonu verkti“, pagalvojo. Po penkių min. nusiramino.
- Palengvėjo?
- Taip.
- Gerai būtų šiandien papasninkauti.
- Taip.
Ketvirtadienis
Kiekvieną dieną ką nors išduodu. Tai vinys į mano grabą. Šiandien panašus esu į ..., nes išdaviau save .
„Man nereikia paguodos
Man nereikia raminamųjų“
Reikia šviesos – tikrumo – vilties. Dešimt žvakių po truputį tirpsta. Viena trumpiausia tuojau užges. Dagtis nusviro ir svilina stalą. Senas lakas suputojo. Mediena pajuodo. Geras kvapas. O stalas ne mano.
„O Jeruzalės dukros [...] nežadinkit meilės kol ji pati nepabus . “
Svyla kilimas. Dumų juostos kyla į dangų. Paimkit ir mane į viršų. Išsklaidykit tarsi dujas, leiskit panirt į šaltą – absoliutų eterį .
Trumpa dejonė. Miršta gimdyvė. Nes jos vaisius išskrostas ir įmestas į dulkes.
Atleiskit man.
Nežinau nei ką sakau, nei ką darau.
Esu apsėsta skausmo.
Aimana trumpa.
Ir nėra žodžių...
... Gal tik lūpos, kurios atleistu, apvalytu, sustiprintu, pakeltu, paleistu, leistu gimti.
Ieškau to ir...
Ir...
Ir.

Sekmadienis
Koks silpnas mano tikėjimas. Ir kaip nemalonu tai supratus . Gėda pažvelgt sau į akis ir į tyrą ar apsiniaukusį (nesvarbu) dangų. Kokia maža skruzdėliukė. Kiek daug visko supa. Ir kiek visko, ko nesuprantu, nepastebiu, nežinau, nereikia... Per sapną prisilietus prie begalybės truputėlį pašiurpstu. Plaukų garbanos susiveja lyg Gorgonės gyvatės. Čia esu. O čia manęs nebėra. Noriu būti laiminga. Toks mano širdies motyvas... Ir tik tiesakalbis žino, kur mano laimė slypi. Kur tikra mirtis ir kur tikras gyvenimas. Vaikai – tikrai – mano žodžiuose neieškokit išminties ar kažko paslėpto. Esu žioplikė. Dažnai kliūvu susipainiojusi tinkluose (svajonių). Grimztu į dugną. Koks nors tikras – žmogus – suardo iliuziją ir nors trumpam būnu laisva. Galiu gyventi. Nepykit. Tik mokausi .
- Labas, Snieguole. – tai Paulius. Linkteliu galvą. – Išplauk tualetą ir koridorių.
- Čia Norgailas  liepė?
- Taip.
- Baigsiu skalbtis... – pabudo sūnus, pravirko.
- Marcelijus dar nemiega?
- Ką tik pabudo.
- Palik skalbimą. Eik plauk aš pasikalbėsiu su Mažium.
Ištraukiu rankas iš riebaluoto vandens. Nupurtau lašus. Paulius prisėda ant lovos krašto. Kalbasi. Marcelis nepatenkintas muistosi. P. kelis kartus ignibia Marcelijui į šoną. Viduj kyla noras pasakyti, kad liautųsi... Prisileidžiu dubenį vandens. Įsipilu skalbimo miltelių. Pasiimu mazgotę ir išeinu.
- Viskas gerai? – P.
- Jo. – M .
- Ateik apsikabinsim. – P. – Būsi geras?
- Usiu. – M.
- Aš tave myliu, krupiau. – P.
- Yliu. – M.
X X X
Aš esu Norgailė. Maža, graži pupytė. Dailus veidukas. Raudoni skruostai. Juodos blakstienos. Netikra ašara – nutapyta grimu. Paslaptingos lūpos – linksmos ir liūdnos vienu metu. Ką slepia netikra šypsena. Ką slepia netikros ašaros. Žodžiai ir mintys, kurias patiriu – seniai žinomos. Užrašytas prieš 3500 m. (Apytiksliai.)
Esu sena lėlė. Giedanti „Giesmių giesmę“ išminties turėtojui. Pati esu kvaila. Tampoma už virvučių. Dailus mostas ten. Žingsnis čia. Klubai. Žingsnis į šalį. Nuoga bamba. Speneliai tarp pirštų. Šypsena. Jei būčiau vyras, įsimylėčiau šitą paveikslą. Nors jis dar nebaigtas. Gal būtent tai jam suteikia žavesio. Netobulumas parklupdo minties galiūnus. Ir tik Dievas gelbsti sutrikusį vyrą. Bejėgį. Beviltišką. Kenčiantis vyriškumas. Sužeistas meilės. Kisielius. Vedantis į iškrypimą.
Tik Adomai gelbsti vyrų lytį (ir moterų).
Kokie mes skirtingi.
Nesuprantu, kaip susikalbame.
Ir ar išvis – susikalbam.
Tai nesvarbu.
Tai visai nesvarbu.
Mylėti.
Kol nemylėjau – buvau tuščia.
Norgailė – nevertino M. – kitų dėmesys vimdė.
Daugiau... Kas daugiau.
Kas mane (šmėklą gražuolę) gelbsti, suprask pats žmogau .

Pirmadienis
Širdis turi vardą. Į ją kreipiuosi. Sakau jai daug žodžių. Bet tik vieną žodį ištarus ji suvirpa. Paskausta krūtinė. Tada susiriečiu kaip sena gimdyvė ir laukiu. Žvakių šviesa tyliai leidžiasi – įsipina į plaukus. Pliūpteli į vidų pro šnerves. Mirštu – dūstu šviesoje. Taikioje ramybėje. Tik pirštas ant lapo truputėlį trukdo, nes meta tamsų šešėlį. Ir padažytos akys, ką jos beįžiūri? Gal kas ištars mano vardą. Tada pabusčiau ir jei gera dvasia būtų, atverčiau langus bei duris .
Nusipraususi „bliūde“ lipu į spalvotą rankšluosčių pievą. Tai ne menas, kuris verčia šypsotis pašaipiai, tai mano ir tavo...
Vis dar laukiu. Skausmas krūtinėj dar gyvas. Pulsuoja. Ištirpęs vaškas išsilieja ant stalo. Dagtis nusvyra. Švieselė trūkčioja. Užgęsta.
Čia šilta. Slepiu smagumą pataluose.
Ramus kūdikis prabus tamsoje. Iš miegų „nepabudus“ paimsiu krupį ir ...
Užmigs. Pieno putų nurijęs. Išvengs dalgio ašmenų. Įsiutusių brolių.
Kažkas vaikščioja kitame kambaryje. Turbūt iš naktinio pasivaikščiojimo  grįžo vyras.
- Labas. – Gedgaudas.
- Taip. – Aš šyptelėjau.
- Dar nemiegi... Žvakės netrukdo Gedgaudui jaunesniajam  miegoti?
Papurčiau galvą.
– Pasikvėpinau tavo kvepalais. – G.
- Trauksi vyrų dėmesį.
- Gal būt. Iki ryto išgaruos.
- Buvau pas savo tėvus. Tėtė turėjo prancūziškų kvepalų, kuriuos padovanojo Danielius – norėjau „nupjaut“, bet pagailėjau. Niekam tikęs kvapas buvo. Nepatiko.
- Ko šypsaisi?
- Šiaip. Gražiai atrodai. – Rankoje laikė plaukų šepetį. Išrinko iš tarpdančių plaukus ir atkišo man.
- Imk, sudegink žvakės liepsnoje.
- Ne, įmesk į pečių. – Jis nusisuko. Atsisėdo ant lovos krašto. Paėmė ranką ir pabučiavo mažąjį pirštelį.
- Ko žiūri tokia išsigandus?
Ištraukiau savo ranką.
- Viskas gerai. Truputėlį sutrikau. Seniai taip nedarai.
- Pasiilgau tavęs. Noriu bendrauti. Nesvarbu apie ką... Man malonu buvo, kai šiandien apkabinai... Anksčiau susierzindavau. Jau seniai nejaučiau...
- Man taip pat buvo gera... – Pravirko Gedgaudas. Jis sutrikęs atsistojo. Petim prisiglaudė prie durų staktos. Maitinau kūdikį.
- Na, aš jau eisiu. - Norėjau vytis. Pasakyti: „aš tave myliu. “ Kažkas sustabdė. Dar nelaikas. „Nežadink [...] kol pati nepabus“.
Pasaulis pilnas stebuklų.
Ištark: ....
Ir kažkas pasikeičia. Keičiuosi aš ir tu pasikeitei.
Kokia kartais būnu akla ir m...
Trys žvakės jau spėjo užgesti.
Ketvirtą užpūsiu pati.
Ketvirtadienis
Pabudęs Jokūbas nusiropštė nuo lovos. Užtempė ant kojyčių per mažas giedras. Truputėlį inkšdamas apsiavė batukus. Mažom rankytėm apkabino tėvo galvą. Truputėlį kilstelėjo. Pabudęs T. atsimerkė.
- Kas?... Ko nori?
- Atemk akis.
- Ką?
- Elis .
- Ko nori?
- Elkis.
Šaltos Jokūbo rankos ant T. smilkinių. Tėvas atsikėlė. Juokinga pižama su paveiksliukais nuslinko nuo T. kūno.
- Nori duonos?
- Oliu.
T. nuėjo į kambarį. Sekundėlę užtrukęs grįžo kažką kramtydamas ir nešdamas rieke duonos.
- Imk. - Tėvas atsigulė. Snaudulys suėmė ir jis vėl užmigo. Pabudo už pusvalandžio. Žmonos nervingas balsas drebino sienas.
- Tu vėl prisimyžai!
- Aip . – Verksmingai atsakinėjo Jokūbas.
- Man atsibodo plauti myžaluotus skudurus. Ar tau ne per daug prabangos kiekvieną dieną vaikščiot naujais drabužiais?
- Ne.
- Tėvai, daryk ką nors.
- Izabele, - tėvas užsiklojo galvą, - tai tavo rūpestis. Tvarkyk jį.
- Bijau perlenkt lazdą.
- Jau perlenkei. Apie prabangą pradėjai kalbėti. Jis juk nežino, ką tai reiškia. Bark dėl sisiojimo ...
- Ar galima sisiot į lovą!?
- Ne.
- Kur reikia daryt sysiu?! Čia!?
- Ce! – Verkdamas atsakinėjo.
- Ko myži į lovą? Ir t. t. – Žmona kuo toliau klausinėjo – tiksliau barė – tuo stipriau karščiavosi.
Įsiūtis pradėjo tąsyti ją. Gnaibė vaikui šonus, paskui T. išgirdo skambų antausį... Tėvas atsikėlė ir palietė Ž. petį.  Ji atsistojo. Susigėdusi išėjo.
- Geras Jokūbas.
- Ras ūbas . – Tėvas atsigulė ir vėl užmigo.
Pandora .
Būna – pagauna baimė. Suglembu kaip šilto namo gėlė sniego užklupta. Ir tada pirštai riečiasi. Sukuosi. Apsikabinu kojas. Dantimis įsikabinu į kelį. Mano skrynia atverta. Visi turtai išsilakstė. Tik viltis liko
Šeštadienis
Antra diena pasninko. Žindančiai moteriai sunku. Bent jau man. Vaikas nepasisotina. O man tirpsta galūnės. Trūksta kažko. Trūksta geros dvasios. Dažnai galvoju apie valgį. Paprastas sumuštinis teiktų džiaugsmo. Įpuolus į kraštutinumą. Periferija. Pradedu džiaugtis paprastom smulkmenom. Dulkėm. Trupiniai ant stalo. Cukraus gabaliukas. Šilta lova. Iškiši nosį į lauką – iš burnos eina garas. Dideli sniego gniužulai drimba iš debesų. Pasiekę žemę, virsta bala.
Vakar buvau prie jūros. Žalios bangos išgriaužė pajūrį. Negražūs smėlio skardžiai kabo virš putojančios masės. O debesys. Kai žiūrėjau į juos, kad tai ką matau, kam sugaištu tik mirksnį, aprašyti reiktų storos knygos. Masyvus judėjimas. Šaltų ir šiltų spalvų žaismas.
Stovėjau atsirėmusi į stulpą. Vėjas pūtė į veidą. Buvo smagu.

X X X
Mano kambarys pritvinkęs. Pilnas visokių kvapų... Atvėriau langą. Sėdžiu ant kėdės. Šaltas oras pučia į kojas. Susirietus traukiuos į mažą tašką. Dar dvi minutės ir manęs nebeliks. Pavirsiu dulke. Sausio neramūs vėjai pagriebs (pakels nuo kėdės) ir nuneš į debesį, kad po daugel dienų pavirtus ašara (palaistyčiau dykumą).
Antradienis
Iš kambario išėjo mažoji Agnietė. Su mamos lūpdažiais ir kt., „pagražinus“ savo bruožus. Pasisukiojo virtuvėje. Pirštu pastumdė nešvarius puodukus. Atsukusi čiaupą, sudrėkino pirštus, o pirštai sušlapino nosies galiuką. Lašas kondensavosi ir kabėjo ant „Sirano Deberžerbo“ nosies tarsi koks brangakmenis. Nuo šviesos spindėdamas.
- Sveika, ilganose. – Čia Dž. sveikinasi. Nusišypsojo. – Tikra padažyta moteris. – Dž. puode minkė tešlą. (Savo kambaryje.) (Virtuvė tarsi pereinamas kambarys.)
- Ką darai?
- Kepsiu pyragą iš kriaušių uogienės, kurią dovanojai vakar.
- Kokią tešlą darai?
- Kaip visada. Tik kiaušinių nedėsiu. Taupymo programa. Šiuo metu su pinigais striuka.
- O ką darysi vėliau?
- Nežinau, gal užkursiu pečių.
Pokalbis nesivystė. Agnietė pirštais žaidė su masyviais mamos gintaro karoliais. Jai netiko. Susimąsčiusi žiūrėjo į dulkelę ant grindų. Šalia pečiaus. Neskubėdama nuėjo į savo kambarį. Užsirakino. Atsistojusi prieš veidrodį apžiūrinėjo savo ilgą nosį. Išsispaudė du spuogus. Dvi raudonos dėmės švietė ant kaktos. Parodė savo atvaizdui liežuvį.
Įsijungė televizorių. Rodė populiarią pokalbių laidą. Kur susirenka įžymūs žmonės ir dalijasi savo subjektyvia nuomone.
- ... Ką tik žiūrėjau laidą – pasakojo Agnetė Dž.. – Aišku ne visą. Tik pabaigą. Kalbėjo apie viengungystę. Sakė, kad poroje vyrai gyvena ilgiau, turi mažiau žalingų įpročių. Paskui studijos žiūrovų klausė „būdami aštuoniolikos metų ką pasirinktumėte  - gyvenimą poroj ar viengungystę? “ Vieni sakė vieną, o kiti kitą. Toks senukas, man atrodo, Chaimis jo vardas... Jis pasakė: „Ne man spręsti“.
X X X
Tūkstantį kartų kartoju savyje, kad tau atleidžiu . Eidamas gatve. Užmigdamas. Prisimindamas kartu pragyventą laiką. Vis kartoju sau: „Aš tau atleidžiu. “ Bet tik išgirstu tave juokiantis ar niūniuojant primityvią melodiją. Viduj sukyla skausmas. Visus raumenis pradeda tampyti nervingas tikas. Anksčiau užvirdavo pyktis. Dabar jaučiu – jėgų stygių. Nieko negaliu pakeisti. Dabar tik ašaros byra. Gausiai. Ašaros padeda.
Man visada patiko lietus. O dabar esu pats debesim virtęs. Liejuosi per kraštus. Byrančios ašaros išplauna raides. Nieko nežinau. Vakar perskaičiau iš knygos vieną eilutę, kuri mane paguodė. [...]  Tai priimu kaip pažadą. Kaip žodį, kuris leidžia nepalūžti. Gyventi viltimi. Kad vieną dieną skausmas liausis. Įkvėpęs oro – galėsiu juo džiaugtis.
Tavo juokas – nekels man liūdesio. Tu priėjai. Šypsaisi man. Dieve, atleisk man. Nežinau, kas darosi. Per daug geriu skysčių.
Man šalta.
„Ir tai praeis. “
„Ir tai praeis. “
„Ir tai praeis. “
Ketvirtadienis
„Eigile / Ku ku.
Eigile / Kam tu?
Eigile / kėleisi, ėjai ir priėjai liepto galą.
Prisėsk. Pamerk kojas. Gal pražysi – sužaliuosi. Nutūps paukščių pulkas. Susuks lizdus. Gegutė – padės kiaušinius. Eigile / Ku ku. Eigile... “
Dėlioju viduj šią neprotingą giesmelę. Ir ji man nepadeda. Atiduodu jai laiką, o ji. Tyli. Nieko nesako. Painioja mintis. O, einu į balą. Kojos klimsta. Kur mane numetė kvailybės dvasia. Kaip čia atsidūriau nesuvokiu . A. Škėmai pakako 3 m. Man, jaunai gimnazistei, reikia 4 m. Tokia kūno kaina. Be priežasties verkiu. Kaip kūdikis raudu. Duokit pylos. Nes kitaip mirsiu. Alyvos šaka nulinko. Sutrikusi parklupau ant smėlio. Kokia aš kvaila. Kikenu. O paskui raudu.
- Kas jums, panele? – Vyriškas balsas...
- Nieko.
- Taip neatrodo.
- Man viskas gerai.
- Kodėl jūs man meluojat?
- Viskas gerai. Gražios žvaigždės...
- Kaip sau norit. Gero vakaro.
Kažkas viduj apsivertė. Pažvelgiau į tolstančią nugarą ir padėkojau. Nuėjau prie jūros. Kartais darosi gera matyti tiek daug vandens vienoj vietoj. Rūkas prarijo Eigilę.
Penktadienis
Kaip miršta paprasti žmonės? Sunkus vaikas sugriuvo viduj. Esu tik paveikslas.
Daug neaiškumų žmogui. O atsakymai – man ar reikalingi?
Daug ko nepakelčiau .
- Melevičiau! – Noriu su tavim pasikalbėti...
- Nepatinka, kai vadini mane pavarde.
- Ką veiki? – Klausia.
- Už valandos eisiu į galeriją. „Vieną naktį sapnavau košmarą. “ Citata iš filmo. Laikausi atokiau nuo tavęs, sąmoningai. Būdamas šalia – susilpnėju. Esu kvadratinis vyrukas.
- Noriu skirtis . - Nuleidau žvilgsnį. Po panagėm prilindo žalių dažų.  Iš kišenės išsitraukiau degtukų dėžutę. (Nupieštas perkūnas). Apkramtęs degtuko galą, atsakiau. „Gerai... “ Nepajutau nieko. Niekas nevirptelėjo. Degtuku išsivaliau panages. Vis tiek liko purvinos. Tu pastovėjai šalia. Sukryžiavusi rankas.
- Noriu arbatos. Galėtum padaryti? – Paprašė vyras. „Tikras gyvenimas netelpa į kartoninius viršelius“, kita citata iš filmo.
Tu apsisuki. Nijolė tavo vardas. Ką jis reiškia? Kažkodėl visada būdavo svarbios žodžių reikšmės. Mėgdavau žaisti prasmėm. Painioti. Turbūt esu paklydęs. Tik širdžių tyrėjas begali išlaisvint.
Virtuvėje nervuotai kažką darai. Žinau, kad rimtai nori skirtis. Ką galiu tau pasakyti. Esu pats pritrenktas žinojimo, kurį turiu. Negaliu šią akimirką nieko gero pasakyti.
Truputėlį išmuštas iš vėžių. Svaigsta kūnas. Karštos arbatos puodukas garuoja tarp pirštų. Pasenusios rankos dreba. (Esu Malevičius. Taip mane vadina. Tu Nijolė. Juokingas vardas – bobiškas.) Ant paviršiaus kažkas plaukioja. Tu, ta apie ką aš seniai svajojau. Paskambink ir susitiksim. Pats niekam neskambinėju.
- Ką tu man jauti? – Klausiu naivų ir kvailą klausimą.
- Tu susinervinai.
- Sena dainelė. Atsibodai. - Žvilgtelėjau į laikrodį. O Viešpatie, koks silpnas mano kūnas. Suglebęs prieš sunkumą. Noriu pasiklausyti muzikos. (Čaikovskio konc. fort.) Užteks.
- Artupykstidėlkonorsantmanęs?
- Ne. Neturiu dėl ko pykti.
- Noriu valgyti. Kai susinervinu, visada noriu valgyti. Gal turime dribsnių?
- Ne.
- Duok duonos riekelę.
- Nėra. - Arbatos nebėra. Šąla rankos. Apžiūrinėju daiktus ant spintos. Mano akys truputėlį nenormalios. Iškreiptai mato. Pravažiavo sunkvežimis. Sudrebėjo porceliano statulėlės paveikslėlyje. Ar taip būna? „Kodėl esu čia? Viskas turi prasmę. “ Dar viena išgirsta citata iš filmo. (Sūnus žiūri filmą kitame kambaryje.)
Prabangūs daiktai supa. Mini bare brangūs gėrimai. Kodėl jaučiu abejingumą? Juk tai gera. Gal dėl to, kad nevertai gavau. Neišeina išlaikyti. Slysta iš rankų. Kai supratau, kad nemyli, pats to nenorėdamas virtau narvu. Surūgęs. Didelis. Surūdijęs, bet patvarus (dar) narvas. O tu paukštelis mažas nuskridai į dangų. Man nepriklausai. Kaip ir viskas čia. Kūnas, kurį nešioju, susidėvės. Pamesiu. Gyvenime yra tiesa. (Ji telpa į vieną žodį. Žodžio netarsiu. Patys nujaučiat.)
„Laikas eiti. “
Neskubėdamas atsistoju. Pasiimu lazdą. Su dramblio kaulo (odos) rankena. Dar nesu toks senas. Lazdą nešiojuosi, nes ji man patinka. Graži. Užsimaukšlinu kepurę. (Tavo rankų darbas.) Apsivynioju kaklą šaliku. (Taip pat.) Ant pečių užsimetu kailinius. Juodos spalvos. Pūstus ir sunkius. Batai blizga. Švarkas kvepia. Kelnės išlygintos. Šiandien lauke šalta. Antra diena kai - 8°C. Kokiam šiauriečiui (8) juoką kelia. O kas man. Šalta ir tiek. Einu neskubėdamas. Vėluoju. Žinau, kad laukia. Nekantrauja. Skambins į namus. O aš kelyje. Žmona pasakys, kad jau išėjo. Nusišypsau. Kankinu aš jus. Kažkodėl tai sušildė. Sadistas esu. Marvekas. Malevičius. Po truputėlį temsta. Negeras metas. Prieblanda visam krašte. Dangus šviesus, o čia tarp namų tamsybė. „Kur aš vaikštau“ – galvoju kartais. Vitrinos nemaloniai spigina. „Sūnus verkia“, kažką prisiminiau. Nežinau kodėl. Epizodas iš to, kas buvo.
Nežinau ar tai tiesa, tau neperšu. Dabar taip atrodo. Dievas baudžia tuos, kuriuos myli, todėl, kad nori mylimus vaikus išugdyti stipriais. Prieinu galeriją. Būrys lankytojų prie durų „peša“ cigaretes. Nemėgstu rūkalių.
  - Gal cigaretę turite? –  Paklausiau. Žmogus atkiša vieną. Pridega. Kosiju. Kam tai darau? Tiesiog norisi. Dažnai svajoju. Reikia liautis svaičioti ir pradėti gyventi. Tinkamas metas. Numetu cigaretę. „Царский бикь“. Keistas dalykas. Netelpu į galeriją. Kol atėjau susikūprinau. Užaugo kalnas ant nugaros. Tapau panašus į senolį su kupra, ar kupranugarį. Durys vis mažėjo. Ech, Malevičiau, koks tu kampuotas. Kietasprandis. – Čia mano kolega Bružas kalba. Kompozitorius. Ats eit me ni ninkas. Nieko jam nesakau. Jis lengvai telpa. Iškrautas kupranugaris. Suprask kaip nori. Adatos turį ausį. Vadinasi, girdi. Klausosi. Telpa. Stengiuosi elgtis kukliai. O žmonėms atrodau kaip „arogantiškas suskis“.
- Paroda, Malevičiau!...
- Visi laukia.
- Atleiskite man, - atsakau. – Netelpu. Pradėkit be manęs. Pažiūrėsiu pro langą.
- Nesuprasi tų menininkų.
- Aš ne menininkas.
- Paišai?
- Tai nieko nereiškia. Pasauliui tai patiko. Tiek. Ašai ne prie ko. - Pašnekovas numojo ranka ir nuėjo į galeriją, gerti vyno. Raudonas. Kaip menstruacijų kraujas.
– Šalta. Nosį gelia.
Apsisukęs žingsniuoju namo. Truputėlį suirzęs ir nepatenkintas. Akimis ieškau kokio (silpno) vaikino. Užpločiau jam per kramę su lazda.
- Grįžai? – sakai nustebus. Aš taip pat nustebęs.
- O kas?...
- Taip anksti.
- Jau 02: 21 h. Naktis.
- Oi, nepastebėjau.
- Noriu valgyti.
- Virtuvėje morkų apkepas.
Pirmadienis
Ponios Liudvikos ilga nosis kyšojo aukštai virš patalų. Jos ilgos blakstienos braižė kreidos tinką nuo lubų. Didelės akys. Liūdnos. Kaip karvės. Prieš pusmetį vienas mokinukas apie jos akis pasakė: „Mokytoja, kokios gražios jūsų akys! Kaip varlės. “ Tada ji nuoširdžiai juokėsi. Prabėgo puse nakties. Kažkoks sunkumas spaudė širdį. J. iš N. (Benkarte tu), į mėšlą įlindai ir visą mane bandai ten įtraukti. Ką man daryti? – tyliai ištarė lūpos.
Vidury kambario kabojo lopšys ant vygės. Panašus į lovį. (Vyro grubių rankų darbas.)
Didelė pūkinė kaldra nusirito nuo lovos. Liudvika suklupo. Žandą priglaudė prie šaltų grindų. Iš jos burnos sklindantis alsavimas virsdavo garais. Šalta.
Krištolo akys. Blizga pažemėj. Už lango pūga. Spalvotos snaigės. Keista kažko nuojauta. Laužomas įstatymas. Nuplaunama nuodėmė, tai tik iliuzija.
Atsistojo. Neskubėdama nusirengė. Apžiūrėjo nuo pieno išsipūtusią krūtinę. Išdribusį pilvą. Pačiupinėjo sėdmenis.
- Ar kas mane myli? – paklausė. Klausimas retorinis. Ji pati viską žino. Atsisėdo ant lovos krašto. Nuo skalbimo ir šalto vandens sugrubę pirštai paslėpė veidą. Niekas nevyksta. Sunkumas ir abejonės tik.
- Kodėl užkrauni man naštas kurių, pats nei pirštų nejudini. – Tai ji pasakė atsisukusi į duris. – Man atrodo, kad tai veidmainiška. Į akis bijau tai pasakyti .
Nuo šalčio oda pašiurpo ir pamėlo.
„Atrodau kaip apipešiota višta“ – šyptelėjo. „Nieko nesigailiu. Taip turėjo būti. “ Mintys draikėsi. Galva apsisuko. Taip sėdėdama užsnūdo. Už penkiolikos minučių pabudo. Krūptelėjo lyg kažko išsigandusi. Paskui nusiramino. Apsirengė. Aprengė zirziantį kūdikį. Paėmė rankinuką. Įmautę su dokumentais. Pravėrė duris. Apsikrovusi (keliais) nešuliais tyliai išslinko iš namų. Lauke snigo. Gražu. Eidama gatve ji neramiai atsigręždavo. Susikaupusi žiūrėdavo. Ir kuo toliau tolo nuo namų, tuo ramiau jai darėsi. Širdies niekas nebespaudė. Kažkas atsivėrė. Gera.
NAKTIS
Stiklo durys pravertos. Įeina mažas berniukas vardu Skirmantas. Iš paskos eina tėvas su nešuliais. Pardavėja Marcelė pakraupusi. „Toks vėlyvas metas! “
- Labas rytas. – pasisveikina tėvas. Marcelė linkteli galvą. Įtariai žiūri. Tėvas nešulius pastato šalia prekystalio.
- Galiu trumpam palikti? - Marcelė linkteli.
- Einam, Skirmantai. Pažiūrėsim, ką šįryt valgysim. Vyras užėjo į salę. Apžiūrėjo lentynas. - Čia tik gėrimai. Ar turite maisto?
- Maisto skyrius uždarytas... Gerai, jus aš palydėsiu.
- Ačiū. - Marcelė patraukia kelias dėžes (sukrautas viena ant kitos). Atsivėrė anga į maisto skyrių.
- Lendam. – pasakė ji.
- Skirmantai, eik pirmas. Ko norėtum?
- Uonos .
- Gerai. Sūrio yra? A, va. Gal kokį paštetą? Žuvies. Stinta. Rūkyta skumbrė. Puiku. Kefyras. Užteks. Gal dar kokį saldumyną?... Ir uonos. Viskas.
- Viskas? Eikim prie kasos.
- Kiek?
- Rublis, bučkis ir bulkutė. - Vyras sutriko. Panelė drąsiai juokauja.
- Kiek?
- 1, 78 rub.
- Prašau.
- Gal vaikas nori arbatos?
- Kaip... Siūlote arbatos?
- Jei niekur neskubate.
- T. išvyksta septintą. Dar trys h. Tikrai neskubu. - Marcelė dingo. Tėvas atidarė maišelį su sausainiais.
- Būsi geras?
- Usiu. – Pažada sūnus.
- Klausysi?
- Sysiu.
- Gerai. Imk. - Į parduotuvę įėjo stambus vyras. Apie 60 m.
- Man šilo be grąžos. – Kreipėsi V. į T.
- Ko tokio? – Nesuprato tėvas.
- Šilo. Rašalo. – Tėvas apsidairė. Užlindo už prekystalio ir padavė butelaitį pigaus vyno vyriškiui.
- Ačiū.
- Prašom. - Atėjo Marcelė su 2 - arbatos puodukais.
- ... Vyriškis rašalo norėjo. Aptarnavau. Štai pinigai.
- Pardavėja nusišypsojo.
- Labas, pupuliuk. – Kreipėsi ji į Skirmantą. – Kaip tau sekasi? – Skirmantas pasislėpė už tėvo. – Kur mamytė? Nepasiilgai?
- Neseniai matė mamytę. Pasiilgti dar neturėtų. – Atsakė už S. tėvas. Marcelė šyptelėjo.
- Imk arbatą. – Atkišo Skirmantui puoduką.
- Iš jūsų neims. Taip mokomas.
- Kodėl?
- Taip geriau.
- Užaugs užsidaręs.
- Gal. Tikiuosi, kad ne.
- Kur važiuojat?
- Į Š.
- Ką čia veikiat?
- Mokausi. Esu studentas.
- Jo! Tai tau sunku. Žinau, kai aš mokiausi, taip pat susilaukiau... Sūnaus. Užtat kai jus pamačiau tokį vėlyvą metą, net krūptelėjau. Pagailo vaiko. Kiek jam?
- Dveji su puse.
- Pipliukas. Aš kaip tik tokio amžiaus sūnų vežiau į Maskvą. Pagailo. Stotyse tampėmės. Varkšiukas nusikamavo.
- Važinėjatės į M.
- Į svečius važiavom.
- Skirmantai, imk. Atsigerk. Ačiū.
- Ušu. – Padėkojo Matas.
- Mano sūnus jau dveji metai kaip žuvęs.
- Tai... Kaip... Jo...
- Su vyru ėjo per gatvę. Nutrenkė. Vyras išgyveno. Neteko klausos ir regėjimo.
- Kaip jau... Baisu. Gerk mažiau.
- Norite sausainių?
- Ne.
- Rūkot?
- Taip.
- Einam parūkysim.
- Dabar nenoriu.
- Pasaugokit tašes .
- Gerai.
- Einam, Skirmantai.
Antradienis
Ausį priglaudusi prie medinės sienos . (budžiu). Sergsčiu išsigandusią širdį. Dukra sėdi priešais. Žiūri pro langą. Šnekasi su savimi. Girdžiu mašinos ūžesį. Stabdo. Cypauja ir bilda bėgiai. Bėgu. Nežinia nuo ko ir kur. Matosi apsnigtas miškas. Norėčiau turėti gerai įrengtą namuką girioje. Pailsėti nuo žmonių. Nuo intrigų. Nuo kančios. Meilės. Atstumimo. Apatijos. Šalia sėdi močiutė ir jauna dama. Kažką ramiai dėsto. Raminančiai veikia. Gyvenimas tęsiasi. Niekas nesugriuvo. Gal tik mano iliuzijos ir požiūris.
Kurk, mažule, naują ir gerą dabartį. Gyvenk. O ne svajok apie gyvenimą.
Budžiu ausį priglaudusi ir laukiu. Širdies ramybės. Pilnatvės. Absoliuto.

X X X
Kai sunkus metas  ateina – Eidvilė užsimano saldumynų. Kaip tik dabar ji grįžta iš parduotuvės su „terbikėm“. Nešasi: 2 šokolado plyteles, juodų džiovintų slyvų 100g.; lazdyno riešutų 100g.; migdolo riešutų 100g.; plombyrinių ledų 1kg.; šokoladinių ledų 1kg.; kelis krekerius; dvi spurgas; du roksus; dvi bandeles su obuolių džemu; dvi bandeles su kavos aromatu; 200gr. trupininio pyrago; Napoleono 300gr. ir kavos likerio butelaitis.
Suskambo telefonas. Eidvilė padėjo nešulius ant sniego. Iš po skverno išsitraukė M. T.
- Labas, - Eidvilė.
- Labas. –
- Išvažiavau... Palikau jus.
- Pastebėjom. Kaip suprantu į akis nedrįsai pažiūrėti.
- Panašiai.
- Išsivežei mano dokumentus.
- Taip ...
- Grąžink...
- Gerai. Šią savaitę... Pati, asmeniškai, atvešiu, arba atsiūsiu paštu.
- Kaip nori, taip daryk.
- Aš...
- Daugiau neturiu ką tau pasakyti.
Eidvilė patraukė M. T. nuo ausies. Pažvelgė į ekraną. Įsikišo tel. į užantį. Grįžo namo. Maža mergytė pasitiko prie durų. Apsiverkusi.
- Ko verkei, žiopliuke tu?
- Ką tik pabudo. – Sako močiutė. – Ir iškart „mamytės“ puolė ieškot. Iškart. „Mygom“.
Sutemo. Vaikutis jau miega. Močiutė miega. Bandelės jau suvalgytos. Karšta arbata garuoja tarp Eidvilės pirštų. Trupininis pyragas jau suvalgytas, tik trupiniai... Saldus Napoleonas tirpsta po truputį... Tamsu. Liūdna sėdėti vienai. Ledai apibarstyti riešutais, keliomis slyvomis – taip pat dingsta. Šaukštelis po šaukštelio. Skambtelėjo M. B.
- Labas. – Eidvilė.
- Čia Ignotas .
- Žinau.
- Rytoj išsiusk dokumentus. Parašyk žinutę su Giedrės  telefonu.
- Gerai.
- Ir parašyk, kada atvažiuosi pasiimti savo daiktų. Šią savaitę. Jei iki savaitės galo nepasiimsi daiktų, išmesiu į gatvę.
- Gerai.
- Kai žinosi, kurią dieną atvažiuosi... Parašyk... Ir... Atrašysiu, kurią valandą galėsi ateiti.
- Gerai.
Ignotas numetė ragelį. Eigilė valgė ledus. Įsijungė radiją.
„Leisk tave mylėt.
Nuo manęs nepabėk.
[...] Šios nakties ponia ir t. t. „
Kažką panašaus dainavo.
Ant likusių ledų užsipylė likerio.
- Skanaus, Eidvile.
Ketvirtadienis
Kas šiandien? Ketvirtadienis. Ne to klausiau, bet vis tiek, ačiū. Naktį nemiegojau. Miegojau, bet nedaug. Prieš akis stovėjo teismo... kažkas. Sakiau kažkokią kalbą. Gyriausi. Sakiau tiesą ir jutau, kad nereikia visko pasakoti. Nesupras. Paskui meldžiausi. Šviesos pluoštas pervėrė smilkinius. Kuteno. Vos nepasitenkinau. Keistas ir geras jausmas. Noriu, kad visada taip būtų. Truputėlį pasijudinau. Šviesa dingo. Nuėjau į virtuvę. Išgėriau šaltos žaliosios arbatos. Suvalgiau šaltus virtinius su bulvėm. Tokia dieta. Rytoj reikės jėgų. Todėl ir valgau. Akys sausos. Lyg smėlio būtų priberta. Kėliausi 6: 12. Važiuoju į K. Pas žmoną. Pasiimti daiktų. Truputėlį bijau. Nežinau, kas manęs laukia. Lauke tamsu. Pusto. Visai nešalta.
- Man vieną B. į K. – Pasakiau.
- Ką? Jugi anksti da.
- Na ir?
- Traukinys dar iš V... jau išvyko. Anksti da.
- Gerai.
- Bilieto grąžinti nebus galima.
- Gerai.
- B. pabrango. Nuo sausio pirmos dienos.
- Žinau.
- 1, 4 rub.
- Prašau. Grąžos „nerek“.
Įsitaisiau sename suole. Mažutė caro maro laikų stotis. Tokios patinka. Vizitinė kortelė gulėjo ant žemės. Pakėliau ją. Lara Lembertienė. Sutapimas? Parašiau jai žinutę: „Noriu tapti žydu. Gal patartumėt, ką daryti? “ Po dviejų valandų atsakys: „būsiu Vilniuje devintą, prašyčiau man tada paskambinti, susitartume susitikti ir pakalbėti. “
„Žūru pro lungą. “ Matau prekinių vagonų vilkstinę. Lekia į vakarus. Baisiai triukšmauja.
X X X
- Blažiejus.
- Kas čia: vardas ar pavardė?
- Vardas.
- Keistas jūsų vardas. – Pasakė ir nusišypsojo.
- Visi taip sako. – Blažiejus susiraukė ir parodė liežuvį. Milicininkas dar kartą nusišypsojo. Net prisimerkė iš „pasitenkinimo“. Tapo panašus į siamo katiną. (Su kepure.)
- Viskas tvarkoj. Gali važiuoti. Bbllaaažžieeejau.
- Gero ryto. – B. paėmė dokumentus. Pedantiškai sutvarkė ir paslėpė užu skverno.
Užvedė triratę transporto priemonę. Važiavo tiesiai tris kilometrus. Pervažiavo didelį tiltą. Kelias pasuko į dešnę (0, 5 km.) Pagrindinis kelias keitė kryptį. Įvažiavo į mažą (mažulytį) miestuką. Pasuko į dešnę pirmoje sankryžoje į kairę. Ruonių gatvė. Sustojo už kelių namų. Apskretusi apsnigta tvora. Kieme matėsi raudona mašina. (Audi 100). Blažiejus nužergliojo prie namo. Prie durų stabtelėjo. Lyg ko išsigandęs. Apžiūrėjo slenkstį. Pakėlė akis į dangų ir pasibeldė. Durys iškart atsivėrė. B. pažino Radvilės ranką .
- Daiktai sudėti sandėliuke. – Pasakė ji.
- Taip... Gerai. – Blažys nuėjo prie sandėliuko. Prieš keturias dienas čia dar buvo malkų... Nebėra.
Atvėrė. Krūva juodų celofaninių maišų su drabužiais, patalyne; dailės reikmenimis; natos; knygos; dienoraščiai; krūva eskizų; apipeliję paveikslai .
Blažys neskubėdamas tai nešė ir statė už vartelių. Didelė krūva.
Iš gyvenamo namo išėjo Oskaras . Stebėjo B. darbą.
- Turiu tau žodį. – Oskaras. Blažys atsistojo netoli vartų. Pro šalį praėjo senukas. Oskaras tylėdamas nusekė prašalaitį.
- Nenori nieko man pasakyti? – Oskaras.
- Viktorija prieš savaitę siūlė skirtis... Ar... Ji... Dar... Judės link to?
- Tikriausiai. Daugiau nieko nenori pasakyti? - B. kilstelėjo pečiais. Uždarė vartelius ir atsirėmė į juos alkūnėmis.
- Dėl Dievo, tu miręs. Čia kažkas sapnuoja... O tu nesi vertas... Tu net nežinai, ką padarei. Suskis gerai apsuko tau galvą. Per naktį. Pabėgsi... Suskis tau duoda ženklus... Ir tai pasimatys vėliau ...
- Aš tikiu kitaip.
- Tu dar turi ką pasakyti?... – B. tylėjo. – Nes aš nebeturiu, ką pasakyti.
- Jaučiuosi ramus.
- Žiūrėk, kad ta ramybė nebūtų kapų ramybė. - Oskaras numojo ranka ir apsisuko. Prie B. priėjo senukas.
- O, čia paveikslas!
- Taip.
- Ar čia piešėt? – Parodė į namą.
- Čia čia.
- Turbūt, kad ne, kiek kainuoja?
- Dabar penki rubliai. Po parodos – dvidešimt rublių.
- O kada paroda?
- Balandį. Janonio gatvėj B. M. S.
- A.... – Senis dingo.
Padėkojęs Kūrėjui peržiūrėjo daiktus. Pusę drabužių išmetė. Pusę daiktų paliko. Keli nutapyti darbai buvo puikūs, bet per dideli... Netilpo. Ką darysi. Palieku daug daugiau. Užvedė transporto priemonę. Pažvelgė į namą. Lange sujudėjo užuolaida. B. pažino žmonos siluetą.
- „O, Vika“, tyliai ištarė. Ašaros! „Ne, šiandien neverksiu. “
- Ramybės jums! – Nuvažiavo.
Šeštadienis
Diena, kai nieko neveikia... Rankos. Bet šiandien nieko doro Joana negavo. Tuščiai praleido laiką, o gal ir ne. (Aš nežinau). Rytą pakilus nusiprausė. Išsipešiojo plaukelius po nosim. Akys pilkos. Pasidažė. Žalios. Po tualeto tapo panaši į moterį. Iki pietų gulėjo lovoj. Keturioliktą valandą padarė valgyti. (Penkių grūdų košę.) Persivalgė.  Atsigulė. Žiūrėdama į persišką kilimą išgulėjo iki 21 h. Išsivalė dantis. Nurijo porą keistos formos tablečių. Užmigo. Diena baigėsi. „Kaput. Basta. “
Pirmadienis
Bijau, kamuojuosi šį vakarą. Tariu tavo vardą sukepusiom lūpom. Gal išgirsi. Ir Jeruzalės dukros, prisaikdintos gazelėmis, pagaliau prabils. Užgiedos rytmečio giesmę. Saulei nubudus. Meilei nubudus. Ko kankinuos. Ko užmigt negaliu.
Sėdu rašyti. Ir žinau, kad mano apsvaigimo neragausi. Tyliai nurysiu. Iškęsiu pagirias. Dienai atėjus, vaikščiosiu apdujus. Ką tik valgiau sriubos. Seniai atvėsusios. (Kurią vakar išvirė močiutė.) Nejaučiu skonio. Liežuvis atbuko.
Esu mazochistė. Kankinu save. Kam to reikia?
Daug ko man norisi. Ir daug ko bijau, nes širdis linkusi į išpuikimą. Vidinį. Niekas to nesupras. Jei gaučiau tai, ko iš tikro esu nusipelniusi, seniai būčiau po velėna. Žinau, esu mylima, absoliuto, absoliučios meilės. Tad galiu prašyti. Viltis. Tikėtis. Prašau dovanos. Prašau kūno. Materijos. Duok, Dieve, išminties suvaldyti dovanas, kurias gavau. Viską suvokti. Bijau. Palikau tave V., nepyk. Baisiai juokinga. Padariau žingsnį į šalį ir suvokiau – netekau žmogaus. Tu buvai man skirtas? Nežinau, ne man spręsti. Bet rauda širdis. Rauda, nes negaliu sugrįžti. Per toli esu. Ką dar galiu pasakyti? Verčiasi širdis. Į vienatvę. Čia atrandu savotišką pilnatvę. Kartais jaučiuosi persisotinus visko. Ir išalkusi. Tuo pačiu metu. Tik ar aš pati, su savimi susikalbu. Kalba žmogus. Žmogiškumas liejas per kraštus. Net vimdo. Todėl dar kartą prašau, atleisk. Taip nedera seilėtis. Turbūt dar nesu mirusi. Dar dar gyva sielinė širdis. Kažkas pasikeičia. Esu tikra. Kartais šypsausi. (O vakar net nusijuokiau.) Ką aš čia paistau. Bijau! Bijau. Bijau, esu kvaila, šį vakarą. Noriu, kad mylėtum mane. Nors žinau, kad tavo meilės priimti negaliu. Pati tavęs mylėti (negaliu?)... Gal ir gerai, kad likimas lėmė mums išsivaikščioti. Skauda. Jaučiu, kad gyvenu. Verda. Jaučiu gyvybę. Anksčiau buvau truputėlį apsnūdus. Miegojau. Niekieno nežadinama. ... Perskaičiau, ką esu užrašius ir pasijutau tele novelių personažu. Taip nėra. Taip nėra. Prisipažinimas: naivumas – svetimas (turiu omenyje – kasdieniame gyvenime); ištvirkimas – kartais; racionalumas – kartais ir t. t. Tai keičia viską iš šaknų. Mano dejonės. Ašaros. Galiu bet kada jas nubraukti. Net pasidažyti nereikės ir jau būsiu kita moteris. Bijau – saugokis manęs. Be sąžinės priekaištų ir skrupulų būsi suvalgyta. Nežinau, kas aš.
Antradienis
Gyvenau su dieduku. Prieš pusmetį per didelius šalčius atėjo pas mus prašalaitis. Prašėsi priimamas į darbą. Mes nesutikom. Diedui jo pagailo. Leido pernakvoti, nes buvo vėlus vakaras. Rytą pabudom. Tvarkėmės. Pastebėjau prašalaitį besirausiantį po spintas. Paprašėm, kad eitų sau. Išėjo. Diedas išėjo malkų kapoti. Apie pusiaudienį ir aš lauk išėjau. Prašalaitis sėdėjo ant šuns būdos. Maitino Brisių duonos gabaliukais.
- Kur Jokūbas? – Paklausiau.
- Išėjo į miestelį, alaus nusipirkti. – Atsakė.
Ėjau šerti karvių. Kai grįžau „Jo“ jau nei kvapo nebuvo likę. Iškviečiau miliciją. „Jie“ pasijuokė iš manęs ir išvažiavo. Šėriau kumelę. Tada radau diedą po šiaudais. Kirviu sukapojo galvą. Daug laiko prabėgo. Pabudau. Skausmas kažką duoda. Atsiveria amžinos vertybės. Net keista, kad širdis tai turėjo. Neįtariau.
Antradienis
Šiandien, per atsitiktinumą (taip dažnai nebūna) yra palaimintas vaišių stalas. Vaišinuosi sausainiais, egzotiškais vaisiais, keistais riešutais, daugybė mėsiškų produktų. Vaišinuosi ir dekoju. Tuo baigiasi šis mažas ciklas. Išsiskyrimu. Praradimu. Ką tik miegojau pietų miego. Prieš pabusdama prisiminiau paauglystėje matytus vaizdus. Gyvenau už miesto trys km. Kad sutaupyti pinigų, dažnai kėblindavau namo pėstute. Kas vakarą praeidavau šalikelėje sustojusias mašinas. Aprasojusiais langais. Pasimetę moteris ir vyras slėpdavo veidus... Nežinau, ką šiandien man tas prisiminimas reiškia. Nieko apie gyvenimą nežinau. Ne man apie jį spręsti. Tik tiek jaučiu.
Ketvirtadienis
Fantazijos varpo mano protą ir šį vėlyvą metą neleidžia užmigti. „Mastantis slaptoje“, leidžia vaizduotei austi ateitį. Nors žinau, kad ji nuo manęs nedaug priklauso. Pakilau iš patalo. Negera šią minutę man ten. Nežinau kodėl, nes atsiguliau išvargęs. Sūnus nebaigė čiulpti saldainio. Paliko ant stalo. Aš baigsiu.
X X X
Gal kokią istoriją spaudai užrašyti? „Ūsnaja“ istorija. Nežinau nei pradžios, nei vidurio, nei pabaigos nežinau. Tik tiek, kad tokia yra. Tą žinau. Viskas. Užteks.
X X X
Liūdna man. – Taip pasakė prieš kelias dienas sūnus . Suprantu. Kartais ir man taip būna. Man: vis per apsileidimą. Sūnui, nes neturi draugų.
Penktadienis
Svečių diena. Beldžiasi pažįstami ir dar nematyti žmonės. Užeina. Pasisveikina. Kilsteli katiliuką. Išeina. Jau vakaras. Esu „kvailys sodininkas - skulptorius“.. Tavo tarnas. Išminties nėra mano saujoj. Uždegiau žvakę. Liepsna. Karšta plunksna. Vaškiniai sparnai auga. Keičia formą. Nieko daugiau negaliu ištarti. Šiandien išsekęs šaltinis.
Susikaupti.
Išlaukti lietaus.
Pumpurams pražydus – šviesiu.
Kaip paukštis.
Vaškinis.
Šeštadienis
Buvau išlėkęs pabėgioti. Apsukau ratą aplink kvartalą ir grįžau prie „ištakų“ (turiu omenyje atgal). Prastas bėgikas. Skauda blauzdos ir pėdos. Reikia ką nors daryti. Gal dažniau ir kryptingiau mankštintis. „Anksi! “, šį žodį „rėkaliodamas“ laksto sūnus. Nori kažkur važiuoti. „toli toli“. Daviau M. T.
- Paskambink. Iškviesk taksi.
- Aksi, anksi! Toli toli! Du du: tete, Matis. Olio! Anksi! Olio! Olio! Aaaalo!
Sekmadienis
Iki pusę trijų nakties žiūrėjau filmą. Ryte pabudau truputėlį suirzęs. Sūnus laipiojo ant manęs. Siūlė žaisliukus. Kažką rėkaliojo. Juokėsi, inkštė. Po dvidešimties minučių išlipau iš lovos. Įjungiau TV. Kol sūnus žiūrėjo į ekraną, persirengiau. Močiutė kepė blynus .
- Eikite valgyti! – Pakvietė mus. Nuėjau. Sūnui valgis nei motais, kai rodo filmą vaikams.
- Matai, eik valgyti! – Pakvietė dar kartą močiutė.
- Nenoliu.
- Mati! – Surikau. – Klausyk babos. Jis žliumbdamas atėjo. Pastūmė lėkštę. Nesusivaldžiau. Gavo berniukas antausį. Nustebo. Paleido kakarynę dar smarkiau . Pakėlęs mažylį už rankų, pakračiau.
- Baik žliumbti, sakau. Mati, kas yra.
- Noliu vaikam.
- Eik, suvalgyk blynus ir galėsi žiūrėti.
- Nenoriu.
- Padaryk dešimt pritūpimų. - Padarė .
- Būsi geras?
- Nebūsiu.
- Padaryk dar dešimt... Būsi geras?
- Būsiu.
- Eik valgyti.
- Kam taip rėki? Kaimynai išgirs. Sarmatos nedaryk. – Bamba močiutė.
- Nerūpi kaimynai.
- Toks mokytas, o niekas nerūpi.
- Žmonių nuomonė laikinas ir nepastovus dalykas, todėl nerūpi.
- O kas rūpi?
X X X
- Klausau.
- Labas, čia Viktorija skambina. Ar gavai pašalpą už Luką? (mano antras sūnus)
- Dar ne.
- Gal žinai, kokio dydžio pašalpa?
- Apie tris šimtus rublių.
- Manau, kad turėčiau juos... gauti. Luką auginu aš.
- Gerai.
- Galėtum pervesti į mano sąskaitą?
- Galėčiau.
- Numerį žinai?
- Taip.
- Kiek pervesi?
- Kiek patartum?
- Nežinau, kaip tu ten gyveni... Dabar esi Kėdainiuose?
- Kol kas...
- Apie du šimtus rublių.
- Gerai. Vika, dėl skyrybų ar ką nors jau darei?
- Kol kas nieko. Gausiu pinigus – pajudėsiu.
- Gerai.
- Viso.
- Iki. - Toks buvo pokalbis. Papietavom. Su sūnum nuėjome miegoti. Snaudėme ilgai, nuo 13 iki 16: 30.
Prieš pabusdamas sapnavau žmoną. Ji sėdėjo ant grindų ir kūreno pečių. Sapne suvokiau, kad aplinkybės neleidžia būti kartu. Kad ir kaip aš to noriu. Nuo manęs nepriklauso. O gal noras netikras. Pabudau verkdamas. Ausyse skambėjo daina „The foling lyves“. Nesąmoningai uždainavau. Ašaros dar stipriau plūstelėjo. Kažkoks liūdnumas. Šią dainą pirmą kartą išgirdau iš tavo lūpų. Pamilau lūpas ir dainą. Melodija simbolizavo draugystės pradžią. Kartais tave.
Atsikėliau. Priėjau prie veidrodžio. Nusivaliau ašaras. Močiutė pasiūlė vakarienė. Pavalgiau. Man patinka verkti. Tai būna retai. (Na dabar truputėlį dažniau.) Su ašarom kažkoks sunkumas išeina. Pasidarau švaresnis.
Pirmadienis
0: 30 suskambo žadintuvas. Atsikėlęs drabužius nunešiau į virtuvę. Per penkias minutes apsirengiau. Iki pirmos valgiau kopūstų sriubą. Atėjo močiutė.
- Prieš išeidamas man pasakyk. Duris reiks užrakinti.
- Jau išeinu.
- A jau? Ko tu vadalojiesi ten... tokį metą? Banditai užpuls.
- Ne.
- Jie dabar nieko nežiūri. Ir dar pūga. Ar būtina ten važiuoti?
- Močiute, pasakojau, kad mes taip susitarėm.
- Reikėjo susitarti kitą dieną.
- Nėra skirtumo. Ate. - Atidariau duris. Užsimečiau kuprinę ant pečių ir smagiai laiptais pasišokinėdamas nusileidau į apačią. Pūga buvo pasibaigusi. Sniego takeliai išmindžioti. Tūkstantis skirtingų batelių. Šimtakojis. Oras gaivus. Miestas miega. Puiku. Patinka vaikščioti po K. miestą naktį. Jokio judančio transporto. Gali vaikščioti gatvėmis nesilaikydamas eismo taisyklių. Iki stoties ėjau vieną valandą ir dvylika minučių. Prie savivaldybės išgąsdino keistas garsas. Lyg kas su kapokle ritmingai skaldytų ledą nuo šaligatvio. Tai buvo trys aukšti stulpai, skirti vėliavoms iškelti, į juos trankėsi metaliniai lynai. Kartais pūsteldavo vėjas, gatve vilkdamas kokią nors šiukšlelę, kuri nemaloniai triukšmaudavo. Sudergdavo nejaukų nakties vaizdelį. Momentą, eksprontą, pjesę. Nuvažiavo prekinis vagonas. Perėjau per bėgius. Toliau bridau per kaštonų alėją. Iki pat stoties. 2: 14 min. stotis užrakinta. „Laukiamoji salė“ – užrašyta. Kokia laukiamoji, jei laukti reikia už durų. Apėjau nedidelį senovinį pastatą. Pietvakariniame kampe degė šviesa. Beldžiau gal penkiolika minučių. (Su trumpom pertraukėlėm.) Niekas nesureagavo. Susinervinęs spyriau į „Laukiamosios salės“ duris. Gera akustika. Trenksmas net mane išgąsdino. Nuvaliau sniegą nuo durų ir pasišalinau. Atvažiavo taksi. Sustojo rytinėje stoties pusėje. V – K traukinys atvyko 2 h. 39 min. Vėlavo 1 min. Išlipo vaikėzas su nusmukusia kepure ir celofaniniu maišu po pažastim. Nuėjo. Taksi vairuotojas sekė jį žvilgsniu. Išėjau į peroną. Užu dešimt minučių turi atvykti mano lokomotyvas su gyv. vag. Taksistas nekantraudamas vaikščiojo aplink mašiną. Trypė kojomis. Užvestas variklis burzgė. Šildo kabiną. Atvyko. Stovėjau užsimerkęs. Sustojo antrame kelyje. Peršokau pirmus bėgius.
- Laba diena, - pasisveikinau su užsimiegojusia palydove. – Kiek studentui kainuoja bilietas į V.?
- Ką neturit pinigų?
- Turiu du rublius, užteks?
- Užteks, lipk.
X X X
6: 02 – V.
Kelionė nepatogi. Pavargau. Sukasi galva. Kaimynai girti – ritasi lauk iš vagono. Kol apsirengiau, visi išėjo. Palydovė jau persirengusi (apdribusiais treningais) plovė grindis.
- O, - pasakė ji. – Dar ne visi išėjo. Nedaryk durų. - Kita moteris atidarė duris. Nuleido laiptukus.
- Užsimiegojai.
- Truputį. Geros dienos.
X X X
6: 30 stoties tualete nusiprausiau rankas ir veidą. Sušlapinau plaukus. Bandžiau padaryti šukuoseną. Nepavyko. Nusimoviau megztinį. Sulanksčiau ir įdėjau į kuprinę. Išsivaliau dantis.
X X X
Aš Lara.
„А я – доктор живаго. “
X X X
15: 45 – pokalbis su Lara L .
- Supratau, kad pasaulis daug platesnis nei jutau anksčiau.
- Tai sustiprina. Suteikia vilties.
Trečiadienis
Vakar visą dieną miegojau. Šiandien taip pat snaudžiu. Ilsinu kūną. Nuo ko pavargau? Kas (mane) žino. Po kelių frazių, išgirstų iš radijo imtuvo, pasimečiau mintyse. Gilinuos į kažką. Reikia kantrybės. Užrakink duris, Močiute. „Kad vilkas neįeitų. “ Sūnus laksto. Rankose laiko duonos riekę. Šiek tiek apibariau vaiką, nes numetė duoną ant žemės.
- Pakelk! Kodėl taip darai?
- Ko tu kibini vaiką? Jis geras.
- Niekas nesako, kad blogas. Jis geras. Matai, taip negalima. Duoną turi mylėti.
- Jis geras vaikas.
X X X
Kartais atrodo, kad arka, kurioje leidžiu dienas, plūduriuoja beprasmybės jūroje. Bet tai tik paviršinis atrodymas. Kažkas esti viduje. Kažkas užgimęs širdyje gieda. Stiprina. Maitina. Suteikia viltį. Plūduriuoju. Gal net subręsti spėjau. Gal tik bręstu.
Mažas paukštis tupi ant borto. Šildosi saulėje.
Ketvirtadienis
Vėjas papūtė pelėdai į ausis.
Medžioklė užstrigus.
Truputį tarp medžio šakų.
Degina kamparo spiritu
Sulipusias blakstienas
Nuo ašarotų
Nuo nemigos naktų
Truputėlį vyno
Skrandžiui
Ir plunksnos nesuteptos
O jei taip
Vėl būsiu sveika pelėda
Pulsiu į atlapus
Išalkęs bus plėšikas
Būsi
Saugus ir ramus
Rami ir ramūs
Užmigs alsuojantys gyvybe.