∞

Užpustys šiuos žodžius laiko smėlis
Vieną dieną nerasim savęs
Bus kiti į gėlynus pasėję
Savo būtį kartojančią – MES
Nebebus šitų posmų kūrėjo
Bet jazminai prie lango atšvęs
Šitą jausmą kurį mes turėjom
Jį sudievinę amžiams pratęs
Tu gyvensi pavasario vėjy
Aš ten būsiu tiktai dėl Tavęs
Kai abu mes jau būsim išėję
Žydės sodai ir viską iškęs...