Šalmas

ŠAMLMAS


Praėjusią vasarą dirbdamas statybose susipažinau su ekscentrišku žmogumi. Mes greitai tapome bičiuliais. Šalia jo buvo malonu dirbti. Kai įsidarbinau, nieko nemokėjau. Statybų aikštelėje buvau didžiausias žioplys. Tikriausiai pirmąją savaitę būčiau nusisukęs sprandą, jei ne jis. Gėda, bet net nežinau koks jo vardas ar pavardė. Visi jį vadino Šalmu. Jei nueičiau į tą firmą, kurioje dirbau, galėčiau sužinoti koks Šalmo tikrasis vardas ir kur jį galėčiau rasti. Deja, tam stinga valios ir drąsos...
Dirbdami mes daug juokavome, tad fizinis darbas, prie kurio nebuvau pratęs, atrodė lengvas. Diena pralėkdavo tiesiog akimirksniu.
Sužinojęs, jog domiuosi literatūra, naivusis ekscentrikas atnešė jaunystėje parašytą laišką. Šį darbelį privertė parašyti jo buvęs uošvis (iš pirmos santuokos). Toks Šalmo poelgis nustebino, o laiškas sujaudino. Buvo keista, jog žmogus, kurį vos pažįstu, manimi taip pasitiki...
Laiške paliesta daug intymių temų.
“Visa tai praeitis. Kartais paskaitau, ką buvau priraitęs prieš daugelį metų. Atrodo, kad viso to net nebuvo... Dabar su pirmąja žmona santykiai geri, nors matomės gana retai. Ji manęs vengia. Ir man nemalonu (vis dar) būti šalia. Mes gyvename atskirus gyvenimus. Su vaikais iš pirmos santuokos matomės dažnai. Padedu jiems kaip tik galiu. Atrodo, kad jie mane myli taip pat kaip ir aš juos. Gyvenu gerai. Darbas patinka. Su kolektyvu sutariu. Kai buvau tavo metų rašiau eilėraščius. Daug skaičiau. Buvau menininkas. Po skyrybų lyg pasikeičiau, nors kas ten žino... Laimingai vedžiau antrą kartą. Tapau rimtas. Mečiau vėjus iš galvos. Pradėjau dirbti, išlaikyti šeimą. Antroji žmona pagimdė trinukus. Labai myliu vaikus. Laukiu anūkų...
Šalmas“
Su laišku leido daryti ką tik noriu.
- Ar galėčiau parodyti jį žmonėms? Gal išspausdintų? – Paklausiau.
- Daryk kaip nori. Tik neminėk vardų – tai gali įžeisti žmones...
Žemiau pateikiu dalį laiško kurį gavau iš Šalmo. Keisti teksto nesiryžau, todėl vardus palikau.

Ką gi, V. tėvai išvadino mane niekšu, mažvaikiu, nesugebančiu atsakyti už savo veiksmus vaiku. “Pridirbai vaikų ir palikai ją” – sako A. (V. tėvas).
Jis nori, kad aprašyčiau kaip viskas buvo.
Aš turiu garbės jausmą. Kai kuriems žmonėms jis svetimas. Tu sakai kad sugrioviau tavo dukros gyvenimą. Tai rimtas kaltinimas, užgaunantis savimeilę. Tu nori tiesos? Kokios tiesos nori? Kuri ką nors pasmerktų, o ką nors išteisintų?
Pats esi naivus vaikas, kuris slepiasi po kietais chitino šarvais.
Nori, kad parašyčiau istorijikę, kuri pasmerktų D. ir mane, kad įsileidau jį į gyvenimą, išteisintų ir parodytų, kokia apgauta esti V.. To tu nori? Nori tiesos? Ją ir gausi.
Kaltini, kad man gyvenimas yra žaidimas. Kad viską darau tarsi eksperimentuodamas. Kaip tu klysti…
Jaučiu gyvenimo dvilypumą. Gėrį ir grožį, bei kasdienį beprasmišką žiaurumą. “Jo” nesuprantu. Esu pakraupęs, nes suvokiu savo menkumą gyvenimo vingiuose.
Kaltini mane gašlumu. Yra tame tiesos. Bet vis tiek tai skaudina, nes gašlumas nėra užvaldęs mano gyvenimo. O jei rašau apie tai...
Kenčiu, nes gašlumas sudaro didelę mano prigimties dalį. Tai smaugia. Dėl to raudu. Pats gyvenimas apsaugojo nuo ištvirkimo.
Nors buvo metas kada pagunda parklupdė…
Užteks teisintis. Galiu atsakyti už savo veiksmus. Savo gyvenime esu padaręs nusikaltimų ir niekšybių, dėl kurių gailiuosi.. Prisipažinsiu. Ir priimsiu atpildą, kuris man teisėtai priklauso. Atlikęs bausmę būsiu ramus.
Bet… Norėčiau papasakoti iš (tariamos) pradžių pradžios. Nors nuoseklaus pasakojimo nebus…Per daug esu susijaudinęs. 2001 metais susituokiau su V. Buvau neturtingų tėvų sūnus. Naujai susikūrusią šeimą materialiai rėmė uošviai. Išvykom studijuoti į Klaipėdą. Mokėmės gerai. Gimė sūnus Matas. Įsidarbinau į UAB “Ovatus” kasininku – pardavėju. Alga buvo nedidelė. Dažnai nelaiku mokėdavo atlyginimą.
Vystėsi nepilnavertiškumo kompleksas. Jaučiausi kaltas prieš V. tėvus. Bet ilgainiui prie kaltės jausmo pripratau. Buvau tylus. Visus įžeidinėjimus, kurie netyčia ar tyčiomis išsprūsdavo iš V. tėvų ir senelių lūpų, nurydavau. Žmona vis mažiau gerbė mane. Jos močiutė dažnai išreikšdavo nuomonę, jog jos anūkei aš prastas vyras. Mačiau, kad V. pradeda galvoti taip pat.
2003 metų pavasarį Vika važiavo į Rygą, į tarptautinį pianistų konkursą. Dėl kažko susibarėme ir ji man pareiškė, kad Rygoje susiras meilužį. Aišku, gal tada taip pasakė tik tam, kad įžeistų. Grįžusi iš Rygos atsiprašė ir gyvenom toliau.
Dirbdamas kasininku – pardavėju susipažinau su D.. Kartais darbo metu aplankydavo. Paplepėdavome (domėjausi filosofija ir religijos istorija). Dažnai paliesdavom religijos temą. Šnekėdavom apie Kūrėją.
2003 metų vasarą mes su žmona, aplinkybių priversti, išvykome į užsienį tikėdamiesi užsidirbti. Ten dvasiškai ir fiziškai iškankinti grįžome į Lietuvą. Užsidirbti nepavyko. Netiesiogiai Vikos tėvai leido suprasti, jog esame nevykėliai. Uošvis A. dovanojo nemažai pinigų (ačiū tau už tai). 2003 – 2004 metais grįžome į Klaipėdą studijuoti. Susiradau darbelį cerkvės chorelyje. Ten mokėjo kukliai. Sulaukiau daug priekaištų, kad nedirbu. Vika dar labiau nusivylė. Kito darbo susirasti nepavyko. O gal per mažai tam skyriau pastangų.
Žmona antrą kartą pastojo. Vaiko nenorėjo. Uošviai pareikalavo aborto. Pasitariau tuo klausimu su cerkvės popu. Tai būtų žmogžudystė – pasakė jis. Aš taip pat maniau.
Pasakiau visiems, kad abortui nepritariu. Tada uošvis prakeikė mane. A., tu prakeikei mane, gal pamiršai? Aš pamenu. Kiekvieną žodį. Gal būt, tas prakeikimas, kurį ištarė tavo lūpos, krito ant manęs ir tavo mylimos dukros. Gal tie žodžiai prisidėjo prie to, kas atsitiko. Nieko nežinau. Gyvenimo nesuvokiu. Kas ir kodėl vyksta. Bejėgis prieš jo nesuprantamą galybę.
A. išsižadėjo mano šeimos. Pasakė, jog nenori manęs matyti. Pusę metų jis mums neskambino ir mes nesikalbėjome. Kartais uošvienė pasislėpusi nuo vyro paskambindavo, pasiteiraudavo, kaip sekasi.
V. pradėjo manęs nekęsti. Neapykanta maišėsi su meile . Daug kartų grasino skyrybomis. Ji nenorėjo kūdikėlio. Kelis kartus bandė nusižudyti... Buvau prieš abortą. Atėjo 2004 metų pavasaris. Vika apsiramino. Tuo metu buvau laimingas. Įsidarbinau ūkvedžiu UAB „Asaplita”. Vakarais ir naktimis sunkiai dirbau. Rytais nuvesdavau Matą į darželį. Dieną mokėmės universitete. Vakare parveždavau mažylį. Puikiai išlaikėme sesiją.
Vasarą teko palikti darbą. Dalį vasaros gyvenome Šiauliuose. Tėvo dirbtuvėje kaliau iš granito skulptūrą tikėdamasis ją parduoti. ir užsidirbti. Kurti buvo malonu.
V. ir uošviai skeptiškai žiūrėjo į mano svajonę ir darbą. ”Nieko tau neišeis” arba “Tėvas tave apgaus” – taip jie man sakė. V. privertė palikti nebaigtą skulptūrą ir vykti į Klaipėdą ieškoti normalaus darbo. Ten ir vėl sutikau D. su kuriuo jau buvau truputėlį pažįstamas. O, kad būčiau buvęs Š. ir sau ramiai kalęs skulptūrą!
Dirbau ledų pardavėju UAB „Ingiman“. Kartas nuo karto mane aplankydavo D.. Nieko neslėpsiu – aš jį pamilau. Tikėjau jo žodžiais, dažnai kalbėdavom apie Dievą. Buvo malonu matyti tikrai tikintį žmogų tarp galybės netikinčių. Jis turėjo svajonių. Ir aš jų turėjau.
Nei uošviai, nei žmona manim netikėjo. O aš be vaizduotės, be aukštų idealų troškau, merdėjau. Todėl, kai atsirado šis, tikintis gražiu gyvenimu žmogus, greitai emociškai prisirišau. Man tai buvo tarsi nedvasingos aplinkos užpildytas vakuumas.
Retkarčiais pasikviesdavau D. į svečius. Jis ateidavo su drauge O. Išgerdavom arbatos, pasišnekėdavom ir išsiskirdavome.
Tuo metu jaučiau didelę kaltę. Nežinau iš kur ir kodėl…Kaltės jausmas draskė širdį. Baimė… Pats sau atrodžiau niekšas. V. dažnai keldavo pavydo scenas. Tai tik dar labiau blogino padėtį. Egzistencinis kaltės jausmas tik augo.
Bendraujant su D. šis jausmas blėso. Jutau laimę ir dėkingumą šiam žmogui. Dabar suprantu, kad visa tai tebuvo žmogaus prigimties saviapgaulė. Žmona privertė daug kentėti, o tai išdegino sąžinės jausmą. Turbūt dėl to jaučiuosi šiandien laisvas. O kartais ir laimingas.
Apsigyvenome Melnragėje, Aušros 10, Ruonių 6. Su mumis apsigyveno ir uošviai. Padėjo prižiūrėti vaikelius. Tarp kitko: gimė toks gražus ir nuostabus vaikas. Rauda širdis, nes nematau jo. O kažkas norėjo tą angeliuką pasmerkti mirčiai.
Kartais pas mane apsilankydavo D. Vienų išgertuvių metu tarp uošvienės ir D. kilo konfliktas. Ji pasakė, kad jis jai panašus į velnią. Tai baisiausiai įžeidė D. Uošvienė išvyko į Šiaulius. Tik pasvarstymas: gal viso “to” nebūtų buvę, jei uošvienė nebūtų susipykusi ir pasilikusi Klaipėdoj. Anksčiau elgėsi santūriau. Ir aš ir V... atsirado laisvas kambarys ir aš pasiūliau D. ir O. apsigyventi jame, nes žinojau, kad jau kelios dienos kaip jie išsikraustę iš seno buto. Gyvenome name, kurį pats buvau neseniai išsinuomojęs.
Na ką gi... Reikia papasakoti apie pasaulėžiūrą, kurią D. atnešė į mano namus, nes kitaip nesuprasit tolimesnių įvykių.
Bus sunku nuosekliai viską išdėstyti. Dėl to atsiprašau. Tik keliais bruožais. Pagrindiniais štrichais... Dar noriu pasakyti, kad tai, ką papasakosiu, į mūsų gyvenimą įėjo pamažu. Beveik nepastebimai. Diena po dienos idėjas keitė tikrovės suvokimą. Daug tiesos atsiskleidė, nes nebereikėjo slėpti gaivalingos prigimties, kuri veda į pražūtį. Demonai tūnoję širdyse išsilaisvino. Darkydami žmonių likimus. Koks silpnas esti žmogus gavęs laisvę. Jis nebesugeba savęs suvaldyti.
D. buvo tikintis žmogus. Daug teologinių dogmų jis išmoko iš savo pusbrolio Mindaugo. (kas tų dogmų autorius nežinau) Galima sakyti, D. yra Mindaugo pakartojimas. Mažesnė Mindaugo kopija.
- D. teigė, kad žmogus turi visiškai atsiduoti Viešpačiui. Atiduoti Jam visą laiką ir širdį.
- Žmonės, kurie trukdo ar yra priešiškai nusiteikę – tarsi blogos Dvasios apsėsti. Tokių žmonių reikia vengti, nebendrauti. Jiems kenkti, ar net sunaikinti.
-Santuoka žmonių neturi rišti. Žmonės priklauso Viešpačiui, o ne vieni kitiems.
-Kartais Dievo valioje galima atlikti veiksmą, kuris išoriškai primena nuodėmingą aktą. Nuodėmė Jėzaus Kristaus vardu nuplaunama. Tai galima daryti tik tikrai Žinant, kad tai Dievo valioje...
Grubiai tiek.
Dar kartelį primenu, kad tai, ką pasakiau atėjo palengva. Iš pradžių, kaip teorinė abstrakcija – blanki ir nesuvokiama. Tik vėliau, kuomet teoriją pakeitė praktika ir šaknys subrandino vaisių, tapo aišku kas ir kaip...
Žingsnis po žingsnio keitėsi gyvenimas.
Laisvė atskleidė mūsų širdies polinkius.
Papasakosiu akcentus. Galbūt ne viską chronologiškai. Daug kas susimaišė.
Visų pirma pablogėjo santykiai su uošviais. Su jais stengėmės bendrauti kuo mažiau, nes jie buvo prieš tikėjimą... D. pyko ant uošvienės. Laukė nuoširdaus atsiprašymo. Uošvienė vis labiau painiojosi. Nebesuprato, ko mes norime. Ir mes patys tiksliai nežinojome ko... Žinau tik tiek, kad mes įžeidinėjom vienas kitą, niekinom, drabstėmės šlykščiais žodžiais tarsi mėšlu. Ir su kiekviena diena noras atsiriboti vis augo. V. tėvai net pasiskundė policijai.
Tuo klausimu tiek.
Dabar papasakosiu, kaip keitėsi santykiai su žmona.
Tuo metu mėgavausi mūsų su Vika santykiais. Mylėjau ją ir buvo gerą žinant, jog ji manęs klauso. Tai buvo saviapgaulė.
Vieną vakarą, baliuko metu stipriai įkaušome. Aš šokau su V., D. su O. Vėliau apsikeitėme poromis. Prasidėjo kažkas panašaus į nusirenginėjimą. Visą tai pamenu tarsi per miglą. O gal tiesiog nenoriu atsiminti... O., matydama D. su V, neištvėrė ir išbėgo į lauką. Verkė. Nuraminau ją. Apgirtęs nuėjau miegoti.
Vidury nakties O. išvertė mane iš lovos ir nutempė prie savo kambario durų rėkdama:
- Žiūrėk, ką jie daro! Prablaivėk!
- Noriu miego. Man nerūpi.
Durys atsivėrė. Išvydau du žvakių šviesoje paskendusius nuogus kūnus. Viktorija gulėjo ant kušetės. Džeraldas atsitūpė šalia jos. Aš, kažkodėl, tik šyptelėjau ir O., o kartu ir savo nusivylimui, nuėjau miegoti. Gal buvau pavargęs...
Paryčiais O. dar kartą prikėlė.
- Jie išvažiuos, daryk ką nors!
Išbėgęs į kiemą mačiau, kaip raudonas, D. mašinos šonas dingsta už krūmų.
Tada V. atleidau.
D. sakė, kad jei meilė tikra, nuėjimas į šoną jos neišsklaidys.
Stengiausi V. mylėti iš visų jėgų. Dažnai būdavau suirzęs, nes iš V. negaudavau švelnumo, kurio taip troškau. Pykdavau ir priekaištaudavau. Bet man atsakydavo, kad tikra meilė yra ta, kuri nieko sau nereikalauja ir nesitiki.
Kartas nuo karto mes išgerdavome ir finale V. su D. kur nors išvažiuodavo.
Tomis dienomis mane valdė kažkokia įtampa. Bejėgiškumas. Kartais norėdavosi viską palikti... Pabėgti į užsienį ar nusižudyti.
Santykiai su V. diena po dienos blogėjo. Kartais ją švelniai apkabindavau, o ji susinervinusi atstumdavo. Ji vis dažniau ką nors pasakydavo taip tyčia ar netyčia įžeisdama ir paniekindama mane, pavyzdžiui: “Tu manęs nepatenkini”, “Aš jau dvejus metus galvoju tave palikti, tik nežinojau, kaip tau tai pasakyti”, “Man iš tavęs, kaip iš vyro, nieko nereikia”, “Aš tavęs kaip vyro nemyliu, tik kaip brolį”, “Nelysk prie manęs, nepriekabiauk” ir t. t.
Dar pora scenų.
Mes u D. buvome išgėrę. D. paprašė, kad V. pašoktų striptizą. Iš pradžių ji nesutiko, bet kiek vėliau pašoko. Gražiai pašoko.
O. stovėjo atsirėmusi į durų staktą. Įsitempusi ir užsimerkusi… Kol V. šoko jos vaikinui. V. norėjo mylėtis, bet D. ją sudraudė. Jau nebe mano „žmona“ išėjo į kitą kambarį.
- Eik, pabūk su žmona, - pasakė D..
Nuėjau pas V.. Pabandžiau apkabinti, bet ji supykusi mane atstūmė. Pasijuto D. nesuprasta. Susigėdo.
Kuomet paklausiau, kodėl ji nesielgia kaip žmona, ši atsakė, jog jau seniai nesijaučia esanti mano žmona.
Bandžiau pasiskųsti D., bet jis manęs neguodė.
-V. tavęs nemyli. Nejau dar to nesupratai? Tau reikia kitos moters…
Mums su V. priklausė du kambariai. Nebegalėdamas būti šalia, išsikrausčiau į kitą kambarį. Miegojau su vyresniuoju sūnumi Matu. V. sakė, jog iš pradžių jai buvo keista be manęs, bet vėliau pajuto, jog taip daug geriau.
Jau sekančią naktį pabudau nuo keistų garsų. V. mylėjosi su D. Vos nesprogau, tačiau tyliai nurijau įžeidimą. Iki tol jau tūkstančius buvau nurijęs. Truputėlį paverkiau. Palengvėjo. “Man turbūt tikrai reikia kitos moters” - pagalvojau.
Svajonė apie moterį, kuri mane mylės ir gerbs, užvaldė.
Naujuosius metus sutikome Palangoje. Grįžome į Melnragę. Kitą rytą man kažkas paskambino. Atsiliepti nuėjau į Vikos kambarį. Skambino brolis. Pasveikino su Naujaisiais. Apsisukęs pamačiau “juos” miegančius.
O. dažnai man guosdavosi. Kartais ir aš paverkšlendavau.
Žiema. Kelias dienas tempiau malkas… Buvau pavargęs. Nuėjau prigulti į V. lovą. Anksti temo. Žmona darė valgyti. Pabudau Girdėjau tylų D. ir V. dialogą. Pjaustomos morkos… Peilio ritmingas stuksenimas liovėsi. Šviesa išsijungė. Jie mylėjosi virtuvėje. Keista, bet pasijutau lyg koks iškrypėlis. Bijojau net krustelėti. Jaučiausi, kaip vaikystėje, kuomet už spintos mylėdavosi tėvai. Kažkoks kaltės jausmas… Pasitenkinau net du kartus. Buvau pats sau šlykštus.
Įkyrėjo. Nutariau grįžti pas tėvus.
Naktį, prieš man išvykstant, jie vėl mylėjosi.
Nepaisant visko, pasiūliau Vikai važiuoti drauge į Šiaulius. Ar Kėdainius…Nesvarbu kur.
O gal tik užsiminiau nedrąsiai apie tai…
Ji atsisakė. Pranešė D. Skundikė. Teko išklausyti jo moralą.
Kitą naktį slapta susikroviau daiktus, pasiėmiau sūnų Matą ir išvykau. Buvo 2005 metų sausio 31 dienos rytas. Sėdau į traukinį ir palikau Klaipėdą.
D. užsiiminėjo smulkia nusikalstama veikla. Jis tikėjo, jog tai Dievo valioje. Pasaulis susimoka mokestį. “Egiptas“ turtingas. Išrinktieji gali plėšti “Egipto” auksą ir sidabrą…Jis vogdavo prekes iš parduotuvių, kurą iš lengvųjų automobilių. Kuomet įsidarbinau “IKI” prekybos centre, Vika su Olga išsinešė prekių už 5000 litų.
Pagal D. apskaičiavimus, mano šeimai priklausė prekių už 500 litų. Dešimt procentų. Aš dar tempdavau namo malkas iš nuošalių sodybų.
Tiek apie vagystes.
Santykiai su vaikais.
D. tikėjo, jog velnias gali įeiti į žmogų. Pridaryti, švelniai tariant, kvailysčių. Tad žmogus nėra apsaugotas – ypač vaikai. Pasak D., vaikai yra tarsi namai be langų ir durų - velnias gali įeiti ir išeiti kada tik užsinori.
Dirbau. D. visą tą laiką “auklėdavo” Matą. Labai dažnai grįžęs iš darbo rasdavau sūnų kampe. Apsibliovusį. Jei paklausdavau, dėl ko vaikas nubaustas… Kartais pasakydavo pateisinamą priežastį… Dažnai ir pats nuskriausdavau sūnų… Kuomet būdavau suirzęs, pervargęs, ištampytų nervų…
Taigi, visą laiką, kol būdavau darbe, vaikais rūpinosi D. Vėliau jam atsibodo, tad liepė auklėjimu užsiimti Vikai ir O.
Išėjau iš darbo. Sekančią dieną prisistatė kelios moterys iš Vaikų Teisių apsaugos. Manęs nebuvo namie. D. pasikalbėjo ir jos nieko nepešusios išėjo.
Panašiai D. elgėsi ir su Luku, jaunesniuoju sūnumi. Keturių mėnesių vaikas gaudavo rykštelės. Ir mus vertė mušti. Kartas nuo karto ragindavau Viką užstoti vaikus…
Dar prisiminiau. Ir pats prikrėčiau kvailysčių, dėl kurių gėda. Bet jeigu viską pasakoti, tai viską.
V. su D. ir O. ragino pasiieškoti moters. Kurį laiką spyriojausi, bet ne dėl to, jog negeidžiau. Gal šiaip. Norėdamas pasirodyti geras. Žinoma, tai nereiškia, jog toks buvau… Vis gi, nutariau pabandyti.
Visada jutau simpatiją kurso draugei Evelinai. Užsiminiau jai apie tai. Ji nustebo. Dar labiau sutriko, kai pasakiau, kad V. viską žino. Evelina išsigando manęs. Ačiū Dievui. Geras žmogus, tu, Evelina.
Paklausta ar nepyksta, jog jaučiu Evelinai simpatiją, V. atsakė…
Tokie vat reikalai. Kodėl taip atsitiko? Ką tai reiškia? Žinau, kad daug kas nuo manęs nepriklauso. Kas bus toliau?
Vienintelis dalykas, palengvinantis būtį – vaizduotė. Susikurtas idealus pasaulis. Siekiamybė.
Prašei, kad parašyčiau, kaip viskas buvo nieko nedailindamas. Tikrai daug ką perdėjau, daug ką pagrąžinau… Daug ko ir nepaminėjau. Liežuvis neapsivertė. Kas liko tegul ir liks nutylėta.