Trumpiausias kelias Namo- 150

Nuostabus pasulis šis,
                                                    O svarbiausia jo ašis.
                                                    Reikia tept. Kad važiuotumei žeme,
                                                    Nulakotam vežime,
                                                    Reikia tept.
       
Kanapinio ir Lašininio kautynių metu, žiūrovams laikas neprailgo; statė už pasirinktus favoritus, -buvo atsipalaidavę ir nevisai  padoriai juokavo: -Dabar ateis Mesijas ir išgelbės Lietuvą.
    Po kautynių reikėjo atlaisvinti Šatrijos kalno papėdėje erdves nuo nusilpusių ir sunkiai atsigaunančių paskutinės kadencijos parlamentinių klonų. Kai kuriuos teko karučiais nugabenti į kitą Šatrijos kalno pusę suteikti skubią  pagalbą. Vieną kitą, gerai patikrinus ir neapčiuopus pulso, teko reanimuoti. Diena ėjo link saulėlydžio.
  - Laikas būtų ir More valgyti, -pauostęs, vėjo atneštą, kepamo meitelio Korupcio gardų dūmų kvapą, - tarė Šturmanas Geležėlė Česlovui ir Valdui. -Nebloga rokouji, Šturmane -atsakė abu sutartinai.
        –Gerbiamieji, teks dar palaukti, - sušuko Užgavienių šventės dalyviams  ir organizatoriams Loretai ir Stanislovui, -staiga išbėgo  uždusęs, vienuolikos svogūnų kavalierius Petris Gražutis. Giliai įkvėpęs, trumpai sušuko: -Už Lietuvą, -uch... ir krito ant žemės, -prisiplojęs glostė ją, kaip mylimąją. Netrukus prisistatė apsaugos kopos savanoriai, kartu  su daktaru Arvydu ir sanitaru Justijonu apžiūrėjo nukentėjusiam akių dugnus. Suleido raminančių ir čia pat nustatė deagnoze: -Nervinis išsekimas su paranojos sindromu. Teko jį nugabenti į nuošalę. Po trumpos pauzės, Loretai ir Stanislovui teko šiek tiek pakoreaguoti Šventės dienotvarkę, nes prie Loretos vėl pribėgo panašus tipas, -iki rudenio veikiančios Valdančios koalicijos parlamentaras Petris Gražutis, padavė vamzdeliu susuktą, - užanspauduotą raštą. Loreta ir Stanislovas žiūri į matytą atvykelį, ir netiki. Šis pastebėjo jų sutrikimą, - nuramino: -Nekreipkit į jį dėmesio, kurį nunešė į nuošalę, buvau ne aš, -tai  buvo mano klonas...
        Loretą ir Stanislovas nugrandė anspaudą ir išviniojo  raštą. Tyliai perskaitė  turinį.  Pirmas įspūdis juos šiek tiek nustębino, bet kai gerai permastė turinį, - labai išsigando. Pasitarę,  pažvelgė į tribūnas, -pažvelgė ten kur neramūs sėdėjo visi, paskutinės kadencijos parlamentarai. Akimis surado tai ką jieškojo. Loretos ir Loros akys susitiko... Išdidi Lora, tribūnos ložėje atsistojo ir garsiai tarė: - Loreta, prašau raštą perskaityti garsiai. Taip garsiai, kad girdėtų visa Lietuva. Teko Stanislovui ir Loretai paklusti; Loros prašymas tolygus įsakymui. Stanislovas, kad matytų Generalinis Štabas, matytų ir girdėtų visi ne tik ant kalno, bet ir visoje Lietuvoje, palipėjo ant akmens, nužvelgė paskutinės kadencijos parlamentarus ir ėmė garsiai skaityti Ataskaita-Testamentą:
      -Gerbiami Lietuvos žmonės, mūsų valdymo laikotarpis eina į pabaigą. Atlikome labai daug gerų darbų, bet dar daugiau jų neatlikome. –Mes labai gailimės dėl padarytų klaidų, labai gailimės, kad pamiršome pažaboti korupciją, bet mes labai stengėmės, todėl labai prašome palaikyti mus, ir per ateinančius  sekančius keturis metus mes nugalėsime... -Mes laimėsime ir ateisim į Rojuju. Bus Rojus Lietuvoje.
        Lora atsistojo, pakėlė ranką ir vienu mostu pakėlė visus atvykusius į Užgavienių šventę parlamentarus. Apie septyniasdešimt devynius parlamentarus atsistijo ir garsiai sukalbėjo atgailos žodžius: -Gailiuosi, -gailiuosi, -gailiuosi. Petriui Gražučiui atgaila pasirodė nelabai įtikinama. Išbėgo prieš Šatrijos kalne sėdinčius žiūrovus, nusimetė iki pusės drabužius. Juo pavyzdžiu turėjo pasekti ir likę, valdančios kolicijos parlamentarai. Visi sustojo, iki pusės nusirengę prieš Šatrijos kalną, rankose laikė beržines rykšteles, -jomis grąsino, opozicijoje esantiems normaliems dešiniesiems, pagrasino ir sveiko proto dešinies parlamentarams: -Nu-nu-nu, -Mes laimėsim... -Mes laimėsim... - Jei eilinį kartą žmonės mumis patikės. -Mes prižadam, kad kovosime rieš korupciją, ir mes nugalėsime. - Va... Griebėsi gudrybės, ėmė desparatiškai plakti save per pečius, per nugaras rykštelėmis. Staiga pasigirdo grieštas įsakymas:
        -Ra-miai... Esu grandinis Berugštis... -Klausyti mano komandos... -Atsiprašau, bet aš esu Generalinio štabo įgaliotas, įkrėsti tamstoms, gerbiamieji, rūgšties... - Kai-rėn, – Gerbiami parlamentarai, -Rykšteles pa-kelt... -Per pusantros ištiestos rankos atstumu vienas nuo kito, -žengteee marš.... Parlamentarai turėjo paklusti grandinio Berugščio komandai. - Vens-du, -šmakšt, -viens- du, -šmakšt... ant trys, rykštelės glaudėsi ir bučiavo  apnuogintus paskutinės kadencijos parlamentarų apnuogintus kūnus. -Šmiku-šmaku, -šmiku-šmaku, ir nuėjo... Nuėjo Grandinio Berūgščio  lydimi, ratą aplink Šatrijos kalną. Kol apeis kalną, praeis ketvirtis valandos.
    Šatrijos kalno viršūnėje, ritmingai suskambo baltas pianinas:
                                                            Taip jau buvo nuo pradžios-
                                                              Kas neteps, tas nevažiuos.
                                                              Reikia tept tept, tept,
                                                              Tepu tepu, tepu tepu,
                                                              Tepu tepu, tepu tepu,
                                                              Tepu, tept, tept, tept...