Akmuo

AKMUO (אבן)

Vakaras.
ŽMONĖS, kurie priglaudė mane, duoda gyvastį kūnui ir sielai, patarė neprasidėti... atitolti ir pradėti naują gyvenimo etapą. Naują puslapį. Kiekviena diena – naujas gimimas. Išbandymų laukas. Nemalonu atplėšti nuo savęs širdies gabalą ir nueiti. Plėšau po truputi ir kraujuoju. Suteka sielos kupinas skystis ties krūtinės ląsta, o iš ten išsiveržia begarse aimana ir sausomis ašaromis. Atkirtau su buvusiu pasauliu ir stengiausi išugdyti, išauklėti savyje tikrą Jeišeruną. Žinių bagažas menkas. Gyvenimo patirtis skurdi. Kaip pasielgti? Skaipu paskambinau Ravui J. B. trumpai aprašiau savo situacija. Du sūnus. Gimė iki gijuro. Auga su motina, kuri kol kas nežino, kad esu geras. Vaikus labai myliu, noriu lankyti, apkabinti, jie gyvena netoli dušimtai metrų iki buto kur valgau, vystausi, mokausi, miegu, tobulėju, senstu. Puse metų praeinu, pro langus už kurių auga mano buvusio gyvenimo vaisiai. Ką daryti? Kol kas, valios pastangomis, pavyksta šaltakraujiškai dirbti su savimi. Šiandien paskaičiavau ir apstulbau, jau penki metai, kai negaliu bendrauti mažyliais. Viena iš priežasčių...

Rytas.
Vakar nutrūko pasakojimas. Pamečiau minčių seką. Penkmetis pralėkė lyg vakarykštė diena, kartais pavykdavo sutikti sūnus, bet visi pasymatymai trumpi, atsitiktiniai, skausmingi. Mano bičiulis nepritaria idėjai bendrauti su buvusia šeima, bent jau taip man pasirodė. Todėl ir aš suabejojau, ar tai yra gerovė man ir vaikams. Gal iš tikro naudingiau leisti jiems vystytis ir nesikišti į jų buitį ir būtį. Myliu juos, nors ir nematau jaučiu, kad vidinis ryšys nėra nutrūkęs.
Paklausiau Ravo J. B. koks bendravimas turi būtį su atžalomis.
- Jie su tavimi gyvena?
- Ne. Jie gyvena su motina.
- Tokiu atveju, gijuro jiems daryti negalima, tai netikras gijuras. Jie nebus auklėjami taip kaip reikia ir... Jei gyventu su tavimi, tada yra prasmė kelti tokį klausymą.
- Atsiprašau, negalvojau apie gijura, klausiu apie šiaip bendravimą, kokia forma, ar naudinga ir ar iš viso reikia...
- A, kažkada jau klausei šia tema. Kodėl ne, tu žmogus, ne plastikinis, širdis ne akmuo. Bendrauk. Jei matai, kad tai gali pakenkti dvasinam lygiui, gali nukristi, apimti melancholija, noras grįžti į ankstesnį gyvenimą, tada geriau viską pamiršti ir pradėti gyvenimą iš naujo. Naujas lapas. Baruch Ašem, sukursi naują šeimą, turėsi vaikų. Avraam avinu, kai pasakė surišti Icchoką nelaukė.
- Aišku.
- Padaryk kaip sakiau.
- Gerai. Ačiū, viso gero.
Vaikai, atsirado galimybė jus pamatyti. Labai noriu ja pasinaudoti... Žinau, kad privalau būti atsargus, neužgauti jūsų ir pats nepakenkti sau. Gyvenu kitokį gyvenimą nei jūs. Elgesio prasmė kitokia nei jūsų aplinkoje. Todėl nežinau... Šiandien pabandysiu jus aplankyti. Stebėsiu pats save ir jus. Gal pavyks rasti bendravimo būdą, formą kuri leis išlikti tikru Jeišerunu ir jūsų bičiuliu.
Pusiaudienis.
Gyvulio siela kaitina kraują. Norisi išlikti. Apie jus apsakiau savo draugams ir paprašiau jų nuomonės.
Vienas patarė susitikti su jumis, bet tik ne namuose.
Kitas: Jei teik metų sugebėjai nesimatyti... Sunku pasakyti, ir jei yra pavojus prarasti krypti, reikia susilaikyti. Tau geriau bus sukurti šeimą, siekti jos. Tada viskas susitvarkys. Jei vyra nukrenta, žmona pakelia ir atvirkščiai. Gal viskas taip pasisuks, kad jie ateis gyventi su tavimi, perims gyvenimo būdą ir tradicijas. Dabar yra pavojus, nes viskas šviežia ir dėl to gali būti lengvai paveiktas Jecer ra.
Matai – Lukai, kaip pasiilgau jūsų. Bijau prarasti ryši su savo egzistencijos priežastimi, todėl bijau mūsų susitikimo. Nenoriu tapti gyvulio vergu. Kol kas esu ramus ir tikiu, kad mes galime bendrauti nieko neprarasdami, o dar gaudami išminties. Prašau Ašemo, kad taip ir būtų.
Ką tik išgirdau įdomią minti, kad ne iš beždžionių žmonės kilo, o atvirkščiai. Kada beždžionė tampa žmogumi? Nuo pirmo draudimo. Kai koncentracijos stovykloje žmonės mirė būdu, dėl duonos gabaliuko tarsi vilkai plėšė vienas kitam gerkles. Buvo tokių kurie rinkosi garbią žmogaus mirtį (nuo alkio), o ne (tarsi gyvulys) plėšyti kitus. Buvo tokių kurie galėjo sau uždrausti.
Pasirinkimas – gyvenimas. Kas tai? Tarp noriu ir reikia. Mano berneliai, ar jūs žinote kaip reikia? Ar kada galvojote apie tai? Išminčiai sako: Tarp etikos – moralės ir amoralės, štai kur pasirinkimas. Rav Kušnyras pacitavo Jėšeruno Išminčius, kurie duoda tokius terminus, kurie iliustruoja skirtingus žmones, kurie renkasi kaip gyventi, vienas Karalius (melech), kitas Vergas (Klium - Tuščias, pavadinau vergu, nes liet. kalboje taip labiau suprantama.).
Karalius – kai Protui paklūsta Širdis.
Vergas – kai Širdžiai paklūsta Protas.
Rytas.
Vakar išvydau buvusią šeimą. Šiek tiek vėlavau. Jie turėjo laukti krepšinio aikštelėje. Artėdamas link bendrabučio, kur jie gyvena, pakėliau galvą ir apžvelgiau langus. Prieš aštuonis metus taip pat čia gyvenau. Jūsų kambarys skendėjo tamsoje. Aikštelė tuščia. Šiek tiek sunerimau. Priartėjęs arčiau pamačiau šešėlį. Nuleidau žvilgsnį. Dideliais žingsniais artėjau. Šiek tiek pasimečiau, nežinojau kaip vyks mūsų pokalbis. Visiškai nepasiruošęs. Sušlapęs sniegas triško iš po batų. Lukas išsigandęs pasislėpė už Mato, o jis pasisveikino: „ labas Dangi. “ Pakėliau akis. Jis pakėlė maišelį ir atkišo man. „ Mes paruošėm dovanas tau“. Tas maišelis jam buvo tarsi skydas. Matas tarsi skydas Lukui. Vaikai tarsi skydas V. Liūdnas vaizdas. Jie nepažysta manęs, nežino ką sakysiu, kaip elgsiuos.
- Labas vakaras. Kas čia?
- Čia piešiniai ir nuotrauka.
- Kaip malonu, ačiū. – Lukas pamatęs, kad nieko blogo nenutiko, akimirksniu išdrąsėjo. Prišoko, pradėjo plėšti maišelį iš ranku, norėdamas parodyti savo piešinį, jis šypsojosi atrodė laimingas.
- Pažiūrėk kaip aš nupiešiau. – Šalia buvo prekybos centras. Pasiūliau nueiti ten, atsisėsti ant suoliuko ir ramiai peržiūrėti rankdarbius. V. paėmė jaunėlį ir patraukė link prekybos centro. Matas susikišo rankas į kišenė ir nuleidęs galvą kėblino iš paskos. Paėmiau jį už rankos. Nustebęs pakėlė galvą ir klausiamai žiūrėjo. Rankos neištraukė, parodytas dėmesys jam buvo malonus. Luko piešinys pakliuvo į rankas pirmas. Spalvingas, nustebino tai, kad tvarkingai ir kantrai nuspalvinti didžiuliai plotai viena spalva. Arba jis užsispyręs ir geba pasiekti užsibrėžtą tikslą, arba tik vienos spalvos flomasterį tik turėjo. Mato piešinys pilnas įvykių, žmogeliukai lekia, lipa, šoka. Šioks toks chaosas, bet kompozicija yra, siužetas nuoseklus. Viskas juoda spalva.
- Kas čia? – Paklausau jo.
- Čia cirkas.
- Aišku, o kodėl visi žmogeliukai juodi, o šis centre raudonas? Ką tai reiškia?
- Jis nusidažė krauju. – Atsakė ir kažkodėl susigėdo. Šiek tiek V. pagyrė vaikus, šiek tiek pasiskundė, kad jie jos „negerbia“. Juos pakutenau. Apkabinau. Pabučiavau, daug kartų pasakiau, kad myliu juos. Matui iš nosies pradėjo bėgti kraujas...
Vaikščiojome po kiemą. Vaikai lakstė po krepšinio aikštelę. V. pradėjo teisintis dėl praeities. Nutraukiau ją. Teisino Dž. Nutraukiau ją. Klausė dėl pareigūno iš Lietuvos saugumo departamento, kuris prieš savaitę mane pasikvietė ir klausinėjo apie Dž.
- Nieko nežinau. – Prieš metus atsisakė priimti iš manęs alementus. Dabar pripažino, kad šis žingsnis buvo neprotingas. Prie namų pakviečiau Matą ir parodžiau į seną gluosnį.
- Ten yra drevė. Susitarkime, kartais aš ten paliksiu ką nors, saldainių, laiškelius, o tu su Luku ateik ir pasiimk. Gerai.
- Gerai.
- Pasakyk Lukui.
- Vėliau pasakysiu.
- Atsimink, gluosnis su dreve.
- O kas yra drevė?
- Einam parodysiu.
Popietė.
Kaip keista, vakar ji paprašė materialinės pagalbos, sukrapščiau kelias kapeikas. Parašiau žinutę, paskambinau tris kartus. Neatsako. Kaip greitai pasikeitė jos veidas! Deja tai nestebina, jau pripratau prie veidmainystės ir nepastovumo. Kai žmogus viena galvoja, kita sako, trečia daro. Vargšė jūsų motina, nežino ką galvoja, ką sako ir ką daro. Nieko, gyvenimas viską sustatė, sustato ir sustatys į vietas. Kokią šios metamorfozės priežastis? Manau kad ji paskambino Dž. ir jam papasakojo, kad aš bendravau su pareigūnu, kuris domėjosi nusikalstama veikla kuria, kažkada užsiiminėjo Dž. Papasakojau, ką žinau. Buvusi žmona apie jį žino daugiau, paprašė paklausti, ar galėtų ji ką pasakyti apie jį. Išreiškiau abejonę, kad ji ką papasakos, nes solidarumas ir baimė, jo sukurtoje sektoje, labai svarbios savybės, kurią labai vykusiai įdiegia, įskiepiją.
Šią priežasčių grandinė nupiešė vaizduotė. Suprantu tik tiek, kad neverta daryti skubotas išvadas. Vakar, per anksti apsidžiaugiau, galėdamas jus apkabinti, šiandien per greitai nusiminiau. Gyvenimas ugdo kantrybę. Tai labai gerai.
Po valandos.
Vaikeliai, žinokite, nedarykite skubotų išvadų. Didelis pavojus suklysti. Po valandos jūsų mama atsiliepė ir pasakė, kad buvo užimta. Tai dar neįrodo, kad mano samprotavimai buvo klaidingi, bet tai – didelis argumentas prieš.
Vidurdienis.
Planavau pasivaikščioti su jumis, bet nelaimė sumaišė planus. Kažkas apiplėšė mano draugus. Jaučiuosi kaltas. Viduje širdį spaudžia gėdos jausmas. Parašiau mažą laiškelį ir palikau gluosnio drevėje. Tikiuosi, kad rasite.
Vakaras.
Name, kur šiuo metu gyvenu, prieš mėnesį pastebėjau benamių landynę. Vargdieniai išlaužė grotas į rūsį. Daugiabutis namas keistai suprojektuotas. Įėjimas į laiptinė iš vienos pusės, o į rūsį iš kitos. Rūsiu niekas nesinaudoja (išskyrus vargšus), durys užvirintos. Vieną vakarą buvo melancholijos priepuolis. Išėjau pasivaikščioti, pakvėpuoti grynu oru. Išgirdau keiksmus. Balsas užkimęs, intonaciją grėsminga. Negalėjau suprasti iš kur sklinda garsas. Apėjęs šiukšlių konteinerius išėjau į laukymę už namo. Viename langelyje pamačiau seno vyro veidą. Jis nutilo. Priėjau šiek tiek arčiau, juoda kiaurymę uždengė langinės. Šiandien įlindau pažiūrėti, gal jie bus nugvelbę kas ne jų. Nemaniau kad tai – jie, nes vagys dažniausiai neplėšia kaimynų. Smalsumas nugalėjo. Suradau langines. Lįsti į vidų bijojau. Nieko ypatinga. Krūva šiukšlių ir drėgnos patalynės. Kambario gale buvo tarsi durys. Tai suintrigavo. Keturpėsčias įlindau. Atsivėrė katakombos. Painūs koridoriai ir išplėšti sandėliukai. Šlapimo ir išmatų kvapas. Nuotekų vamzdžiai virš galvų kartais sudrebėdavo, nuo didžiulio nuleisto vandens kiekio. Pasiėmęs pagalį apėjau ir neradau ko ieškojau. Tada apėmė baimė, pagalvojus, kad niekas nežino kur aš ir jei kas nutiktų taip ir nesužinotų. Norisi jus pamatyti, bent trumpam.
Naktis.
Šiandien aplankiau jus. Buvo tik Matas. Sirgai ir dėl to nėjai į mokyklą. Lukas buvo darželyje. Į svečius užėjau su draugu iš Vengrijos Fulop. Šis kuklus vaikinukas atsisėdo kamputyje ir gėrė arbatą kurią pagamino V. pasisodinau sūnų ant kelių. Šiek tiek kutenu. Jis stengėsi suvaldyti emocijas, nes kaip supratau iš V. žvilgsnio ji neleidžia vaikams laisvai reikšti savo norų. Jei taip lengviau juos suvaldyti, todėl užgniaužusi savo individualybę stengiasi tą patį padaryti ir su vaikais. Matas nesusivaldęs vis pratrūkdavo juoku. Po penkiolikos minučių jau prilipo jo siela prie manosios. Ieškojo būdų pažaisti. Nuolatos varžomas ir ribojamas negalėjo rasti būdo išreikšti vaikišką prisirišimą. Tik kelios minutės... Kokiame jie vakuume? Sūnus davė kelis pratybų sąsiuvinius, pamačiau kaip jie iš tikro apleisti. Gal aprengti, nuprausti, sotūs kūnu, bet visiška izoliacija ir bendravimo stoka. Ai, kaip liūdna. Smagu tave apkabinti, ir tuo pačiu liūdna, nes glamonė tik akimirka ir atitolęs nuo jūsų vėl pasineriu į tolimą... Nežinote, kas aš. Kai V. darė Filipei arbatą pasakiau tau
- Ar eini į lauką pasivaikščioti.
- Su Luku einame.
- Medyje palikau laišką, pasiimk. – Linktelėjai galva, nors nesu tikras kad supratai. Kol kas skaitai sunkiai. Pamačiau, kad kol kas rašytiniai šaltiniai tau neprieinami. Nieko, netrukus situacija tūrėtu pasikeisti. Į drevę įdėjau maišelį su saldainiais, kelis laiškelius ir du rublius. Gal bent dalį siuntinio galėsi panaudoti ir gauti naudos.
Vaikeliai,
užsimerkęs
siunčiu
palinkėjimą.
Prašau
Nenusiminti,
Neliūdėti.
Džiaukitės
vaikyste.
Tai metas,
Kai bręsta
Jūsų siela.
Pasistenkite
Būti sąžiningi.
Venkite
Piktavalių žmonių
Ir savyje
Užgniaužkite
Piktumą.
Įtariu,
Kad jums
Norėsis
Pykti.
Ugdykite
Tai kas gera
Daugeliui.
Tik tuomet
Turėsite pasirinkimo laisvę.
Nes ne iš ugdžius
Savyje gėrio troškimo,
Automatiškai
Prigimtis linksta į tai
Kas nėra tikra,
O dažnai net pražūtinga.
Svajokite apie
Gėrį.
Vaikystėje geidžiama,
Gauna senatvėje.
Todėl Šopenhaueris perspėja;
Svajokite atsargiai... 
Vakaras.
Vakar į V. sąskaitą pervedžiau truputėli pinigėlių. Metus ji iš manęs nepriėmė jokios materialios pagalbos. Šiandien ji skambino ir pranešė, kad teismas priteisė man Tr. Rub. Nusiunčiau tik Dp. Rub. Valstybė nemoka jei pašalpos, jei aš nemoku alimentų. Nežinau iš kur gauti kelis rublius iki rytojaus. Skolintis nenoriu. Po savaitės galiu jei atiduoti skola. Nežinau. Labai nemaloni situacija. Esu skolingas jums, mano vaikai. Ir ne tik pinigų, glamonių, paguodos, palaikymo.
Naktis.
Pripratau lėkti, skristi, suktis lyg vilkelis aplink savo ašį, aplink kasdienius rūpesčius. Pagavo už apykaklės, lyg padykusį vaiką ir sustabdė. Priverstas atsikvėpti, apsidairyti, įvertinti vyksmą. Vaikeliai, koks neįprastas ir įstabus – gyvenimas! Net nežinau, ar ką galiu padaryti, kad jį pamiltumėte, kad pajustumėte jo esmę. Nes tik gebėdami aprėpti, ir sulipdyti atskirus įspūdžius į visumą, galėsite apčiuopti prasmę. Jei šis pilnumo pojūtis taps jūsų dalimi, jokia nelaimė, neganda, pagunda neišardys Idilės. Tai bus jūsų neatskiriama esybės dalis.
Po minutės.
Mokau vaikus Toros. Pats jos žinau nedaug, stengiuosi nors tą mažą žinių kiekį perteikti. Vaikai talentingesni mokiniai, nei aš mokytojas. Jie geba iš mano sudarkytos kalbos, neišbaigtų minčių išimti prasmę. Viska kas nereikalinga atmeta. Borer – atrenka reikalinga iš šiukšlių.
Vieno vaiko mama pasakė, kad esu blogas mokytojas. Ko ji siekė? Kad įsižeisčiau, ar kad pasitaisyčiau? Mokinių atimti kol kas ji nesiruošia, bent kol nėra po ranka kito pedagogo. Ką galiu pakeisti? Turiu susiimti ir gerai pats įsisavinti medžiagą. Gal tai palengvins mokinių dalią. Iš pradžių rankos nusviro, norėjosi mesti šį sunkų, nedėkingą darbą. Vėliau...

Rytas.
Žodžiai lyg peiliai, ar strėlės žeidžia. Anksčiau to nesuprasdavau. Kiek nuodų gali būti vienoje piktavalio žmogaus išspjautoje frazėje. Istorija parodė, kad dėl kelių ne vietoje ištartų žodžių, kentėjo, žuvo daugelis. Būkite atsargūs. Išugdykite savyje sargą, kuris pasvertų ir įvertintų aplinkybes ir tik tada išleistų gerai patikrintus žodžius. Mano bičiulis iš Vengrijos sako: žodžius kurios pasakei, jau nebe gražinsi atgal, o jei nepasakei, dar gali pasakyti.
Vakar išgirdau įžeidžiančius žodžius savo adresu. Puse paros jaučiausi ramus, tik rytą pajutau pykti ir norą grubiai atsakyti įžeidėjui. Labai gerai, kad jo šalia tuo metu nebuvo. Mintyse save raminau. Žodžiai žeidžia tik tada, jei juos sureikšmini, priimi, jei atmeti kaip netiesą, ar nereikšmingus žodžius, tada jie pralekia, taip stipriai nežeidžia.

Naktis.
Suaugę net savo vaikams dažnai nesugeba duoti nesitikėdami gauti patys. Paskutinį kartą, kai mačiausi su Matu, jis davė savo pratybų sąsiuvinį. Mažame jo pasaulėlyje tai buvo mokslo viršūnė. Toks įspūdis, kad niekas per daug jam nieko neskaito. Perskaičiau kelias naivias, jau nuo darželio – lopšelio žinomas mįsles, kurios buvo atspausdintos pratybų sąsiuvinyje. Jam taip patiko, prašė dar ir dar. O man šios banalybės įgriso. Perskaičiau puse sąsiuvinio ir užverčiau. Viduje nusprendžiau, kad reikia vaikams nupirkti vaikiškos literatūros. Jis prašė nesiliauti, bet nukreipiau temą į šalį. Taip praradau kelias akimirkas, per kurias būčiau galėjęs tau duoti tai ko prašai. Nežinau, ar kada dar pasitaikys tokia galimybė.

Pietus.
Ką tik suvalgiau kelis gabaliukus macos. Klausiausi paskaitos įrašytos į Informacijos laikmeną. Kelias mintis noriu persakyti jums, manau tai bus naudinga. Jūsų gyvenimas sunkus ir duobėtas. Nenusiminkite, žinokite, jei kelias sunkus, vadinasi jis kyla į viršų. Pats vaikystėje pamačiau, kad nutikusios nelaimės nevisos absoliučiai blogos. Sunkumai treniruoja. Žmogus tampa jautresnis kitiems. Svarbu teperlenkti lazdos. Per daug nelaimių gali sulaužyti ir padaryti iš empatiško apatišku. Būkite atsargūs, kai užaugsite ir turėsite pakankamai žinių ir galimybių venkite kančios. Bet jei kas bloga nutinka nesisielokite, problemos sprendžiamos išsisprendžia. Jei tapsite tikrais žmonėmis daug kas priklausys nuo jūsų. Ką reiškia tikru žmogumi? Tai būtybė turinti valią ir gebanti sau uždrausti tai kas uždrausta ir daryti tai ką reikia daryti.
Parašiau žinute V., paprašiau, kad leistų susitikti su jumis. Leido. Rytoj galiu puse dviejų. Bet jūs negalite... 

Pusiaudienis.
Pasimatėme šiandien ir džiaugiuos ir liūdžiu, nes vargstate dėl mūsų, tėvų, kaltės. Ar yra galimybė kaip nors pakreipti jūsų gyvenimą, kad užaugtumėte sveiki, valingi, žinotumėte ko norite ir kaip tai pasiekti gyvenime, padorūs, empatiški, laimingi, morališkai stiprūs žmonės?
V. parodė filmą, kurį dar prieš mūsų šeimai suyrus, nufilmavo jos sesuo. Ten Matas laksto su močiute po mišką, Lukas, ką tik gimęs. Šeimyninio gyvenimo idilė. Aš grojantis pianinu. Ji sugraudinta sujaudinta atsiminimų skendi svajose, o aš nebegaliu sulipdyti to ko nebėra. Grįžti nėra kur, o jei ir būtų kur, negalėčiau, nes buvusio gyvenimo santykiai man neleistini.
Atsirėmęs į durų staktą laukiau grįžtančio sūnaus. V. bandė įjungti filmą, aparatas užstrigo. Matas pats nueina ir grįžta iš mokyklos, dar tik nulinėje klasėje. Išgirdau jo niūniavimą. Priminė mane vaikystėje, eidavau, po mokyklos pas mamą į gamyklą, kur ji dirbo, niūniuodavau panosėje ir skendėdamas vaizduotės sukurtame pasaulyje jutau laisvę.
Jis įėjo ir nustebo, bet neparodė sutrikimo. Užrakino duris. Nusirengė. Mama jį ilgai barė. Uždavinėjo klausymus į kuriuos aš neatsakyčiau. Tai vėl priminė mane vaikystėje, kai įsiutęs tėvas kankindavo klausimais, kurie neturi atsakymo. Kodėl taip padarei? Kodėl taip pasakei? Ar tau ne gėda? Mes susitarėme, kad už viską būsi dėkingas. Kas tau darosi? Kodėl keitiesi? Ką prisidirbai.
Vaikas atskiromis frazėmis, žodžių nuotrupomis bandė suregzti pasiteisinimą, bet veltui, nes nuosprendis jau paskelbtas. Gerai, paskui išsiaiškinsime (pasakė ji) eik persirengti.
Stovėjau ir žiūrėjau pro langą, kol buvo baramas vaikas. Ką daryti? Nutraukti beprasmė prievartą? Iš V. žodžių supratau, kad ji daugiau pasakoja man apie savo gyvenimą, apie skurdą kurį kenčia.
- Kodėl mokykloje nevalgai? Tu ką namuose pavalgysi geriau? Prieš mėnesį neturėjai ką valgyti.
Po kiek laiko vaiką paleido. Jis persirengė ir atsisėdo šalia. Paėmiau jį ant rankų.
- Nelepink manęs. – Nejau tu pats sugalvojai tai? Pakilojau ant rankų. – Mama, man patinka. – Suriko jis ir nusijuokė.
Lukas darželyje...

Rytmetis.
Prieš kelias dienas buvau pas jus. Ant atsitiktinio lapelio užrašiau įspūdžius:
„ Šiandien ėjau į parduotuvę nupirkti pieno. Ankstus rytas. Gamta graži. Pamaniau, kad gerai būtų aplankyti Luką. (Matas išvyko į Šiaulius pas močiutę.) Paskambinau V. B. Tel. buvo užimtas. Parduotuvėje ieškodamas pieno skyriaus paskambinau jei dar karta, vėl užimta. Rinkdamasis manų kruopas vėl paskambinau.
- Labas. – V. B.
- Kaip laikaisi?
- Gerai, su mama ką tik kalbėjausi. Kaip tik tu pro šalį praėjai...
- Esu parduotuvėje, perku pieną. Ar aplankyti Luką?
- Dabar? Jis miega.
- Aš tik užeisiu, pažvelgsiu, pabučiuosiu ir išeisiu.
- Na gerai.
- Gal ko nupirkti, pieno?
- Ne, mums nieko netrūksta. – Apsipirkau ir užėjau į svečius. Vaikeliui nupirkau sūrelį ir kukurūzų. Padėjau ant šaldytuvo. Paskutinį kartą kai buvau, pagalvojau, kur jie visi miega? Šiame kukliame būste tik vienas lova... Tarp patalų radau snaudžiantį mažylį. Pabučiavau ir išėjau. Priedurų ji mane sustabdė žvilgsniu. Atsisukau, iš akių mačiau kad nori kažką pasakyti. Pasiskubinau išeiti. Apėmė jausmas, kad jį verks.
Po pietų aplankiau dar karta. Pabuvau valandėlę. V. užleido religinę muziką. Ko siekia tokiu elgesiu. Buvo nemalonu. Man nedera būti tokioje aplinkoje. Su Luku pavartėme vaikišką enciklopediją, kurią atsinešiau. Jam nepadarė didelio įspūdžio. Koridoriuje paspardėme kamuolį. Jis veržėsi pabėgti. Koks įdomus geismas pas šį mažą vaikelį. Kai pasakiau, kad man jau laikas eiti, jis įsikibo ir paprašė, kad pasiimčiau jį kartu.
- Ateisiu kitą kartą. Gerai. – Jis linktelėjo galva, bet veido mimika sakė: nieko gero.




Rytas.
Vakar mačiausi su jumis. Ir ką? Paprašiau leidimo jus išvysti. Parašė, kad už pusvalandžio išeisite į lauką pasivaikščioti. Šalta. Sniegas. Saulė spigina į akis. Atėjau į krepšinio aikštelę šalia jūsų namų. Langė pamačiau V. siluetą. Po minutėlės į lauką išbėgo Matas. Rankoje tempėsi plastikinį traktorių. Sukliko ir šypsodamasis skuodė link manęs. Lukas iš paskos. Atsitūpiau ir priėmiau lekiantį mažyli į glėbi. Lukas prisiartino. Sustojo. Pabučiuotas suklupo ant sniego ir nekreipdamas dėmesio į mane pradėjo žaisti. Pakėliau jį.
- Paleisk, noriu žaisti.
- Žaisk. – Su Matu pasvaidėme gniūžtes, su Luku pažaidžiau mašinėlėmis. Atsistojau.
- Žaisk su manim, man labai patinka su tavimi žaisti. – Lukas. V. pranešė, kad su vaikais ateityje bus susitikti sunkiau... Vėl prasideda. Paskambino brolis iš Airijos. Jis ten bando sukurti verslą. Sėkmės jam.
- Eisiu jau. – Lukas įsikibo į skverną.
- Ne, neik pabūk su mumis. Noriu, kad ateitum pas mus. Mama padarys valgyti...
- Tu pietavai?
- Dar ne.
- Gal nori papietauti?
- Negaliu. Gal eikime į parduotuvę, ką nors nupirksiu vaikams.
- Nieko nereikia. Gal duonos...
- Gerai, eime. – Nupirkau kepaliuką duonos ir kramtomos gumos. Atsisveikindamas pabučiavau Luką.
- Duok bučiuką. – Jis šyptelėjo ir atsuko skruostą. Jis atsistojo šalia durų ir tarsi susimastęs vaikščiojo pirmyn atgal.
- Matai ateik čia.
-Duok bučiuką. – Susimastęs pasakė Lukas. Pabučiavau vyresnėlių skruostą. Atsitūpiau. Jis žiūrėjo į šoną, vengė akių kontakto. Jutau, kad jis tuoj sprogs. Pabučiavau dar kartą ir pajutau sūrumą ant lūpų. Jis žvelgė saulė. Prisimerkė.
Norėčiau vėl
Išvysti veidą,
Apkabinti vėl
Gležną kūną.

Nuryti tavo
Ašaras,
Užgydyti apmaudo
Žaizdas.

Nedaktaraus,
Ne guodėjas,
Ir labai toli
... Prašau atleisti.









Pabučiavau įraudusį skruostą,
Ant lūpų pajutau sūrumą,
Mano vaikę, tu verki?
Kokia akimirka skaudi, -

Turiu palikti,
Privalau eiti,
Ką galiu pakeisti?
Tik palaiminti

Žodžiu,
Bučiniu,
Pasakyti, kad myliu
Ir laukiu

Kol mylios, skiriančios mus
Ištirps, lyg miražas,
Ir pasaulis vėl taps mums
Mažas.

Naktis.
Paskambinau. Mąsčiau, kaip pradėti pokalbį, sakyti kaip laikaisi, ar kaip laikotės? Kaip ji laikosi nelabai įdomu, rupi jie, bet ar ji paskys tiesą.
- Alio. – Atsiliepė. Pasimečiau.
- Labas, kaip laikotės?
- Gerai.
- Kaip vaikai?
- Gerai.
- Puiku. Ar galėčiau trumpam užeiti, aplankyti juos?.. – Ji nutilo, iškvėpė oro gūsį į ragelį, taip prunkščia pašaipūnai.
- Mes susitarėme, kad iš praneši dieną prieš... mes ką tik iš darželio grįžome.
- Tik penkioms minutėms.
- Mes...
- Tai neleisi?
- Nu ne. – Nutraukiau telefoninį ryšį. Po kelių minučių ėjau gatvę, vedžiau draugų vaikus po pamokų namo. Kadangi kelias veda pro vaikų buveinę, nutariau bent pašaukti ir pamosuoti ranka, kai jie priglaus nosytes prie lango stiklo. N. P. ir M. I. P., ir Š. M. P. atsistojo po langu ir choru pradėjo kviesti Matą ir Luką. Bendrabučio salėje kažkas grojo ir dainavo. Iš balso pažinau, tai – V. Kaip nusivažiavo, pianistė kliurkino kaip mokinukė ir bliovė kaip girtuoklė. Toks muzikos estetikos suvokimas... Nevykėlių sektantų, kurie nelabai žino dėl ko ir ką daro, buriasi į būrelius ir kuria pseudo meną, ir mano, kad tokia muzika kažką šloviną. Jos reikalas. Ji salėje, gal vaikai namuose, palikti vieni. Tikiuosi. Prie lango priėjo kaimynė. Turbūt jos draugė, nes kiek kartų ateinu, pašaukiu vaikus, pasirodo ji, o po to ir V. iš kažkur išdygsta. Lange pasirodė vaiko figūra. Niekaip negalėjau suprasti kuris, nes akys silpnos ir stiklas purvinas.
- O, sūnus.
- Kur, nematau. - M. I. P. dairėsi į visas puses, bet nepamatęs mano sūnaus pravirko. – Kur jis, parodyk. – Pamojavau, pašokinėjau. Ir apėmė pavojaus jausmas.
- Užteks šiandien, eime, ateisiu kitą kartą.




Pietų metas.
Kaip nemalonu. Vėl nebeleidžiama matytis su jumis. V. pradėjo skleisti savo idėjas ir prikibo, prie manęs, kad ir aš turiu lenktis jos stabams. Kūrį laiką išsisukinėjau nuo tiesus Ne. Trūko kantrybė. Pasakiau, kad jei ne vaikai su ja nebūčiau vienoje patalpoje. Būna, kad pasakai ką ne vietoje ir ne laiku, nors ir tai tiesa. Gal geriau būtų buvę ignoruoti įkyru lindimą į mano asmeninį gyvenimą. Pasakiau, kad jos tikėjimas jos reikalas. Gal netaktiškai tai padariau, nes ji pačiupo jus už rankų ir nusivedė.
- Lukai, Matai, aš jus myliu. – Lukas nusijuokė. V. truktelėjo mažyli už rankos ir šypsena dingo iš jo veido. – Vaikai aš jus myliu. – Kartojau šį šūkį, kad liktų atmintyje. Jie kartais atsisukdavo, slapčiomis nuo motinos, metė klausiamus žvilgsnius. Kas nutiko? Jie priprato nebeklausti, akivaizdu, kad jų pasaulis absurdiškas, priima koks yra, ir neklausia: Kodėl?
Pasiguodžiau vienai pažystamai.
- Jūs žaidžiate su vaikais, tarsi žaislais. Geriau tau juos pamiršti ir nebenervuok.


Naktis.
Ech, pasiilgau jūsų. Esu prastas tėvas, noras jums gyvenime pagelbėti taip ir lieka už realybės ribų. Noras lieka noru. Ar atleisite man už neveiklumą?


Sutemos.
Atlydis. Vakar mano draugas išėjo į lauką. Ir sustojo. Ėjau iš paskos ir nesupratau stabdymo priežasties.
- Prasidėjo pavasaris. – Apsidairiau, nutolau nuo gamtos niekur nemačiau pavasario pėdsakų. Aplink sniego kalnai. Jis jį užuodė. Ir iš tikro jau kitą dieną sniego krūvos virto upokšniais ir balomis. Prisemdamas batus skubėjau namo ir ką sutikau stovinti po daugiaaukščio namo stogu. Tave, Matai. Kaip keista matyti sūnų slapukaujantį. Jis grįžo iš mokyklos ir nenorėdamas eiti namo slepiasi. Tarp kelių, kampais sujungtų namų buvo arka, virš arkos balkonas. Pamatęs mane šiek tiek išsigando, dėjo žingsnį į šalį, kad paspruktų, bet supratęs, kad yra pastebėtas sustojo ir pasisveikino. 
- Labas, Dangi.
- Sveikas, kaip laikaisi? Ką čia darai?
- Gerai, laukiu 16 20 valandos.
- Kam tau?
- Eisiu namo.
- Aišku, jau puse penkių. Ar nepyks mama, kad vėluoji?
- Ne, mama Luką išėjo parsivesti.
- Tu čia vienas? Nori su manimi pasivaikščioti? – Aš iškišau nosį į kiemą, priešais namas kur jis gyvena, pažiūrėt ar nėra netoliese motinos.
- Neik ten, tave mama pamatys. – Įsikabino į parankę ir nutempė po arką, ten jis jautėsi saugus. Jo drabužiai buvo permirkę. Paėmiau jo ranką. Nepripratęs prie tokio elgesio, šiek tiek sumišo, bet nesipriešino. Paėjėjome iki karstyklių. Vėlavau, privalėjau prižiūrimus vaikus nuvesti į Toros pamoką. Trys mažyliai tikriausiai laukia. Pabučiavau tave ir paprašiau palūkėti.
- Už kelių minučių ateisiu. Grįžęs pačiupau mandariną ir kramtomos gumos gabaliuką nuo stalo. Vaikai apsirengė. Ką tik pabudę, šiek tiek sudirgę. Kai grįžau, jis vaikščiojo aplink nekantraudamas. Supažindinau su vaikais. Pasisveikino. Nedrąsiai.
- Imk mandariną ir gumą.
- Ačiū.
- Ar tu laimingas?
- Ne.
- Kodėl.
- Mane mama muša.
- Ar norėtum gyventi su manimi?
- Norėčiau.
- O Lukas?
- Nori.
- Aš taip pat noriu su tavimi ir tavo broliu... Atsimeni, mes Šiauliuose, gyvenome kartu, svečiuodavomės pas močiutę?
- Atsimenu. – Jis nusišypsojo.
- Dabar gyvenimas pasikeitė. Ką darysi, viskas bus gerai. Ar pameni mūsų medį?
- Pamenu. – Iš kišenės išsitraukė maišelį su saldainiais.
- Ten dar pinigėlį paslėpiau.
- Pinigėlio neradau.
- Suvyniojau į spalvotą popieriuką, geriau paieškok.
- O kiek paslėpei?
- Du Lt.
- Oho!.
- Perduok Lukui, kad labai myliu jį.


Vakaras.
Šia savaite kelis kartus pasijutau pažemintas. Esu kaltas. Bet nemalonu. Neturiu batų, ir pinigai baigėsi, nusipirkau pačius pigiausius. Šiek tiek spaudė, bet gyventi galima. Man jie buvo mieli ir dailūs iš kart pajutau prisirišimo jausmą negyvam daiktui. Tai pastebėjo viena dama. Prikibo ir vertė mane įsigyti gerus batus.
- Lauke balos, sniegas, susirgsi. – Sakė ji. Kankino lysdama ne į savo reikalus. Išsiaiškino, kad pinigų pakankamai neturiu naujai ir kokybiškai avalynei, ir pasišovė pati man nupirkti. Atsisakiau. Vis tiek nupirksiu. Jei nupirksite nenešiosiu, galėsite atiduoti valkatoms. Vis tiek nupirko. Atsisakiau juos priimti, bet ji pastatė ultimatumą, arba geri santykiai, arba batai. Pasidaviau ir jutausi, kad esu valkata priėmęs išmaldą. Aišku priėmiau su sąlyga, kad kai turėsiu pinigų, grąžinsiu. Bjauru, tarsi išprievartautas. Kitą dieną prisiminiau, kad šios damos gimtadienis. Ir kad reikia ką nors jei padovanoti. Ne šiaip ji darė dovaną man... Neturėjau laiko ir pinigų. Užlėkiau į juvelyrinę parduotuvę ir paprašiau, kokio nors niekučio už tam tikrą sumą... Ir čia vėl susimoviau. Vėl gėda ir pažeminimas. Pasirodo, kad pakabukas, kuris man atrodė kaip žvaigždutė, kitiems pasirodė, kaip kryželis. Iš stabmeldiško kulto elementų negalima turėti jokios naudos. Buvau įtartas stabmeldyste. Nemalonu.
Vaikai, negerai kai per prievarta kiši kitam, tai ko jis neprašo. Gal būt mano laiškas, taip pat yra prievarta jūsų atžvilgiu. Atsiprašau.
Ką tik grąžino auksinį niekniekį. Rambamas rašo, kad iš stabmeldystės objekto negalima turėti jokios naudos. Šis juvelyrinis dirbinys yra tik užuomina į tai... Todėl dilde sutryniau ženklus, pagal kuriuos galime įtarti, kad tai kulto objektas. O patį niekuti, jei leis aplinkybės rytoj paliksiu medžio drevėje, gal rasi tu, gal turėsi džiaugsmo žaisdamas šitą blizgę. 

Pietus
Kiek keistų dalykų
(Lyg išstypusių smilgų
Derlius, apsupę vienišą
Kaliausę) kiekvieną dieną

Mus ištinka!
Nieko naujo.
- O man nauja!
Surenku į saują

Vakarykštes ašaras,
O, kaip gražiai žiba
Prieš saulę. Rankos
Lyg stiebai kyla.

Gyvybės syvai sujudo ankstyva pavasarį –
Nes gražino Kūrėjas spindintį šviesulį. Paskambino V. ir leido matytis su vaikas: trečiadienį vakare, penktadienį vakare, sekmadienį vakare... Keista elgesio metamorfozė. Prie šių nepastovumų jau senai pripratau. Netikiu nei kai ji šypsosi, nei kai rauda. Per daug vaidino ir melavo. Net kada sako tiesą kyla įtarimas, kad ne viskas taip kaip bandoma įteikti, kad kažkur slypi apgaulė, kad kažkur yra spąstai, ar naudos siekimas. Ir kaip bebūtų gaila, kol kas įtarimai pasitvirtindavo, anksčiau ar vėliau. Tiesa tarsi įla išlysdavo iš maišo ir smeigdavo į širdį. Tik nemirtinai, nes pasiruošęs esu apgaulei. Nieko negaliu pakeisti tik susitaikyti ir nepergyventi.
Pabandysime. Paskutinį kartą kai matėmės su V. pasakiau, kad tik dėl vaikų pakenčiu jos buvimą. Nemalonu, bet tai tiesa. Galbūt ji nebesikiš tarp mūsų.
Įdomu kiek laiko tęsis šis pasymatymų su vaikais periodas? 

Rytas.
Koks malonus nutikimas. Sutikau tave, ten kur ir praėjusį kartą. Gal ten tykojai manęs sąmoningai, gal atsitiktini slankiojai, nenorėdamas eiti namo. Dar neprisiartinau prie sankryžos, o kažkas šaukia mane vardu, lipa ant kelio stulpo ir mosuoja rankelėmis. Matas šypsojosi, šiek tiek slopindamas emocijas, tikriausiai jam įprasta jų nedemonstruoti.
- Sveikas.
- Labas. – Šiek tiek pasikalbėjome. Jis mane sutapatino su turtingu dėde kuris duoda dovanėles. – Ar man ką atnešei? – Vakar medžio drevėje paslėpiau delną – amuletą. Jį man kažkada padovanojo viena močiutė. Atidaviau vaikui, gal jiems bus smagu su niekučiu pažaisti. – Ar palikai ką nors medyje?
- Ne, turiu mažą, auksinį pakabuką, žiūrėk. Nori? – Jis paėmė, bet įspūdžio nepadarė.
- O saldainių neturi?
- Ne.
- Galia, o kas čia?
- Panašu į gėlytę, ar žvaigždelę.
- Ar tu turtingas?
- Ne.
- Noriu, kad būtum turtingas. Kad mama būtų tau skolinga.
- Kodėl?
- Ji turtinga, jei būtų tau skolinga, tada duotų tau pinigų.
- Nereikia taip galvoti. – Paėmiau jį ant rankų. Jis truputėli išsigando. - Bijai?
- Ne, aš nieko nebijau. Aš moku būti nematomas. Lukas išmokė.
- Tikrai? O kaip tu tai darai?
- Reikia greitai bėgti ir tada pasidarai nematomas. Aš ir Lukas mokame pasidaryti nematomais, o mama nemoka. – Užsikorėme ant karstyklių. Jis parodė savo sugebėjimus. – Žiūrėk, kaip moku! – Kopėtėlėmis leidosi žemyn. Priėjau ir apkabinau sūnų. Veidas prieš veidą.
- Ar turi draugų? – paklausiau tylia.
- Turiu vieną.
- Aš tavo draugas.
- O, dabar turiu du draugus. – Jis susmuko ir pasikabino ant mano rankų. – Jei mama žiūrėtu, tada matytu tave, o manęs ne. – Šiek tiek papliurpėm, ir jis išreiškė norą kad jį pagrobčiau.
- Vogti negalima.
- Bet kažkada, kai buvau mažas tu buvai mane pavogęs.
- Tada teismas priteisė tave man, ir augai su manimi. Vieną dieną nuvedžiau tave pas močiutę pabūti, o ji tave atidavė mamai, ir po to ji padavė į apeliacinį teismą ir tave atsiteisė... – Mes išsiskyrėme. Ėjau link namų. Išgirdau žingsnius. Matas pasivijo.
- Nenoriu eiti namo. Pasiimk mane.
- Matai, neverk. Gal labai greitai aplinkybės pasikeis ir tada galėsim gyventi kartu. Pasakyk Lukui kad myliu jį. Ir tave myliu berniuk.
- Matai! – Šaukė moteriškas balsas, tai buvo V. Sūnus nulėkė tarsi viesulas, neatsisveikinęs ir baisiai išsigandęs. Pasislėpiau už mašinos. Kad ji nematytų, nes Matui nuo to būtų tik blogiau...

Pusiaudienis.
Jaučiuos prastai. Kažkoks slogutis apėmė sielą ir tarsi akmuo prispaudė širdį. Nemoku gyvenimo, nežinau kas jis. Vis dėl to turiu sąmonę, kuri trokšta žinojimo ir praktinio žinių taikymo. Liūdna, nes mokausi, o su kiekviena diena rodosi, kad netenku supratimo. Gal tai tik toks etapas, po kelių metų pamatysiu, kad aklumo periodas tik širma. Nukris akiniai nuo saulės ir tamsiame kambaryje, gal ką išvysiu.
Jau kelias dienas niekur jūsų negaliu sutikti. Ir iš medžio drevės saldainiai nedingsta. Kur jūs, vaikeliai?






Alkio metas.
Keletą pavasarių
Prigludęs stebėjau
Gimimą. Virpesių
Apsuptas senau,

O visa kita:
Poezija, muzika,
Ir t. t. nekinta?
Pranyksta akimirka,

Bet po metų
Pasikartoja.
Be raukšlių,
Identiška
Minutė. ..

Vakar mes susitikome. Buvo tamsu. Su vaikų buriu atlėkėme į kiemą. Matai, tu mėtei kamuolį į krepšį, Lukas džiaugėsi, galėdamas lauke palakstyti ir iš pirmo žvilgsnio nelabai kreipė dėmesį į mane. Šiek tiek pažaidėme. Su manimi atėję vaikai akimirksniu įsitraukė į žaidimą. Pešėsi dėl kamuolio, teko kelis kartus riktelti kad nustotų stumdytis. Matai, demonstravai sugebėjimus ir bandei įtraukti į žaidimą, atrasti sąlyčio taškus. Lukai, tavęs nepažystu ir sunku suprasti tave. Tempei mane į parduotuvę, kad ką nors nupirkčiau, ir be perstojo prašei, kad užeičiau į svečius. V. pasakojo, kad visus kvieti pas save.
- Taip, aš visus jau pakviečiau. – Ką reiškia tokia elgsena?
- Atsiprašau. – Pasakiau pamatęs pro šalį pravažiuojančią vaikų su kuriais atėjau tėvo mašiną. Reikia juos parvesti namo. – Man reikia eiti.
- Jau? Taip greitai? – V.
- Jei sutinkate penkiolika min. palaukti, grįšiu. – Jie sutiko luktelti. Parlėkėme namo. Vaikų tėvui padėjau į butą sunešti nešulius. Grįžau. Jie slampinėjo. V. buvo nepatenkinta, kad priverčiau laukti. Sūnus žaidė. Bandžiau pasikalbėti, bet veltui. Matas, šio metu, linkęs bendrauti neverbaliai, per žaidimą su kamuoliu. Lukas nugvelbęs kamuolį bėgo į pievą ir ten tyčia griūdavo į purvą. Už kelių dienų Purim, reikia nupirkti kokių nors vaisių ir t. t. Pasiūliau kartu nueiti ir apsipirkti.
- Na, eisiu tik todėl, kad sušiltumėme su vaikais, tavęs laukdami sušalome.
... Stovėjau prieš jus. Ruošėtės eiti namo. Pasiūlėte ir man užeiti į svečius, bet atsisakiau. Badė V. išsiaiškinti priežastis. Nežinau, jaučiu, kad nedera ten eiti. V. šiek tiek pasišaipė iš mano įsitikinimų.
- ... Ir dar: jei dar versi mus taip ilgai laukti, kaip šiandien, daugiau nebesutinkame su tavimi susitikinėti.
- Taip, daugiau nesusitiksime niekada, niekada. – Šypsodamas pasakė Lukas. – Ateik į svečius.
- Buvo malonu jus sutikti, viso gero. – Apsisukau ir nuėjau. Panirau į tamsą. Spėjau nužirglioti apie pusšimtį metrų kai sušuko Matas. „Ačiū, Dangi“. Atsisukau, o tu laikei iškėlęs maišelį su džiovintais, kurį nupirkau ką tik.
- Matai! – Piktai sudraudė V.
Tamsa, tarsi
Botagas perskrodė
Balsas. Skambi
Gaida sutrikdė

Pasaulių sukimąsi.
Žmonės neatkreipė
Dėmesio. Tesėsi
Gyvenimų begalybė.

Niekas nežino,
Kad čia pat, netoli
Širdelę blaško
Ilgesys ir meilė nebyli.

Prieš pietus.
Ajajai. Kaip įdomiai pasisuko suvokimas. Vakar sutikau jus. Pamečiau telefoną. Nežinau kur būtent. Maniau, kad sinagogoje. Jūs su V. išėjote į lauką pasivaikščioti. Slampinėjau laukdamas susitikimo. Paprašiau, kad palydėtumėte iki sinagogos. Norėjau ten paieškoti pamesto daikto. Eidamas pajutau malonumą eiti su jumis. Tai išgąsdino. Pasijutau kaip, kažkada iki skyrybų su V. Šis jausmas kankino visą vakarą. Neleido užmigti. Iškankintas ir irzlus pabudau ryte. Idėja fiks vis įsiverždavo į sąmonę ir užtemdydavo tikrovę. Kaip nemalonu, nes
trupą mirksnį pajutau kritimą. Kaip Ikaras neriu į jūrą. Mosuoju rankomis, stengiuosi ištrūkti iš Jecer Ra tinklų. Kovojau su savimi visą ryta. Atrodo kvailybė apsėdusi protą liovėsi reikštis. Nežinau ar ilgai leis dirbti ir mylėti būties priežastį.
Prisiartinus prie jūsų namų, Matas išlėkė į gatvę. Priešais važiavo mašina.
- Matai! – Surikau ir susiėmiau už galvos. Baimė sukaustė ir nieko daugiau nesugebėjau padaryti. Vyresnėmis buvo vikresnis už tėvą ir išsisuko nuo susitikimo su mašinos priekiu.
- Matai! Ką darai? Prisidirbai, senai į kailį negavai. Eik namo ir stokis į kampą ir ten palauk mūsų. Eik sakau, tu nubaustas. – Iš pradžių sūnus nesuprato grasinimo, linksmai pašokinėjo. Po to suprato kuo grasina mama... nuleido galvą. Ir verkdamas nuėjo.
- Viso gero Matai.
- Viso gero Dangi. – Jis neskubėdamas nutolo. Pasėmiau Luką už rankos. Palydėjau juos iki namų.
- Kodėl ten plytos baltos, o ten raudonos? – Klausė jaunėlis rodydamas į pastatą.

Pietus.
Likimo ironija. Paskambino V. ir paklausė ar ne pamečiau telefono. Taip. O kaip jis atrodo? Pilkas, su odiniu dirželiu. Matas rado prie medžio... Tikriausiai dėdamas į drevę saldainius, iš kišenės iškrito tel. ir nepastebėjau.
- ... Radybų grybų... – Šia fraze ji paprašė apdovanojimo. Tokia šio krašto tradicija, prašo atlygio už grąžintus daiktus. Kai atėjau pasiūliau truputėli pinigėlių bet ji atsisakė. „Pajuokavau. “
Vakar vakare susitikome, kaip jau tapo įprasta: krepšinio aikštelėje. Jūs lakstėte aplinkui, džiaugdamiesi minutėlei suteikta laisve.
- Pasisveikinkite, nors su tėte! – Piktai sukomandavo V.
- Labas Dangi. – Sušuko Matas. Lukas nulėkė ir manos įsakymą ignoravo.
- Eikite ten... – V. nuvijo jus nuo mūsų. – Noriu pakalbėti apie auklėjimą... Žinai, Lukas pasidarė ne, ne, nebepakenčiamas. Išdykauja. Laksto kaip pakvaišęs. Suaugusių negerbia. Nežinau iš kur jis to išmoko.
- Iš tavęs.
- Aš kitus žmones gerbiu. Niekas nepadeda. Sudrausmink jį. Išbark, nes aš nebegaliu. – Lukas pribėgo ir apsikabino mama. Ji su neapykanta atstūmė jį. – Eik žaisti.
- Noriu pasivaikščioti.
- Mes vaikštome.
- Ne taip, eime kur nors.
- Atstok, eik, netrukdyk suaugusiems kalbėtis. – Atstumtas jaunėlis nulėkė pas brolį ir pradėjo peštis dėl kamuoliuko, kurį Matas laidė į debesis. Lukas priprato viska gauti verkšlendamas. Jam pravirkus Matas iš kart atidavė kamuoliuką. Nusiminęs vaikščiojo spardydamas akmenukus. Paskui atėjo skustis, kad Lukas atiminėja kamuoliuką, meta ir sako: Matai gaudyk. „O kai pagaunu, tada vėl atima. “
Barti vaikus atsakiau. Kaip išaukėjai, taip turi. Matau juo pusvalandį per savaitę, neketinu šį brangų laiką skirti auklėjimui. Tai butų kvailą. Ateina žmogus, nežinantis situacijos, motyvų, aplinkybių ir išsako savo požiūrį į tai ko nesupranta ir nežino, ir ko liudininkas nėra, ir liudininkas tik vienas, ir dar moteris suvargusi ir linkusi tiesą iškreipti. Ji įsižeidė. Pasijuto viena, be užuovėjos. Keturis metus negailestingai juos luošino, toks mano požiūris į jos auklėjimą, nors galiu ir klysti, o dabar, kai situacijos diržu nebesuvaldo, prašo, kad tuos pyplius muštu stipresni. Matas prislopintas vaikas. Išmoko slėpti emocijas, susivaldyti, nutylėti tikrus ketinimus, kantriai laukti. Lukas atvirai veržiasi iš gniaužtų, nekartą bandė pabėgti, Matas ir V. pasakojo. Maištinga siela ieškanti sau vietos po saulę, nebijantis kritikuoti vyresnius, šiek tiek linkęs į akiplėšiškumą.
V. užėjo į parduotuvę nusipirkti kavos. Lukas nulydėjo ją. Mes su tavim atsisėdome. Pasipasakojai, kad radai telefoną prie medžio, ir kad mama sakė, kad Dangis nupirks man dovanėlę. Kodėl nenupirkai?
Dar šiek tiek pasivaikščiojome. Apėjome kvartalą. Krito dulksna ir maloniai gaivino veidą. Tuščios gatvės. Naujos statybos namai.
- Kur tu gyveni? – Klausinėjo Lukas. – Ar čia? – Parodė į namą kuriame iš tikro šiuo metu gyvenu. Neatsakiau į klausymą. Toks įspūdis, kad specialiai mus čia atvedė V. Ji tiriamai žvelgė į mano profilį.
- Neturiu aš savo namų. Gyvenu šen bei ten.
- O kur tavo namai? Sugriuvo?
- Niekas jų nepastatė, todėl ir nesugriuvo. – Namai, tai šeima. Ji buvo sugriauta, norėjosi tai pasakyti, bet kažkas iš vidaus patarė susilaikyti, nuo šio paslėpto priekaišto. 
- O kaip namai statosi?
- Iškasa duobe, išlieja pamatus, sumūrija sienas... – Pakėliau Matą. Jam patinka. Lukas paniškai bijo būti paimtas ant rankų. Kai jį pakėliau, Lukas pasakė: užteks, daugiau nieko nedaryk. Keletą kartų, jį pametėjau į viršų, jis baisiai išsigando. Šio jausmo šaknų reikia ieškoti netolimoje praeityje... Matas pasakojo, kad jis nori skristi aukščiau negu planetos.
- Ar yra kosmosas? – Matas.
- Yra.
- O kai jis atrodo? Ar jis didesnis už planetas?
- Kosmosas – erdvė, vieta kurioje yra planetos, žvaigždės, galaktikos.
- O žmogus gali skristi į kosmosą?
- Gali, su specialiomis raketomis.
- O į planetas?
- Žmogus, ten nusiuntė dirbtinį palydovą. Jau senai tai buvo padarytą, tik kokiais metais nepamenu...
- O kas toliau, kosmosas, ar planetos?
- Kosmosas vieta kur...
- Aš žinau kas yra planetos, mačiau filmą: „Pasaulių mūšis“. Ten ugnis krito iš saulės.
- Iš filmų nereikia mokytis apie pasaulį. – Glaustai papasakojau, tiek kiek žinojau apie mūsų saulės sistemą.
- Užteks tų nesąmonių, - pertraukė V. – parašyta, kad kai ateis paskutinė diena, tos planetos bus sudegintos. Tai visiškai nereikalinga informacija. Geriau pasakytum savo vaikams kur tu gyveni, ar kuo gyveni. – Nepažystu jos. Kažkada ji buvo mano žmona, protinga ir... O dabar - viduramžių tamsuolis, inkvizitorius, neadekvatus asmuo.

Rytmetis.
Kai buvome maži močiutę (iš tėvo pusės) vadinome paprašiusiai: Močiute, o iš motinos pusės: Baba. Senelį iš tėvo pusės vadinome paprasčiausiai: Seneliu, o iš mamos pusės: Diedeliu.
Jus kol kas nedaug nežinote apie savo šaknis. Manau naudinga papasakoti tai ką žinau. Gimėte augote izoliuoti nuo visuomenės ir giminių.
Diedelis
Jis gimė Kėdainių rajone. Tiksliai negaliu pasakyti kokiame kaime. Buvo našlaitis. Tėvai žuvo Antrojo pasaulinio karo metu. Nežinau kas jį augino ir kaip jis išgyveno iki paauglystės. Baba pasakojo, kad vaikas būdamas dirbo sunkiai. Kol jo bendraamžiai sėdėjo mokykloje, jis pasikinkęs seną kuiną vežiojo mėšlą. Mokytis jam neteko. Taip ir mirė neišmokęs skaityti. Buvo situacija: vaikai per pertrauką žaidė mokyklos kieme, pamatę pro šalį važiuojantį Diedelį su mėšlo vežimu, pradėjo iš jo tyčiotis. Jis įsiutęs šoko į kiemą, mosuodamas botagu nusivijo į klasė. Mokinai pasislėpė po suolais. Botagu čaižė suolų stalviršius taip, kad po to visi berneliai jo bijojo ir gerbė, o panelės įsimylėjo.
Nesenai skambinau Babai. Jei padaryta kelio sąnario operacija. Gydosi Kauno reabilitacijos klinikoje. Prieš skyrybas Matas ir aš pas ją viešėjome mėnesį, Luko ji nėra mačiusi.
- Labai pasiilgau Mato. – Pasakojo ji. – Kai pasveiksiu atvažiuokite mane aplankyti.

Sutemos.
Vaikeliai, ši diena atėmė daug jėgų. Rodosi kūnas suglebs, sąnariai atsiskirs, kaulai pavirs į smėlį ir užmigsiu. Šiandien draugas padovanojo iš popieriaus sulankstytą (origami) gulbę. Palikau ją drevėje. Dieną lijo, tikiuosi, kad šis padaras išgyvens iki tol kol susitiksite.
Pamenu kai buvau mažas su Diedeliu miegodavome vienoje lovoje. Man jis rodėsi didžiulis, lyg banginis. Pabudęs ryte norėdavau išsiropšti š lovos, bet niekaip neįstengdavau perlipti per pilvą. Kažkodėl būtent per šitą kūno vietą stengiausi persiristi. Įsibėgėjęs užšokdavau ir nuslysdavau atgal įsikabinęs į užklotą. Pabudęs Diedelis juokdavosi, bet keltis ir praleisti mane neketino.
Gerai pamenu apvalų stalą ir žalią kilimą. Po stalu buvo mano žaislų karalystė, o kilimas mano pieva. Nupirko konstruktorių. Atskiros pailgos detalės sutvirtinamos stambiais, plastmasiniais varžtais ir veržlėmis. Sujungiau kelias detales. Šis nedidelis išradimas labai džiugino. Diedelis susidomėjęs stebėjo, ką darau.
- Žiūlėk, padaliau ekskavatolių, - parodžiau savo dirbinį, - tokį, su kokiu tu dilbi. – Senelis duona pelnė valdydamas ekskavatorių. Nežinojau ką tai reiškia, bet atrodė, kad yra labai svarbu ir reikšminga.
Jis buvo neraštingas, jokio egzamino gyvenime nėra laikęs, net pasirašinėdavo kryžiuku. Teisę valdyti transportą gavo nugirdęs kolūkio pirmininką, kuris nugirdė dar kažkokį žmogų, o tas dar kažką. Taip ir gavo. Vairavo traktorių ir tuo didžiavosi. Jo bendraamžiai baigę mokyklą su pavydu žvelgė į kolūkio pasididžiavimą, naujausios laidos traktorių. Pasakojo, kad girtas kelis kartus sugebėjo paguldyti transportą ant šono. Nesijaudindamas grįžo namo. Ryte surinkęs būrį sugėrovų ir pastatė mašiną ant ratų.

Rytas.
Šiandien šviečia saulė. Tai kelia nuotaiką. Smagiau gyventi po saule kai ji šildo. Kaip jūs matote šį pasaulį?

Pusiaudienis.
Kratais apima jausmas, kad per prievarta esu patalpintas pasaulyje. Jis atrodo svetimas ir priešingos substancijos nei mano siela. Tokiomis minutėmis nustebęs apžiūrinėju rankas. Tarsi kūdikis atrandu savo kūną. Buvau apie jį pamiršęs. Žmogus padarytas iš molio, dulkių. Vaikystėje jutau kad nemano šis pasaulis, bet būdamas lankstus ir optimistiškai žvelgdamas į vyksmą, lengvai nešiau materijos jungą.
Šiandien truputėli sunkiau nuvyti širdį šaldančias idėjas.

Pusiaudienis.
Vakar dalyvavau laidotuvėse. Užkasėme pagyvenusį vyra. Žmona raudojo. Perskaitė Kadiš ir išsiskirstėme. Nuplovėme rankas ir toliau tęsėme kasdienius darbus. Šiandien šventės išvakarės. Šiek teik atsigėriau alaus. Apsvaigęs mėgaujuosi užplūdusia ramybe. Sėdžiu prie lango ir rašau. Tiksi laikrodis. Gatve pravažiuoja mašinos. Padangomis trindamos senamiesčio, akmenimis grįstą, gatvę sukuria šiurenimą.
Diedelis mėgo išgerti. Gerdavo alų ir degtinę. Prisigėręs ramiai užsnūsdavo. Apgirtęs tapdavo dosnus ir geranoriškas. Visiems padėdavo jei tik įstengdavo. Jei ne, duodavo pinigų. Pas jį buvo tradicija: kiekviena kartą, apgirtus, parnešti namo du forminęs duonos kepalus. Tai pastebėję bendradarbiai, po to kai jis nusigėrė, iš jo lagamino išėmė duoną ir įdėjo dvi plytas. Parnešė ir didžiuodamasis padėjo ant stalo. Ir pasirodo, karą ir badmetį ištvėręs šeimos maitintojas, nemaitina namiškių. Šio pokšto ilgai negalėjo atleisti savo sugėrovams ir bičiuliams.

Sutemos.
Mes gauname sąlygas, gyvenimo aplinkybes, negalime jų pakeisti,  koreguojame tik suvokimą, santykį. (Laisva citata iš kažkokio psichologo kūrybos.) - Kodėl naudoji fizinę jėgą?
Toks elgesys man nepatinka.
- Aš mušiau, nes norėjau,
Kad paimtum ant rankų. Atsakiau:

Reikėjo tik paprašyti,
Smurtaudamas galėjai
Užgauti, supykdyti.
Atstūmei, - užsigavai...

Nespėjau sugauti,
Tu jau pasprukai.
Nederėjo kritikuoti,
Pasielgiau neapdairei.

Mylimi, trapios sielos vaikai.
- Ateitį, pasistengsiu kalbėti atsargiai,
Silpnumas,
Bejėgiškumas
Liejasi
Širdį
Sudraskęs.
Apkartęs
Mirksnis
Lyg krislas
Mintis darko.
Šio vakaro
Tikslas – susitaikyti su nulemta
Gyvenimo eiga.
... Vakar tai atsitiko. Paskutinis pasymatymas su jumis nuliūdino. Buvau susikūręs iliuzija, kad V. išmoko gerbti kitus žmones. Bet realybė suardė vaizduotės sukurtą utopija ir ačiū Kūrėjui, kad neleidžia per daug nutolti nuo realaus gyvenimo. Laukiau jūsų krepšinio aikštelėje. Pro šalį praėjo buvęs bendradarbis. Vedžiojo šunį. Nuoširdus vyras išsipasakojo. Papasakojo apie šuns energingumą, kaip džiugina ir užkrečia savo lakstymu, „nurisi pačiam palakstyti“. Papasakojo apie teatrą. Apie gastroles į Vilnių. Atėjote jūs. V. pasidažius.
- Čia tavo sūnus?
- Taip. Matas ir Lukas.
- Kiek tau metų? – Paklausė Luko.
- Man jau keturi.
- O man šeši, griet bus septyni.
- Oho kokie jūs šaunuoliai.
- Susipažinkite, mano kolega, KMT solistas S. R. – artistas nusilenkė. Papasakojo apie spektaklį kurį šiandien vaidino. Pakvietė vaikus pasižiūrėti...
- Gerai, nebetrukdau, eikite pasivaikščioti. Puikus oras. Štai šis nenuorama, - parodė į šunį, - kiekvieną rytą priverčia mane eiti į gamtą. Visą valandą bastomės.
... Jis dar daug plepėjo. Nesvarbu. Keliavome prie marių. Vaikai lakstė aplink. V. juos barė. Kai bandžiau vaikams papasakoti ką nors kišosi į pokalbį. Ir arba mane pertraukdavo, arba vaikų nerūpestingą pasakojimą nutildydavo. Matas kelis kartus bandė pakalbėti apie „dovanų medį“. Tarsi profesionalus suokalbininkas rodė ženklus akimis. Nelabai supratau, ką norėjo pasakyti. Bandžiau papasakoti apie savo tėvą...
- Nereikia, nenoriu, kad pasakotum apie save. Jiems nereikia per daug žinoti apie žmogų, kuris nesvarbus jų gyvenime. Tarp jūsų vis tiek nėra jokio ryšio...
- Tarp manęs ir vaikų visada buvo ir bus ryšys.
- Koks tu tikras! – Taip, ji viska daro, kad tarp mūsų ryšio nebūtų, bet jau vėlu. Lakčiau su jumis ir supausi ant sūpynių. Nešiojau Matą ant rankų, Luko nešioti neleido V. Keistas dalykas nutiko. Pakėliau Matą ant rankų. Pavargau jį nešti ir padėjau ant žemės.
- Tu stiprus? – Paklausė.
- Aš vidutinis... Nesu stiprus. – Jis susimastė ir pradėjo muštis. Gal demonstravo savo jėgą, gal priprato, kad silpnus muša, jo aplinkos žmonės. Žaisdamas gyniausi, kuo toliau, tuo aršiau puolė. Įgriso. – Matai, ką darai? Man nepatinka tavo elgesys. Kodėl mušiesi?
- Aš tik norėjau, kad panešiotum mane.
- Taip ir reikėjo sakyti. Mušdamasis nieko nepasieksi, šiame pasaulyje fizinė jėga – silpnų asmenybių ginklas. Ir galų gale mušeikos pralaimi. Galėjai mane supykdyti, galėjau apsisukti ir išeiti. – paskutiniai žodžiai labai nemalonūs buvo jam. Jis tarsi nuplikytas atšoko. Bandžiau sučiupti, bet išsisuko iš glėbio ir nubėgo pas V. tą vakarą jis nebepriėjo ir atsisveikino tik žvilgsniu. Luką pakėliau ir pabučiavau jo įraudusį šaltą skuostą.
- Tu dar ateisi, kitą kartą? Noriu, kad ateitum.
- Tikiuosi, kad dar ateisiu. 

Naktis.
Prieš kelias valandas mačiau jus. V. neleido jūsų pamatyti iš arti. Aš su keliais vaikais atėjau pas jus, stovėjome po langais. Mosavome rankomis. Jūs kažką kalbėjote... Vaikai atnešė jums lauktuvių. Kelis saldainius. Pasakiau jiems, kad šiandien Matui ir Lukui saldumynų įteikti nepavyks.
- Tai mes paslėpsime medyje.
- Gerai. – Kol mosavau jums rankomis jie nulėkė ir parlėkė. – Padėjote?
- Taip.
- Akmeniu prispaudėte?
- Aha.

Labas rytas.
Prieš kelias dienas matėmės vaikai. Atėjo pavasaris, gamta bunda, paukščiai užgiedojo meilės dainas. Ir jūs linksmesni. Gal jau pripratote prie manęs ir išsiilgę tėviškos meilės spraudžiatės į glėbį. Šiek tiek gėdydamiesi. Nežiūrėdami į akis. Kažkoks nematomas barjeras vis dar egzistuoja ir gal niekada nedings. Bet nebegalite likti abejingi, širdis verčia eiti, artėti. Sukasi
Spalvingi
Rudeniai
Ir pavasariai.

O tu, pasiutėli
Džiaugsmo apimtas
Šokinėji, leki
Per balas.
Atsitiko maža nelaimė, Matas šokdamas ant sūpynių pateko į gilią balą. Sutrikęs išlėkė iš jos ir pasiruošė priimti bausmę. Bet V. tik išbarė jį, negrasino nubausti vėliau.
- Eik namo. Tavo kojos šlapios. Sušalsi ir susirgsi. – Jis klusniai pasisuko namų link. Pačiupau jį ir pabučiavau atsisveikinimui. Jis veržėsi iš glėbio žvelgdamas į namus.
- Mati, palauk.
- Man reikia eiti.
- Neliūdėk. Iki pasymatymo.
- Ate. – Jis nuleidęs galvą nušlepsėjo namo. Paslėpęs širdyje susijudinimą ir baimę. Ramiai, neskubėdamas nutolo ir dingo...
- Pasupk mane. – Paprašė Lukas. Kai tu gimei, Matas dar nemokėjo ištarti tavo vardo ir vadino tave Uku. Niūniuodamas supau mažylį. – Ką čia dainuoji? Tokios dainos nežinau.

Pusiaudienis.
Kelias savaites iš eilės dalyvauju laidotuvėse. Paimame už karsto. Nuleidžiame į duobę ir užkasame. Paskutinį kartą užkasęs žmogų pajutau sunkumą ant širdies. Keista, nes esu pripratęs prie kapinių, antkapių, mirusių. Vaikystę praleidau žaisdamas su akmenukais nuo antkapių. Tėvas kapuose ant antkapių kaldavo raides. Dažnai į savo darbą imdavo mus. (Mane ir brolį.) Jis dirbdavo, o mes žaisdavome.
Šviečia skaičiai
Saulutė. Kirminai,
Musės smagiai
Ropoja. Mikliai

Palikdamos įšalo
Žemę. Kišenėje
Turiu sūrio
Ir duonos. Širdyje

Ryžtas
Prieš akis
Visas gyvenimas.
Štai mirtis

Kažką pasiglemžė, kažką palaužė
- Kas duoną, kas kūną sugraužė. Saulė paslėpta
Debesų sluoksnių.
Dar viena diena
Dar pora minučių

Ir prašvilpė,
Pro šalį
Pralėkė
Ilgi

Metai. Balta
Drobulė užklojo
Praėjusį gyvenimą.
Apie ką svajojo...

Ai, nebeaktualu, nesvarbu.
Esu patenkintas parėjusiu gyvenimu.
Važiavau namo, kažkoks nematomas sunkumas spaudė krūtinę. Toks įspūdis kad vėlės ranka pačiupo mane už kaklo ir prašo pagalbos. Ką galiu pasakyti... Kadiš jau pasakėme. Po valandos nejaukumo jausmas išsivadėjo tarsi negeras kvapas.
Atėjo vakaras. Laikas susitikti su jumis. Bet neturėjau jėgų... susitikti. Atsiprašau.
Pamenu Baba viešėjo pas mus. Ja, mes su broliu visada džiaugdavomės Paštininkė atnešė telegramą ir ji pravirko. Mama sunerimo. Tėvas grįžo anksčiau iš darbo. Mus aprengė. Sėdome į mašiną ir išvažiavome. Buvo linksma tik Babos verksmas gadino nuotaiką. Važiavome į Kėdainius. Kelionė visada mus džiugino. Kėdainiuose namuose neberadome Diedelio. Kur jis dingo niekas nepasakojo. Kelias dienas gyvenome pas Babą. Paskui nuvažiavome į senamiestį. Pamenu fontaną ir upę. Įėjome į pastatą. Diedelis gražiai aprengtas gulėjo keistoje lovoje. Suaugusių žmonių minios nešė gėles. Baba ir mama verkė. Mes su broliu žaidėme gaudynių, tėvas mus už tai nubaudė. Paskui kažkur nuvažiavome. Duobė. Lijo lietus. Su broliu sušalome. Grįžome pas Babą namo pavalgyti. Tai buvo paskutinis kartas kada mačiau Diedelį.
Baba padovanojo Diedelio laikrodį. Kelis metus jis voliojosi rašomojo stalo stalčiuje. Viena diena jį paėmiau. Koks puikus laikrodis. Iš kur jis? A, diedelio. O kur jis. Ir tada supratau, kad jo nebėra. Skausmas suspaudė širdį ir išspaudė iš akių ašaras.
Jis žuvo. Po darbo sunkvežimio vairuotas vežė jį namo. Prie parduotuvės sustojo nusipirki atsigerti... Vairuotojas išėjo, Diedelis laukė kabinoje.
Kitas sunkvežimis vežė rastus. Vairuotojas buvo šiek tiek neblaivus. Nesuvaldė... Stabdė... Rastai persirito ir tarsi ietys susmigo į kabiną kur sėdėjo Diedelis...

Rytas.
Sveiki vaikai. Vakar V. pasakė, (kai buvau pas jus svečiuose), kad tikriausia paskutinį kartą jus matau. Netikiu tuo. Pyksta ant manęs ir jumyse matydama mane, kankina jus, ypač Matį. Pati prisipažino.

Naktis.
Šiandien Mato gimtadienis. Ir Šabas. Dvi šventės. Penktadienį medyje paslėpiau visokių niekučių. Po to kai buvusiai pasakiau, kad tarp mūsų negali būti jokių santykiu labai supyko.
Švietė saulė. Dienos ilgėja. Su vaikais vaikštinėjau po kiemą. Nutariau aplankyti jus. Iš pradžių apžiūrėjau medį. Popierėliai nuo saldainių voliojosi šalimais... Krepšinio aikštelėje žaidė jaunuoliai.
- Šiandien mano sūnaus gimtadienis. – Pranešiau vaikams. – gal galite jį pasveikinti? Aš rodytis nenoriu, nes V, pyks. – Vaikai nulėkė prie jūsų namų. Ir šaukė: Matai, Lukai. Bet jūsų namuose nebuvo. Lange pasirodė V.
Po kiek laiko lauku bėgo jaudai apsirengusi paliegus moteris.
- Tai tavo žmona. – Parodė į ją vaikai.
- Ne, V. kitaip atrodo, ji jaunesnė. – Po minutėlės ta pati moteris pargynė du erniukus.
- Tai tavo sūnus. – Parodė pirštu vaikai. Įsižiūrėjau. Taip, jie teisūs. Lukas pribėgo, kažką pasakojai, bet neprisimenu ką. Matas ėjo įsikabinęs į V.
- Mes skubame. Neturime laiko. Vaikai eime. – Pasakė V.
- Leisk pasveikinti su gimtadieniu. Ateik, duok bučiuką. – Apkabinau Matį. Jis kukliai nuleido akis. – Ar radai medyje dovanėles? – Tyliai sušnabždėjau. Jis linktelėjo galvą. Sekundei nusišypsojo ir nubėgo pas V. – Matai, myliu tave. – Jis sustojo, atsisuko.
- Aš taip pat tave myliu. – Pasakė jis. Užgniaužė jausmų proveržį ir nulėkė namo.
- Lukai myliu tave. – Jis pamojavo rankele.

Pusiaunaktis.
Atnešiau truputėli macos, būgnininko lazdeles ir būgnelį. Su manimi panorėjo eiti ir mergaitės. Jos nešė dovaną Matui. Pabeldžiau į duris. Tyla. Vėl pabeldžiau.
- Duokite man maišelį. Pats įteiksiu. – Atsidarė durys. Kambaryje netvarka. Ukas ir Matis susigėdino pamatę mergaites ir nedrįso prieiti. – Matai, ateik. Čia tau. – Jis stovėjo. Lukas kelis kartus pribėgo ir nulėkė.

Pusiaudienis.
Kūdikėlis vakar nutraukė pasakojimą. Pravirko. Teko išjungti kompiuterį.
Šiandien melancholija apėmė. Prieš Pesacha tvarkėme patalpas. Per rankas perverčiau daug knygų. įvairių tautų meninė literatūra. Kartais sudomindavo koks pavadinimas. Atvertęs perskaitydavau, kur pakliuvo. Patikrinęs puse „bibliotekos“ susidariau įspūdį, kad visame pasaulyje žmones kankinasi ir kankina kitus. Liūdesys užliejo širdį.
- Kas tau? – Pasiteiravo draugai.
- Viskas gerai. – Neskubėdamas nešiojau knygas. Viename stalčiuje radau medalioną, raktų pakabuką. Ten parašyta „Tfila haderech“. Puiki dovanėlė jums. Jei pavyks, po kelių valandų tai paliksiu „dovanų medyje“.
... Pas Baba jau dvidešimt metų neveikia orkaitę. Prieš keletą metų paklausiau kaip ji sugedo. Kai mirė Diedelis mes savaitę gyvenome Kėdainiuose. Tėvas gamino pietums svečiams, kurie iš visų Lietuvos pakraščių atvyko pagerbti mirusio. Tėvas kepė antį, o gal žąsį. Riebus paukštis išskyrė daug riebalų, kurie perbėgę per skardos kraštus užgesino ugnį. Orkaitė prisipildė dujų. Virtuvėje tėvas sėdėjo rūkydamas. Pasilenkė pažiūrėti kas atsitiko su paukščiu... Nuo sprogimo į šipulius pavirto virtuvės lango stiklas. Tėvą sprogimo banga nusviedė po stalu.

Pusiaudienis.
Šiandien šiek tiek atsigėriau alaus. Apsvaigau. Vaikštau atsipalaidavęs ir laimingas. Šviečia saulė. Laukiu vakaro. O ten bdika chames ir bitul chamec. Rytoj užkursim didžiulį laužą ir sudeginsim raugo likučius. Ir vėl bitul chamec.
Vakar pasibarėme su V. Ji apkaltino kad palikau jus. Esu nustebęs... Pasiūliau macos. Ji atsisakė, sakė, kad jūs prie tokio maisto nepratę ir nereikia. Paslėpiau kelis pakelius macos po laiptine. Medyje netilpo. Gal kada rasite.

Po pietų.
Šiandien keturiolikta Nisano. Ryte grupė jaunuolių išėjo iš sinagogos ir atsistojo taip kad matytųsi saulė. Gražus jos diskas pakibo virš namų. Kas dvidešimt aštuonis metus jį užima padėtį padangėje kokią buvo kai pasaulis buvo sukurtas. O būtent tokia situacija kaip šiandien atsitiko tik trečią kartą per pasaulio istoriją. Pirmas kartas 2448 m. kai Jeretuno tauta išėjo iš Egipto. Per Purimo įvykius. Ir dabar 5769 m. (Nosis. Šitą žodį parašiau šiaip sau. Pokštas.) Perskaitėme Kiduš (...........)
Atėję darbininkai pumpavo iš mikevės vandenį. Betonas praleidžia vandenį. Todėl teks grauti ir išbetonuoti naują baseiną. Reikia pripjauti malkų. Apsiėmiau padaryti šį darbą. Iš darbininkų pasiskolinau pjūklą. Paprašiau kad atiduotų medžio laužą kuris mėtėsi už sinagogos. „Imk. Tik penketukus palik. “ Penketukai, tai balkiai penkių cm. pločio ir storio. Pripjoviau malkų. Suguldžiau nuošalioje vietoje. Per pievą atžirgliojo vargingai apsirengęs žmogus. Užsikirsdamas pasisveikino.
- Kursite laužą?
- Taip.
- Gerai. Gerai kad atėjau. Sušluosiu lapus. Ryte nespėjau. Ar tau visų malkų reikia? Ten dar liko. Ar galiu likusias pasiimti?
- Yra lentgaliai, pasiimk juos.
- Ačiū, Veronika ateik, atidavė malkas, ateik susikrauk. - Į sinagogos kiemą įriedėjo apdriskęs vėžimėlis. Sena moteris artėjo prie lentgalių krūvos. Lentos man nepriklauso, atidavęs svetimą turtą peržengiau savo įgaliojimus. Šlavėjas po pažastimi nešiojosi kivį. Pasiskolinau. Nenoromis davė. Labai dėl jo bijodamas. – Kirsk atsargiai, neatšipink ašmenų. Labai geras kirvis. Nekaip sukrovei malkas. Reikėjo statmenai jas sustatyti. Smulkias statyk viduryje, o stambias iš kraštų. Ant viršau jau galėsi ką nori. Aš žinau kaip kurti laužus. Vaikystėje piemeniu dirbau iki septinių metų. Šalta būdavo... Atvažiavo draugas. Buvau pažadėjęs parvesti jo vaikus iš darželio iki vienuolikos. Mečiau visus darbus ir nubėgau į darželį kuris buvo netoliese. Peršokau per gyvatvorę nulėkiau kiemais, perbėgau gatvę. Paskambino jis.
- Kur esi?
- Artėju prie darželio.
- Ar išprotėjai? Laikas spaudžia... Laužas neuždegtas! – Įlėkiau į darželio teritoriją, vaikai žaidė kieme. Po pusvalandžio chamec virto pelenais. Draugo pyktis atvėso.
- Aš važiuoju, pirmą valandą su vaikais būkite namuose. – Jis išvažiavo. Vaikai lakstė po pievą. Atsiguliau ant žemės. Kurį laiką žiūrėjau į žydrą pavasarinį dangų. Paskui pasisukau ant šono. Liepsnos liežuviai plaikstėsi ir buvo panašūs į žolę, ar medžių plikus šakų vainikus žiemą, ar išsidraikiusius merginos plaukus.





Trumpam pasijutau
Edipu. Panorėjau
Numesti jungą
Kūrėjo. Bėda

Įsivėlė į sąmonę
Ir kankino visą
Rytą. Nesąmonę

Pavyko išgniaužti.
Klaiku buvo justi
Įžūlumą... Pabusti

Gali vieną rytą,
O tu jau gyvulys.
Ir nežinai kur suklysta.
Diena.
O kaip apmaudu. Pralėkė kelios dienos ir nebėra šventės. Kelias dienas nemačiau jūsų ir nieko apie jus nebežinau. Prieš kelias dienas V. paprašė atleidimo. Ko ji iš tikro nori? Kad atleidžiu, šitą žodį pasakiau prieš kelius metus. Ko ji dar nori? Pagalvojau ir... suklydau. Geriau būčiau tylėjęs, nieko nesakęs. Jei iš tikro nori atleidimo, vadinasi tu gailiesi to ką padarei ir pasiryžusi tai ištaisyti ir daugiau nebedaryti. „Jei nori atleidimo, ištaisyk žalą kurią padarei. “ „Ką turi omenyje? Žalą... “ Iš kart negalėjau suformuluoti atsakymo. Tiek daug per tuos metus padaryta. Daug kančios. Daug ašarų. Daug gėdos. Daug baimės. Daug neapykantos. Daug įžeidinėjimų. Vaikų gyvenimas tarsi pragaras. Mano mama buvo gąsdinama, jei grasinama; tėvą gąsdino ir terorizavo, Baba riksmais ir keiksmais išgąsdino taip, kad jei greitąją pagalbą reikėjo iškviesti, seserį puolė ir koneveikė, mano senelius iš tėvo pusės kankino ir grasino jiems.
- Atsiprašyk tėvo už tai, kad grasinai jam ir pažadėk daugiau taip nedaryti; atsiprašyk mamos, už tai kad ją koneveikei, ir pažadėk daugiu taip nebedaryti; atsiprašyk Babos už tai kad kenkei jos sveikatai, ir pažadėk daugiau taip nebedaryti; atsiprašyk sesers už tai kad ją puldinėjai ir pažadėk daugiau taip nebedaryti; atsiprašyk senelių už tai, kad juos jaudinai ir kankinai ir pažadėk daugiau taip nebedaryti. Jei tai padarysi, šie veiksmai parodys, kad tu nuoširdžiai gailiesi ir pasiryžusi kažką daryti... – Padaryti tai galėjo per penkiolika minučių. Paskambinai vienam, kitam ir baigta. Bet ji nesigaili to ką padarė, o jei ir gėdijasi savo darbų, išdidumas neleidžia tai pripažinti.
Ji supykusi. Kiek jos pyktis tęsis? Nežinau. Mes keturis metus gyvenome kartu. Keturis metus jau gyvename išsiskyrę. Bet ji vis dar pyksta. Tik ne ant manęs, o ant savęs. Kelis kartus ji prisipažino, pati to nesuprasdama. Kalbėjome apie pasaulį. Jei iš lūpų išsiveržė tokia frazė: koks skirtumas kur gyventi, visur kur esu jaučiuos blogai.
Gal ji mano, kad gavusi mano atleidimą pasikeis jos savijauta, gyvenimas? Nežinau ko ji iš tikro nori ir ką ji turėjo omenyje pasakius: atleisk. Tik tiek aišku ji nieko gero, bent jau kol kas, nedarys. Viską nori gauti už dyką.
- Uždariau banko sąskaitą. Daugiau nebepervesk man alimentų. Tai ir bus tau ir tavo šeimai žalos atlyginimas. Ir atstok nuo mūsų. Daugiau nebesirodyk. – Vis dėl to ji pripažįsta, kad žala padaryta, tik kompensacija ne tokia kokios tikiuosi. Man nereikia pinigų, tik nuoširdaus, humaniško, adekvataus santykio su aplinka.

Vakarėja.
Eidamas sutikau jus. Atsitiktinai. Ji vedžiojo vaiką tarsi kačiuką. Nepasitikėdama, kad jos naminis gyvulėlis gali pabėgti. Sūnus tylėdamas vaikščiojo paskui V. Rankose nešėsi kamuoliuką. Nedrįsdamas nuo jos atsitraukti ar pasiduoti vėjavaikiškai nuotaikai. Ėjau link dovanų medžio. Jus pamačiau pirmas. Šiek tiek išsigandau. Automatiškai atsitraukiau ir pasislėpiau už mašinos. Truputi susigėdau. Ko slepiuosi, tie laikai kai V. kėsinosi į sveikatą ir gyvybę jau praėjo.
- Labas! – Iš toli neįžiūrėjau kuris iš jūsų ten buvo. Todėl pasakiau tik labas. V. susiraukė, paspartino žingsnį ir neėjo į šalį. Sūnus atsisuko. Ir sunerimęs nusisuko. – Labas. – Dar karta pasisveikinau. Jis atsisuko. Parodžiau į dovanų medį. Jis linktelėjo galvą ir nusisuko. Tai Matas. Pažinau iš galvos linktelėjimo. Tikriausiai dabar atostogos ir Matui nereikia į mokykla.
Radau šiek tiek dažų. „Labas, Matai ir Lukai. “ Šį užrašą dažais užrašiau ant takelių kur jūs, mano manymu, dažniausiai vaikštote.
Neatsargūs žodžiai
Ir senos nuoskaudos
Išskyrė. Dailiai
Pasipuošė šakos

Pumpurais. Pridengė
Savo nuogumą.
Vėl atgimė,
Pamiršusi vargą

Su meile, neklausinėdama
Paniro į gyvenimą.
Mylimų vardais,
Tarsi keliais

Keliauja mažytė viltis,
Vėl susitikti su jumis.

Pietus.
Vakar dūkau su vaikais. Užsikorę ant pečių cypavo lyg peliukai. Pievos gale pamačiau krypuojanti vaiką. Nedrąsiai artinosi Matis. Koks netikėtumas. Valandą jo laukiau grįžtančio iš mokyklos. Į siautulingą sūkurį bandžiau ir jį įtraukti. Pasidavęs linksmumui ir siutui šiek tiek palakstydavo, vėliau susimąstęs sustodavo.
- Kas nutiko? Kodėl nežaidi?
- Nenoriu. – Po keliolikos minučių užsimiršęs demonstravo savo vikrumą, greitį ir jėgą. Korėsi į medį, nuo kurio nusirito. Patyręs nesėkmę nulėkė prie karstyklių ir pabandė parodyti kaip jis karstosi. „Aš kaip beždžionė. “ Paklausau kaip gyvena Ukas.
- Gerai... – Nepamenu ką pasakojo, pakrypo pokalbis apie V. – ... Mama tavęs visai nemyli.
- Kodėl?
- Todėl, kad tu tik vaikus myli.
- Taip, tai tiesa, myliu jus. – Dar keletą akimirkų pasišnekučiavome. Jis dar pabėgiojo.
- Ate. – Netikėtai atsisveikino. Įtraukęs galvą į pečius nulėkė namo.

Vakarėja.
Sekmadienį buvau prie jūros. Pūtė šaltas žvarbus vėjas. Švietė saulė. Buvo malonu justi šilumos ir šalčio kontrastą tik vaikai žvarbo. Bendruomenė organizavo išvyką į gamtą – ekskursiją. Gidas pasakojo apie Nacionalinio parko įsteigimą, raidą. Aplankėme Memel Nord fortą. Pasakojo jo istoriją. Vaikščiodamas po jo koridorius jutau tvarką... Pelėsiu užkrėstos sienos baugino. Visi žmonės nuėjo klausytis pasakojimų, o aš dar kurį laiką klaidžiojau po fortą. Nufotografavau spygliuotos vielos ritinius ir stulpus prie kurių prieš septynis dešimtmečius jos tvirtinosi. Apėmė drebulys. Įsivaizdavus, kad tokie fortai buvo apjuosę Europą, apėmė drebulys. Žudimo mašina. Jėga ir didybė
Sudužo, tarsi
Pilis gintarinė.
Liūdžiu ir džiaugiuosi

Nes gyvenimas
Baudžia nusikaltusius.
Ir aš būsiu nubaustas.
Pas mirusius

Sąstingis... Po
Truputi stingstu.,
Išblės gyvenimo
Meilė. Po metų

Kilių sužinosiu
Daugybę paslapčių.
Šiandien pirmą kartą kažką pats gavau iš jūsų. Dovanų medyje radau varinį raktą. Nustebau. Ką tai galėtų reikšti, gal tai raktas nuo jūsų namų? Negali būti, V. duotų diržą jei pradangintumėte... Gal radai daiktą kurio pats panaudoti negali. Prisiminei tėvą. Gal jis sugalvos kur panaudoti... Kai susitikome jūs lakstėte su draugu. Vaikai buvę šalia manęs parodė į jus.
- Žiūrėk, Matas. - Nemačiau. Viakų spalvotos striukės mirguliavo akyse. Priėjau arčiau. Taip, tai jūs. Apkabinau Matį. Ukas susikišo rankas į kišenę nužingsniavo į šalį.
- Ar radai raktą?
- Radau. Ačiū. Nuo ko jis? – Atsakymo nesulaukiau. Lukas atsisakė prieiti.
- Mama neleidžia su tavimi kalbėtis.
- Lukai, ateik, - sušuko Matas, - ateik, prašau. Mamai nesakysiu. – Lukas šiek tiek pasivaikščiojo. Svyravo nežinodamas kaip pasielgti.
- Na gerai, jei nesakysi, tada ateisiu. – Apkabinau mažylį. Šiek tiek pakutenau. Vaikai buvę su manimi pradėjo žaisti su Matu. Mergaitė pridėjusi pliušinį meškiuką prie Mačio galvos čepsėjo, rodydama, kad žaisliukas jį valgo.
- Oi mane valgo. Nenoriu, kad mano galvą valgytų. Mano galva neskani.
- Tu pyragaitis, todėl esi labai skanus. – Pakėliau juos abu ant rankų.
- Oi, nekelk, mama pamatys, ji žiūri pro langą ir viską mato.
- V. neleidžia su manimi būti?
- Ne, sako „kai pamatysite tėte, bėkite namo“.

Naktis.
Penktadienio vakarą eidamas į sinagogą sutikau jus. Karstėtės ant čiuožyklos. Sušukau ir pamojavau ranka.
- O, Dangis. – Matais ir Ukas lyg apsidžiaugė. Pamojau ranka rodydamas, kad ateitų. Jie trūktelėjo, dėjo pirmą žingsnį, bet kažkokia jėga sustabdė. Kažkoks pienburnis, jūsų vienmetis, sušuko: nekvieskite jų, nes aš tada pasakysiu jų mamai, kad su jumis jie kalbėjo. Berniūkštis mane šantažuoja. Sutrikau. Apėmė noras įspirti šiam įžūliam vaikui į sėdynę. Pažiūrėjau į laikrodį. Vėluoju. Nėra išmintinga auklėti svetimą vaiką, nubaudęs jį nieko nelaimėsiu, aiškinti, kad šantažuoti žmones tas pats kas prievartauti, o prievartauti, toks pat nusikaltimas kaip ir atimti gyvybę, neverta. Savo buvimu galiu pakenkti vaikams ir skubėti reikia...
- Viso, Matai ir Lukai, o tau, pienburni, už tokias kalbas į kalį įkrėsti reikia!

Mokinuosi,
Ramu ir tylu aplinkui,
Džiaugiuosi.
Turėdamas galimybę
Priimti
Išmintį
Tūkstantmetę.
Tik... nesuprantu,
Kodėl neramu,
Kodėl griaužia,
Kodėl smaugia
Ir neleidžia
Pajusti pilnatvę?
Kažkur esu suklydęs. Stengiuosi nurimti, vidinį protestą paversti į energiją ir nukreipti ją, man, ir aplinkai naudinga linkme.
Pasakyti lengva, padaryti sunkiau. Laukiu...
Minutėlė ramybės,
Gražių
Akimirkų ir gyvybės

Pripildė delnus.
Hm, kaip gerai,
Vyno ir alaus
„Apšviesti“ dienai

Davė
Kūrėjas.
Laimė
Ir nerimas

Kutena, nes tokių dovanų,
Nusipelnęs nesu.

Rytas.
Šiandien kažkoks transcendentinis džiaugsmas apėmęs. O vakar iki pat vakaro liūdesys ir nerimas kankino. Eidamas namo užsukau į jūsų kiemą. Pamačiau vaikų bėrį. Prisiartinau bernelių nepastebėtas. Ant čiuožyklos stovėjo ir lazdele mojavo berniukas panašus į Luką. Priėjau arčiau.
- Sveikas.
- Labas... – Nestebęs pasisveikino Ukas. Užvertęs galvą žvelgiau tau į veidą. – Matai, Dangis atėjo! Matai, Matai, Dangis atėjo! – Vėresnėlis numetė į šalį kamuolį. Šiek tiek pabendravome. Matis susirūpinęs patarė man bėgti.
- Kodėl?
- Tuoj mama ateis. Ji turi greitai ateiti.
- Bijai jos?
- Jau reikia eiti... Kad nepamatytų.
- Eime už šito medžio, ten pasislėpsiu. Ji manęs nepamatys.
- Geriau bėk.
- Ne, eime. – Jis nepasitikėdamas nusekė iš paskos. Lukas nebuvo toks atsargus. Atsisėdau ant žemės ir atsirėmiau į medžio kamieną. Mobiliu telefonu nufilmavau juos. Maivėsi ir šoko prieš kamerą tarsi Afrikos vaikai. Kelis kartus grįžęs namo peržiūrėjau įrašą. Smagu ir liūdna.

Rytas.
Naktį pažadino geismas. Pramerkiau akis o aplink šešėliuose skendintis kambarys. Nuovargis ir poilsio troškimas suspaudė smilkinius. Skaudėjo galvą. Kartą per mėnesį, per du mėnesiu taip nutinka. Pažadina poreikis... Ir praradęs ramybę kankiniesi kelias valandas snūduriuojas ir negalėdamas užmigti. Silpnumo akimirka labai lengva padaryti kvailystę. Vidus tiesiog dreba ir... Nuovargis ir valios likutis šį kartą laimėjo. Nežinau kaip bus rytoj. Jaučiuosi silpnas ir pažeidžiamas, nes su kiekviena diena instinktas vis stipriau užspaudžia gerklę.
Taip atsitinka, tada jei dienos metu pasidaviau lengvabūdiškumui ir flirtui. Tik save ir kitus erzinu. Beprotybė ir uždraustos
Gėrybės troškimas,
Tai – instinktų žabangos.
Jų tinklais sučiumpamas

Žmogus. Pavergiamas.
Iš jo padaromas
Gyvulys. Protingas
Visas valios pastangas

Įdės, tam kad ištrūktų
Iš liūno gyvuliškų
Ir primityvių instinktų.
Pats sau patariu.

Žinau, tik dėka stebuklų
Gausių vis dar gyvenu.
Vakar, kaip ir užvakar, žaidimų aikštelėje sutikau vaikelius. Matas pačiupo Luką ir nutempė nuo manęs.
- Ten Kęstutis, skundų puodas, jis pasakys viską mamai... – Priėjau prie berniuko su kepure.
- Matai, šitas?
- Ne, tas kuris lipa ant čiuožyklos.
- Kęstuti, kodėl taip darai, kodėl kišiesi į nesavo reikalus? Skusti nedera.
- Jie patys prisiprašė. – Atsakė mažas kreivas, distofiško kūno sudėjimo, bernelis. Pasirodė užguitas ir tuo pačiu įžūlus. Aiškinti ir prašyti jo, nebemačiau prasmės. Matas su Luku ėjo namo. Ukas kelis kartus pabandė ištrūkti, bet Matis jį stipriai trūktelėjo už rankos ir nusitempė. – Matai, palauk, ateik. – Jis tolo. Neatsisukdamas. – Medyje palikau saldainių, pasiimk!..

Naktis.
Šiandien manęs paklausė ar aš laimingas. Taip, atsakiau. Naivus klausymas, nes nuvalkiotas, jau daug tūkstančių metų žmonija to klausia. Atsakymas, šiame ašarų ir kraujo pritvinkusiame pasaulyje - žmogus negali būti laimingas. Kitas atsakymas, žmogus yra laimingas, kas be nutiktų, viskas į gerą. Kaip aš jaučiuos? Esu visada laimingas, tik dažnai, vienadienės problemos, ir skausmas, ir nelaimės šią natūralią būseną užgožia, paslepia nuo sąmonės.
Šiandien Kūrėjas leido pabūti su jumis. Sukūrė situaciją į kurią nukreipė mano ir jūsų žingsnius. Susitikome, paplepėjome. Pabandžiau apkabinti Matą. Jis prie šitokio elgesio pripratęs. Kažkaip natūraliai priglunda prie rankų. Lukas apkabinamas nesileidžia. Kiek kartų bandžiau tai padaryti, visada pamatydavau paniką jo veide. Ištrūkęs iš glėbio verkdamas nuėjo link čiuožyklos. Ten žaidė mergaitė su mama. Atsisveikinau su Mačiu.
- Ėėėėėėė! – Sukliko Ukas. Nučiuožė nuo čiuožyklos ir suskubo vytis. – Ar medyje ką nors paliksi?
- Nepažadu, rytoj, gal. – Hmmmmmmmmmm.
Po pusiaudienio.
Kaip smagu lauke. Su keliomis mergaitėmis ėjome į senamiestį. Ten lėlių teatras. Deja spektaklį pažiūrėti nepavyko. Visi bilietai išpirkti. Atsirėmiau į geltono namo sieną. Paskambinau mergaičių mamai ir pranešiau, kad šiandien į spektaklį nepatekome. Ką darysi, eikite namo.
- Mergaičiukės, eime. – Jos pravirko. Po kiek laiko nurimo. Žaisdami klaidžiodami po senamiesčio skverus pasiekėme namus. Prie sūpynių sutikome jus. Aš atsisėdau ant sūpynių ir pasisodinau ant kelių Matą. Jam patiko. Lukas taip pat panorėjo, bet iškart išsigando, ir zirzdamas nušoko nuo kelių. Mano juodas lietpalčio šonas buvo geltonas. Tikriausiai nusidažė kai atsirėmiau į teatro sieną. Grįždamas nusirengiau ir palikau rūbą prie konteinerių.

Sutemos.
Prieš keturias dienas vaikščiojau su draugais. Viena panelė pasiūlė aplankyti jus. Šiek tiek pasvyravęs sutikau. Netoli bendrabučio, kur jūs gyvenate pamačiau berniukų būrį.
- Pažiūrėkite ten, ar ten ne mano sūnūs.
- Taip.
- Mati, Ukai. – Surikau. Keli vaikai pasuko sprandus. Matas persigandęs čiupo Luką ir nubėgo namo. Ką padarysi. Penktadienį V. mus užtiko, tikriausiai vaikai buvo žiauriai nubausti, kad šitaip skubinasi išnykti iš akiračio. Su draugais nuėjome prie sūpynių. Panelės suposi.
- Matas ir Lukas nuėjo miegoti. – Prakalbo berniukas su strazdanomis.
- Iš kur žinai?
- Man jie sakė.
- Tikriausiai manęs jie bijo, kai pašaukiau pabėgo.
- Ne, jie nebijo. Mama neleidžia su jumis susitikti, jos bijo. – Šiek tiek pasikalbėjome. Bernelis parodė visus surinktus pagalius, tai buvo jo ginklai. Papasakojo jų privalomus ir trūkumus.
Jie kalbėti atvirai,
Nepažystu jūsų.
Ar jaučiatės saugiai,
Ar sutemų

Sulaukę bijote,
Ar sapnuojate
Smagius,
Ar kraupius

Sapnus. Nežinau.
Jaučiu, kad kuo daugiau
Mus bando atskirti
Tuo didesnis noras – artėti

Prie jūsų; supinti
Likimus; padėti... Bėgi,
Gelbėji
Bausmių išvargintą
Jauną kūną.

Graudu visa tai
Stebėti. Nujaučiu
Kad baigsis gerai
Mūsų istorija. Dešimtmečių

Keletą pralėks,
Tu žydėsi,
O mane prislėgs
Prisiminimai. Galėsi,

Pakaks tik panorėti,
Žinojimą perimti.

Naktis.
Prasidėjo pavasariniai lietūs. Kelios savaitės vienus džiugino, kitus kankino karščiu. Užvakar atvėso, o šiandien po pietų dangus atvėrė langus. Ir stambūs lašai nuplovė dulkėtą žemės veidą. Šį vakarą, prieš susitinkant su jumis kilo konfliktas su žmonėmis, pas kurios gyvenu. Dėl smulkmenos, dėl to, kad su jais per lietų ėjau į sinagogą. Nutariau nesiginčyti. Pasakiau, kad noriu pasivaikščioti ir išėjau. Pakalbio dalyviai įsižeidė. Galia, nes man jie brangūs. Atėjęs pas jus išklausiau V. moralą. Sunku buvo tvardytis, klausantis naivios pasaulėžiūros ir teisingumo sampratos.
- Ar galiu pamatyti vaikus. – Nutraukęs jos teologinius pamastymus paklausiau. – Atėjau čia ne paskaitos klausyti, o aplankyti vaikų. – Ji susimastė. Nuleido akis. Apžiūrinėjo bendrabučio virtuvės grindinį...
Atidarė duris. Paramą pamačiau Luką. Jis sėdėjo ant sulaužyto fotelio dalių. Į kambarį įeiti nenorėjau. Vidinis balsas liepė būti atsargiam. Vaikas net nekrustelėjo, suakmenėjęs stebėjo atėjūną. Kambarys pasikeitęs. Viskas atrėdė labai skurdžiai. Matas sėdėjo ant lovos ir nekreipė į svečią dėmesio. Įėjau į kambarį ir atsitūpiau. Nukaros viduriniais slanksteliais įsirėmiau į staktą. Akį pamerkiau Ukui. Jis nusišypsojo ir nusijuokė. Po pusvalandžio sėdėjau šalia Mato. Apkabinau jį. Lukas šiek tiek pavydėdamas ropštėsi ant kelių. Vaikai parodė savo pasiekimus mokslo srityje. Ukas suskaičiavo net iki dešimt. Matis parodė savo pratybų sąsiuvinius ir visas mašinėles. Paaiškino ką kiekviena reiškia ir kokia patinka. Kartais vyresnėlis, tarsi užsidėdavo kaukę, atšokęs pribėgdavo prie V. Atsisveikinau. Lukas apkabino. Matas nenorėjo prieiti...
Išėjau į lauką. Gaivaus oro gūsiai vėsino veidą ir sąmonę. Išgirdau švilpimą. Nedidelio ūgio žmogus ėjo takeliu link manęs. Pažinau jį iš šuns... Tai - mano buvęs kolega iš teatro. Papasakojo apie naujo spektaklio statymo peripetijas, kaip orasparniu skraidė virš K.
- Labas.
- Žiūrėk, su tavimi sveikinasi. – Atkreipė dėmesį kolega.
- O, tai mano sūnus.
- Kur eini?
- Į parduotuvę.
- Ar galiu eiti su tavimi?
- Ne, mama žiūri pro langą.
- Aišku, gerai, eik.
- Koks savarankiškas vaikas, matai kaip... – Stebėjosi Kolega.

Rytas.
Prieš kelias dienas padariau kelias klaidas. Apsipykau su žmonėmis nuo kurių priklausau. Nuolatinis nuovargis susilpnino savimonę. Nebesuvaldau emocijų ir kartais jos išliejamos... Tada gėda prieš save.
Šalta. Žema temperatūra eina iš sielos gelmių.
Ką tik skambino V. Paklausė, ar galiu Matą sekmadienį, vienuoliktą valandą nuvežti kažkur. Deja negaliu. Esu užimtas. Keista. Dar prieš savaitę neleido jų net prisiartinti per patrankos šūvį. O šiandien patiki...  Kartais šviesiu
Paros metu,
Kartais tamsiu
Prarandu

Likutį jėgų,
Likutį valios.
Iš gelmių
Išnyra galios...

Tai yra
Gebėjimai...
Tai - jecer ra.
Konfliktai

Vidiniai, nuo jų nepabėgsi.
Kol gyvas, tol kentėsi.
Įdomu, kiek kartų
Dar sugundys?
Praėjusių dienų
Patirtis
Tarsi ištirpsta.
Aptemęs protas
Akivaizdų nuodą
Pasirenka. Ribotas
Kūnas, ribota laisvė
Išgelbsti nuo
Žūties. Laimė
Kad išlaisvino nuo
Karštligiškų
Pažadų.

Naktis.
Myliu jus vaikai.

Naktis.
Kai paskutinį kartą jus aplankiau skurdas atėmė žadą. Regimas padorumas virpa tarsi miražas ir bet kuria akimirka nyki tikrovė gali pasirodyti. Jūs nieko ypatingo nepasakojote ir aš kalbėjau ir elgiausi kaip įprasta. Tik kažkodėl dykumos smėlynai užpustė sąmonę nepalikdamos nei vienos gyvybingos minties. Tarp mūsų praraja į kuria byra sielos skurdumas, dulkės, kurias sukūrė nemokšiškas gyvenimo valdymas, iš derlingos žemės padarėme dykynę. Oi. 

Vakarėlis.
Su bičiuliais lakstėme po pievą, tiksliau po apleistą stadioną. Persiritome per gatvę.
- Jei paskubėsite, tada leisiu po viena karta nučiuožti nuo čiuožyklos. – Linksmuoliai  nusijuokė ir nulėkė link čiuožyklos.
- Dangi! – Sušuko jie. – čia tavo vaikai. Artėjau prie čiuožyklos. Matas stryktelėjo ir šaukdamas brolį bėgo namo. Lukas tuo metu suposi ant sūpynių. Jis sutrikęs dairėsi. „Ko jo brolis pasiuto? „ Vyresnėlis prilėkė ir nutempė jaunėlį. Ukas parkrito.
- Nu Lukai! – Paraudęs sūnus pakėlė mažių. - Greičiau! – Jie nulėkė. Lukas kartais atsisukdavo. Susipynė kojos. Pergriuvo. Matis jį pakėlė ir nulėkė. Prie bendrabučio laiptinės sustojo. Ten jautėsi saugiai.
- Kodėl jie bėga? – Paklausė berniukas, kuris iki tol žaidė kartu su jais. Pažinau jį. Prieš keletą savaičių jis pasakojo, kad mano sūnus ėjo miegoti...
- Nežinau. – Užgauta savimeilė privertė pasekti sūnus. Su draugais priartėjau prie jų. Mano bičiuliai šaukė: Matai, Lukai.
- Tyliau, jie pabėgs. – Matis atsisuko, čiupo Uką ir nubėgo link įėjimo į bendrabutį. – Ate vaikai. Matai, ate, Lukai, ate. – Lukas ištrūko iš Mato rankų ir bėgo link manęs, bet buvo sučiuptas ir nutemtas namo.

Akmuo nukrito,
Lyg obuolys
Per sodą nusirito,
Kaip senas pasaulis,

Dulkėmis aplipęs,
Tarsi švino
Kulka, atskriejęs
Spindesį užgesino

Akių;
Vaikų;
Žiedų.
Vargų

Nebeliko, nes nusviro
Galva, nusirito.
Jei jis
Bus padorus, -
Plaukas nenukris,
Jei blogas žmogus, -

Tada mirs.
Gyvatė kirs
Į Achilo kulną!
Pelenų urna

Liks iš pasitikėjimo
Savo jėgomis.
Pasimokykite iš žlugimo,
Kam sekti pėdomis

Į pražūtį? Pažvelk į klaidų istoriją...
Užmaršūs, kartojamės mes. Ironija.



Naktis.
Kelias savaites neradau savyje moralinių jėgų aplankyti jus. Kartais praeidavau pro šalį ir... Krūtinės maudulys priversdavo paspartinti žingsnius ir nutolti nuo bendrabučio. Per savo gyvenimą praradau tūkstančius galimybių pasakyti, kad myliu jus, apkabinti, tiesiog pabūti kartu. Apmaudu. Šiandien prisiverčiau ir pasibeldžiau į jūsų duris. Be abejo prieš tai perspėjau V. kad ateisiu. Jūs kaip visuomet sėdėjote ant fotelio ir bijojote krustelti. Iš nuleidę galvas živgčiojote į V.
- Kaip gyveni?
- Gerai. – Matas.
- O tu.
- Gerai. - Ukas.
- O kodėl nusiminęs?
- Mama sakė prieš tave nesimaivyti.
- Juk gali, - teisinosi V. – žodžius sakyti ir... ir nesimaivydamas. – Šiandien su jumis ilgiau pabuvau nei įprasta. Greitai pamiršote dirbtinus barjerus. Apkabinęs Luką švelniai įkandau jam į ausį. Jis ištrūko iš glėbio ir susirūpinęs nulėkė skųstis mamai.
- Man įkando į ausį!
Kai paklausiau kuo norėtų būti užaugę, atsakė Lukas - piešėju ir statybininkų, kad uždirbtu daug pinigų, Matas „dievo“ kareiviu.
- Ką tai reiškia, ką jis daro? – Matas pažiūrėjo į V.
- Nesakysiu to žodžio.
- Kodėl?
- Mama, aš nesakysiu.
- Ką čia nusišneki. – Gynėsi sutrikusi V. Jis galėjo nesakyti. Nes žinojau ką pasakys. Ir įsivaizduoju kaip tokie norai jam buvo įdiegti.
- Kareiviai kovoja su „suskiais“. – Šis terminas man pažystamas. Ne taip senai mane patį vadino suskiu. Ir tikriausiai te be vadina. Visas pasaulis, kuris nesutinka su V. ir jos Guru pasaulėžiūra jiems yra Suskis.
Jie sėdosi pietauti. Aš atradau akordeoną. Paprašiau leidimo pagroti. Malonu buvo prisiminti šio instrumento tembrą.





Rytas.
Pavargau,
O, kaip pavargau
Per šiuos metus.
Ir nežinau

Dėl ko.
Gal dėl to,
Kad netinkamai
Naudojau laiką? Tai

Išvargino?
Ne, taip buvo
Visada.
Apmaudą

Be priežasties jaučiu senai.
Melancholija sergu sunkiai.

Priešpiečiai.
Miesto šurmuly
Paskendo sąmonė,
Tarsi šuliny.
O gal ten pelkė

Kur nuskendo
Nauja ir sena.
Gyvenimas įkando
Ir nupiešė šypseną.

Kasdamas durpes
Radai gyvą
Lavoną. Nepakitęs
Gražus. Pavydą

Užspaudęs, grožėkis nebūtu aidu.
Pasimokyk iš praeities klaidų..
Kramtau chalos riekeles ir geriu kavą. Vieną valandėlę pabuvome kartu ir kaip visada jausmų ir minčių makalynė. Nežinau ką pasakyti. Atėjau. Pavaikščiojau po kiemą. Jūsų neradau. Užėjau į bendrabutį. Budėtoja sustabdė tarpduryje.
- Kur einate?
- Norėčiau aplankyti V. iš 201 k.
- Gerai... Ji dabar groja aktų salėje.
- Aišku, žvilgtelsiu. – Priėjau prie durų. Pianinas gaudė. Keista, ji buvo puiki pianistė, o šuo metu groja prastai. Pasibeldžiau. Pravėriau duris. – Laba diena, ar galėčiau aplankyti vaikus?
- Vaikai lauke.
- Kur?
... Vaikai užsižaidė ir nulėkė su keliomis mergaitėmis į kitą kiemą. V. juos išbarė, Lukas nekreipė dėmesio, Matas nusiminė. Patempęs lūpą tempė maišą su žaisliukais. Nupirkau jiems morkų sulčių. Vaikai džiaugėsi menkniekiu.
- Ar palikai ką nors medyje? – Šnibždėdamas klausė Lukas.
- Ne. – Užėjau į svečius. Lukas piešė viščiuką. Pamiršo viską aplink. Pyko kai kas nors jam tai trukdė daryti. Su Mačiu peržiūrėjom jo pratybų sąsiuvinius. Pagyriau bernelį. Džiaugėsi ir norėjo, kad peržiūrėčiau visus sąsiuvinius ir piešinius. V. išvirė valgyti. Vaikai sėdosi prie stalo. Matas kažką sumurmėjo prieš įsidėdamas koldūną į burną. Lyg: ačiū ... V. susinervino ir išvijo nuo stalo. Pakilo vaikas nuleidęs galvą ir skubiai nulėkė slėpti savo širdį. Kas toliau buvo nežinau.
Jau skolingas.
Ir vėl skolingas!
Nemaloni būsena.
Graužia, kutena

Širdį
Kirminas.
Girdi,
Kaip patinas

Klykia,
Murkia,
Ardosi
Kaunasi?

Aš – gyvulys puikus,
O maniau, kad esu žmogus.

Pusiaudienis.
Kažkada žadėjau supažindinti su šaknimis, ir neišpildžiau pažado. Jus turtingi proseneliais ir proseneliais. Ne kiekvienas vaikas tiek jų turi. Tik gaila, kad negalite jų pamatyti. Du proseneliai ir trys prosenelės. Tik gaila, kad neturite galimybės su jais susipažinti.
Norėjau papasakoti apie Babos pusseserę Jedze. Labai savotiškas ir įdomaus likimo žmogus. Būdamas vaikas stebėjausi jos vardu. Kartais sėdėdamas tarp savo žaislų kartojau „Jedze, Jedze“ ir šis žodis palieka keistą prieskonį. Keistas raidžių derinys. Nemoku paaiškinti kodėl jis man keistas. Paskutinį kartą mačiau ją prieš keletą metų, kai viešėju pas Babą. Ji pasiremdama dviems lazdomis atšliaužė iki Babos namų. Ji gyveno netoli, už dešimties minučių kelio. Jos kelionės trukmė buvo apie valandą su puse. Vargšė pusseserė suseno. Ligos sulenkė. Nebesugeba susitvarkyti buto. Pykstasi su kaimynais. Sūnus jos negerbia, jo žmona negali pakęsti savo uošvienės. Su kiekvienais metais ji traukiasi ir linksta.


Rytas.
Kartais kai įgrisdavau tėvams, išsiusdavo į Kėdainius. Savaitėle gyvendavau savotiškoje aplinkoje. Baba lepindavo ir dėmesį skirdavo tik man. Kartais važiuodavome į jos ligoninę, ten ji dirbo valytoja. Būdavo smagu lakstyti po ilgus koridorius. Kaip tik ji valydavo skyrių kur gydėsi vaikai. Aš tarp jų jutausi ypatingas. Vaikščiojau kur noriu. Seselės ir daktarai su elgėsi tarsi su kolega. Sekiojau juos tarsi uodega. Kartais su moterimi, kuri dirbo valgyklėlėje, keliaudavome į ligoninės virtuvę. Nusileisdavome liftu į požemį ir ilgais ir paslaptingais tuneliais nukeliaudavome į patalpą kur zujo daugybę pagyvenusių moterėlių. Daugybė didelių puodų ir puodelių stebino. Niekada dar nemačiau tokios daugybės indų. Kartais jos irzliai pasakydavo: „ jam čia negalima“, ir rydydavo į mane. Pasislėpdavau už tetulytės nugaros.
Kai Baba nedirbdavo keliaudavome į svečius pas Jedzę. Ten žaisdavome kortomis ir klausydavau jos pasakojimų ir skundų. Įdomu buvo pas ją. Nekaip kaip pas kitus svečius. Močiutėlė seno ir jei vis sunkiau buvo sutvarkyti buitį. Ten gyveno tarakonai. Tai buvo ne pirma pažintis su
Pakilo virš
Horizonto
Paveikslai. Virs
Kamuoliai rūko,

Dulkių.
Formuodami
Gausių

Skulptūrų
Parką.
Vėtrų

Blaškomi neša,
Kam džiaugsmą,
Kam pražūtį. Tai niša -
Kur vaizduotė penima.
šiais vabzdžiais, ir dėl to jų nebijojau. Jedzė juos gaudydavo ir skandindavo kriauklėje. Ji sunkiai vaikščiojo, todėl niekus nedirbo.
- Žiūrėk kokios venos įšokusios. – Rodė savo sutinusias kaip kalades kojas išvagotas mėlynomis linijomis. Buvo nejauku stebėti tokį nesuprantamą reiškinį.
Jos namas buvo prie pagrindinės miesto gatvės. Už poros kilometrų buvo magistralė, kryžkelėje buvo nuoroda į Kėdainius, kiti keliai suko į stambiuosius Lietuvos miestus. Jei iš jos lango žiūrėjai, galėjai pamatyti šią sankryžą. Kai sovietinė valdžia jai išskyrė šį būstą ji labai džiaugėsi. Iš kaimo atvykusi būrė stebėjosi technikos progresu. Stebėdama mašinas ji išgyveno džiaugsmą ir kažkokį pakylėtą jausmą. Gamindama valgį savo sūnui, kuris tuoj turi grįžti iš mokyklos žvilgčiojo pro langą ir vaizduotė ją nunešdavo toli. Už gatvės stovėjo keli namai ir laukymė, toliau Ventos upė, dar toliau kapinės, dar toliau keli aukšti chemijos gamyklos kaminai. Vakarais ant šių viršūnių sužibdavo raudini žibintai. Pats dažnai prieš užmiegant stebėdavau raudonas ugneles ir dūmų srautą, kurį vėjas nešdavo į šoną.
Taip Jėdzė stebėdama judėjimą ir seno, linko. Žvelgdama tai į sunkvežimį, tai į horizontą paskęsdavo neapibrėžtų svajų pasaulyje.

Naktis.
Šiandien susitikome. Jau trečias kartas. Du kartus atėjau pas jus į namus, o dabar užklupau jus žaidžiančius. Matis, kaip jam įprasta sunerimo. Gavęs saldainius prašė, kad bėgčiau.

Diena.
Kai buvau paauglys teko susipažinti su rūtomis. Tai nutiko tą vasarą kai buvau susipykęs su tėvu ir kelis metus gyvenau atskirai ir nepalaikiau jokių ryšių. Vasara gyvenau kartu su Baba. Nuvažiavome į kapines aplankyti Diedelio kapo. Gražus paminklas, puošė amžino atilsio vietą. Nukalė tėvas. Granito luitas tarsi širdis, per vidurį Diedelio ir Babos skulptūriniai portretai, iš kraštų iškaltos lelijos ir nusvirę vijokliai. Jūsų senelis tikrai talentingas skulptorius, deja likimas susiklostė taip, ir ne kitaip...
Ant kapo išaugo skruzdėlynas. Teko vargšes išvaryti. Smagiai darbavausi kastuvu, susikaupė daug paaugliškos energijos kurios neturėjau kur išlieti. Baba paprašė, kad nupjaučiau sudygusias rūtas. Čiupau plikomis rankomis rauti.
- Nedaryk taip, jos tave nudegins.
- Aš ne alergiškas. – Sustabarėję stiebai nepasidavė. Teko paklausyti seno žmogaus patarimo. Peiliu nupjoviau ir išnešiau į konteinerį stovėjusį prie kapinių tvoros. Po darbo Babulytė laukė autobuso.
- Baba, aš eisiu namo pėstute, susitiksime namuose. – Neskubėdamas ėjau palei upę. Perėjau tiltą. Stebėjau kaip seklia upe iriasi valtimi berniukai. Paklaidžiojau po senamiestį. Įlipau į apleisto vienuolyno bokštą. Apžvelgiau seno miesto likučius. Kai grįžau namo Babulytė nusigando.
- Kas tau nutiko?
- Nieko.
- Rūtos tave nudegino. – Pažiūrėjau į veidrodį. Veidas padengtas raudonomis dėmėmis. Naktį dėmės ant veido ir rankų virto vandeningomis pūslėmis. Visą vasarą gydžiausi. Ateidavo Jadzė, tada ji dar gerai vaikščiojo. Dalino liaudies medicinos receptus, kaip gydyti cheminį nudegimą. Nepergyvenau, dėl baisios išvaizdos. Vis tiek visą dieną sėdžiu namie ir skaitau knygas. Į lauką išeidavau tik tada, kai Babulytė paprašydavo ką nors nupirkti, ar išnešti šiukšles.

Pusiaudienis.
Kai mūsų šeima pradėjo irti, su Matu gyvenome Šiauliuose, kelis mėnesius buvome Kėdainiuose. Tą laikotarpį buvau dirglus ir piktas. Kažkas iš vidaus smaugė. Kartais su tavimi eidavome pasivaikščioti po Kėdainių senamiestį. Atsirėmęs į tilto turėklus prisiminiau kaip čia pieš kelis metus sėdėdavau ir kurdavau siurelistinius laiškus niekieno akims ir ausims. Po tiltu buvo betono luitai, ant jų stovėjo kolonos laikančios tiltą. Nusileidęs ten sėdėdavau ir žiūrėdavau į debesų, ar upės srautą. Nedidelės žuvelės nardė tarp dumblių miško.
Kartais aplankydavome Jedze. Ji tuo metu jau buvo visiškai susenusi. Sulinkusi kaip klaustukas. Sunkiai iš kambario nušiaušdavo iki virtuvės. Bute tvyrojo nemalonus senienų, gendančių produktų ir vaistų kvapas.
Sužinojusi, kad skiriuosi su antrąją puse, papasakojo savo vedybinio gyvenimo istoriją. Ji tikrai keista. Supainiota ir nežinau ar pavyks suprantamai atpasakoti. Tuo metu klausiausi ne įdėmiai, nes asmeniniai vargai slėgė širdį, pamenu nuotrupom, fragmentais. Beje, ji dar gyva, dar galima prie jos prisiliesti ir paklausti.


Diena.
Ką tik grįžau iš pasymatymo su jumis. Ir nežinau ką galvoti. Kaip vertinti aplinką ir savo veiksmus. Sušlapęs sėdžiu ant savo lovos. Už lango liovėsi pliaupti lietus. Namuose visi miega. Ir jūs tikriausiai šiuo metu jau snaudžiate.
Užėjau. Prie nutriušusios sofos, pristumtas čiužinys. Ant čiužinio sėdėjo Lukas, prisidengęs antklodę, tokiomis apklosto kūdikius. Ant sofos sėdėjo Matas prisidengęs miegmaišiu. Arčiausiai buvo jaunėlis, jį ir pašnekinau pirmą. Kaip laikaisi? Ką veikei? Kas čia? Kaip įdomu.
- Mes žaidėme, pasakojo Ukas, - du kartus. Buvo smagu. Žaidėme „kompotą“. Tai toks žaidimas. – Matis nustebęs klausėsi brolio pasakojimo. Koks „kompotas“? A, žinau, yra toks žaidimas. Kelis kartus V. nutraukė mūsų pokalbį.
- Lukai, grįžk į lovą. Tau jau senai laikas miegoti. – Ji pabrėžė, kad ne laiku atėjau, tik dėka V. gerumo galiu matytis su vaikais. Atsisėdo priešais mus. Sukryžiavo kojas, parėmė smakrą delnu ir stebėjo, kad nenukrypčiau nuo kurso... Atėjo laikas pamyluoti ir vyresnėlį. Jis prie motinos gėdijosi, o gal bijojo. Trumpomis frazėmis vis pabrėždavo, kad jis solidarus su mama. Šitą solidarumą išvystė prievarta. Tai tik prielaida.
- Tu kažkoks kitoks. – Teigė Ukas. – Apsikirpai. – Maža rankele perbraukė per mano veidą. Neištvėręs išsiropštė iš guolio ir įsitaisė glėbyje.
- Tu kvepi vynu. Tu vyną gerei?
- Ne.
- Degtinę? – Paklausė Matas.
- Ne. – Ryte po pamokos atsigėriau alaus. Tikriausiai kvapas vis dar eina iš skrandžio.
- Truputi alaus...
- Geriau gerk vandenį, sveikiau. – Patarė Matis.
- Tu galėjai apsinuodyti. – Susirūpino Ukas.
- Jei piktnaudžiauja žmogus gėrimais, apsinuodyti gali, jei truputi išgeria, sveikatai nekenkia.
- Lukai, kiek kartų tau reikia kartoti? Gulkis! – Bernužėlis nuliuoksėjo lyg voveraitė į guolį. Apkabinau Matį. Švelniai krimstelėjau ausį.
- Oi, man įkandai.
- Tai Matai, įkandau.
- Galėtum ir nesikandžioti.
- Kodėl?
- Aš savo vaikų nekandžioju.
- Keistuolė.
Dirbtinės rožės
Žiedas virš galvos...
Netrukus žirklės
Sruogas barzdos

Atskirs. Mėtysis
Dalys kūno.
Čikšt, ir dabartis
Nutolo.

Taip visada
Buvo ir bus.
Gaila,
Metus

Išgyventus paliekame, jaučiuos keistai
Praeitis, rodosi, tarsi dirbtiniai žiedai.
- Čia tu toks, prisigėrei ir kandžiojiesi. – Pabučiavau vaikus. Keletą kartų pasakiau, kad juos myliu.
- Ate vaikai, susitiksime kitą kartą.
- Jau išeini? Taip greitai? – Skundėsi Ukas.
- Taip vaikai, deja nėra man sudaromos sąlygos normaliai su jumis bendrauti. Myliu jus, ate. – V. suraukė kaktą, parodydama, kad nesupranta apie ką kalbu. Nepajudėjo iš vietos. – Viso gero. Už nugaros užsidarė durys, taukštelėjo rakinamų durų sklendė.
Per balas bridau namo. Ir jaučiau, kad mus skiria vaikai netik atstumas, bet ir realybės vertinimas, nežinau kaip suprantamai perakyti tai ką jaučiu. Iš tikro ant nieko nepykau, ir nenusiminiau, viskas gerai. Iki kito karto, mano...

Blogai, kad pažadėjau
Tai kas nuo manęs
Nepriklauso. Norėčiau
Atsiimti, bet vėjas

Jau ištampė
Žodžius, lyg pienių
Pūkus. Apverkė
Ir išjuokė pienburnių

Lūpos.
Oh, puikios,
Geros,
Nuostabios

Jūsų dienos, pripildytos nuoskaudų,.
Vis tiek nesiskiriate su džiaugsmu.
Rytas.
Susitikome. Matis pareiškė, kad nebėgs paskui mane, nors ir nekviečiau. Mama neleidžia kalbėtis. Ir saldainių iš manęs nereikia. Ukas nebuvo toks atžarus. Leidosi apkabinamas.
- Eikite namo! – Rėkė V. pravėrusi langą. Manęs ji nematė. Mažyliai nulėkė.

Vakaras.
Nepadeda aukštasis
Išsilavinimas būti
Padoriu. Būtasis
Laikas sustingdo būtį,

Ir tada supranti,
Kad veltui švaistei
Laiką. Teks supūti
Ir nesvarbu, ar daug skaitei

Ar būras likai.
Kokia formulė
Žmogaus? Vaikai,
Prieš akis apgaulė.

Anksčiau ar vėliau teks šydą
Nuplėšti ir ištaisyti ydą.


Buvo metas,
Kai mylėjau,
Bet tas
Metas jau

Praėjo ir žiūrėdamas
Į tave matau
Gyvulį. Egoizmas,
Kaprizai tau

Padėjo išugdyti
Keistas savybes.
Norėtųsi užsimerkti,
Norėtųsi ramybės.

... Jei ignoruoji, nematai bėdos,
Vis tiek juntamas kvapas bėdos.
Popietė.
Siurprizas. Šiandien sutikau buvusią uošvienę. Ji sėdėjo prie staliuko ir pietavo. Jos anūkai tai pat pietavo. Smagiai taukšdami. V. nervingai aptarnavo valgytojus. Vaikams komandavo, kaip reikia elgtis. Šiek tiek palaukiau. Atsirėmęs į palangę apžiūrinėjau kambarį. V. ir jos mama tikriausiai susipykusios. Tarpusavyje bendrauja trumpomis, sausomis frazėmis. Matas pavalgė. Išsiplovė savo lėkštę. Atsisėdo. Šiek tiek pažaidžiau. Bet ilgai tai nesitęsė. Matui buvo įsakyta miegoti. Lukas kankinosi valgydamas salotas. Uošvė susinervinusi išėjo pasivaikščioti. Pabučiavau vaikus ir išėjau. Šiek tiek pasikalbėjau su ja...
- Kaip tu gyveni?
- Gerai.
- Tai gerai.
- Jau išeini.
- Taip.

Naktis.
Nežinau kaip mes toliau bendrausime. Dabar nors ir neidealūs mūsų pasimatymai, bet turi nusistovėjusią formą ir savas taisykles. V. kitą savaitę kažkur išsikrausto. Šiandien pranešė. Kai įėjau į kambarį Lukas gulėjo ant sofos viename gale, Matas kitame. Ukas šypsojosi. Iš džiaugsmo, net cyptelėjo ir pasikuitė pataluose. Matis pabudo ir atsisėdo. Mieguistos akys abejingai žvelgė priešais save. Pakalbinau tave. Nieko neatsakei. Tarsi buvai supykęs.
- Man reikia į parduotuvę, noriu nusipirkti atsigerti. – Pareiškė V. ir padavė drabužius vaikams. Renkitės eisime į parduotuvę.
... Su Uku sėdėjome prekybos centro laukiamajame. Netoli kasų. Vaikams nupirkau „KINDER siurprizą“, bet keturių metų bernužėlis atsisakė.
- Nubėgsiu ir paklausiu mamos, gal leis. – Berniukas nulėkė į prekybos centro salę. Po minutės grįžo. – Nerandu mamos. Tikriausiai neleis. Tu juos medyje paslėpk, gerai?
- Medyje netilps. Paslėpsiu po balkonu, Matas turėtu žinoti po kokiu. Jam rodžiau. Ir tau, kažkada esu rodęs, pameni? – Jis linktelėjo galvą, tai reiškia, kad pamena, bet veido mimika sakė ką kitą. V. leido vaikams priimti dovanėlę, su sąlyga, kad valgis saldumynus po vakarienės.
Su vaikais truputėli pažaidėme krepšinio aikštelėje. Lukas kelis kartus grasino pabėgti, atrodo, kad jis priprato taip atkreipti į save dėmesį.
- Tu nori, kad tave gaudyčiau?
Karštą
Dieną
Pažėrė
Sniegą.

Nuo milžinių tuopų
Atsispyrusios
Snaigės. Ant blakstienų
Nutūpusios

Šypsosi,
Pokštauja.
Sukasi
Šlavėja,

Tvarko pavargusi, sulysusi, sulinkusi. 
- Tas ašaras, džiugesį, ar be surinksi?
- Taip, man patinka kai mane gaudo. – Pavaikiau vaikelius po aikštelę. Didžiulės tuopos padengė asfaltą, žolę baltų pūkų kilimu. Ore skraidė medžių sėklos.
- Ar tu galėtum suskaičiuoti kiek čia skraido pūkų? – Paklausė Matas.
- Ne, apytiksliai, pritaikius kokią formulę... Ne.
- Su kompiuteriu viską nufilmuoti, o paskui jis viską suskaičiuotų.
- Nežinau tokios programos, gal ir yra. – Paėmiau jį ant rankų. Sukome ratus, o jis gaudė savo putliomis rankomis lapuočių sėklas. V. sėdėjo ant suoliuko ir kažką kramsnojo.
- Viskas, eime namo vaikai. Labai noriu miego... – Vaikai klusniai nutraukė žaidimą. Nunešiau Luką iki bendrabučio. Pasymatymas baigtas.
Sudrebėjo širdis
Kai pamačiau
Praeitį. „ Tai atspindys... “
Sau pamaniau,

„ ... Gyvenimo;
Džiaugsmo;
Skausmo. „

Jau baigėsi,
Senai nebėra!
Nesiilgi
Siela

Dingusių matų.
Nėra prasmės kankintis
Dėl dulkių ir pelenų. Diena suklupo,
Akimirksniu paskendo,
Grožis išbluko.
Kas liko?

Brandus vakaras
Ir sauja gyvenimo.
Senas, geras
Pienių vynas,

Kaip ašaros
Nuslinko laimingu
Veidu. Valandos,
Pilnos spalvų,

Užsimiršo,
Išbluko.

Iš pradžių
Pagamino didelį
Kiekį debesų.
Vėliau vieną debesėlį

Atskyrė
Sūnums.
Ši prievolė
Mums

Duota prieš daugelį
Amžių. Ne gaila,
Mėgstu dalinti
Abstrakcijas. Laivą

Skrajojantį skliautu
Dovanoju. Pasidžiaukim kartu.
Gerai,
Kad vaikai
Nepradėjo
Verkti.
Galėjo
Prisipildyti
Liftas
Ašarų.
- Įžeistas ir iškankintas
Kūdiki, - gerų

Tau sapnų ir laimingo,
Teisingo gyvenimo!