Laikinumas

Mes apledėjome stovėdami
Miesto pakrašty
Po balančiais klevais –
Kurie lyg nejuokingi mimai
Mums rodė grimasas
Į juos pažvelgę vieni suklykia
Kiti apsiverkia išsyk
Sunku matyti
Tuos kurie prarado viską

Ir nuo to namo kur šalimais
Plonu dažų sluoksniu
Luposi nuo sienų laikinumas

Ar visa tai buvo tikra jei medžio lapas
Krisdamas leidžiasi
Žinodamas kad atgal nebesugrįš