Trumpiausias kelias Namo-148

Kovoj dėl šviesesnės vaikams ateities,
                                                    Suvargę, be metų pasenę,
                                                    Bent tos sau išplėšti neduosim vilties:
                                                    Neveltui mes čia begyvenę.

                            Užgavienių šventės organizacinis komitetas turėjo daug darbo; suvaldyti gausybę įsisiautėjusių  Žemaitijos iš Luokės ir Aukštaitijos iš Rumšiškių  vaikų ir paauglių, - virtusiais oželiais, avinais, ubagėliais, raganaitėmis ir dar visokiais nematytais padarais, - bėgiojo, šokinėjo, gainiojosi, gąsdindami vienas kitą ir žiūrovus Šatrijos kalno šlaituouse: -Bu-bu-bu, -Pagausiu, -pagausiu. Pagavę ir įtraukę į savo būrį, - būrėsi į ratelius, šoko ir dainavo: -Ubagėliai Lietuvos, -Norim blynų ir kavos... Neblogai, kad ir koks skatikas, ar euras įbyrėtų į terbelę.
        Loretai ir Stanislovui su paglbinkais iš Samurajaus- Kamikadzės būrio, septiniais piligrimais, nelegva buvo juos suvaldyti, - be „žandarų“ neapsėjo, - reikėjo nedelsiant atlaisvinti Šatrijos kalno papėdėje erdvę, Kanapinio ir Lašininio dvikovai. Tai padaryti būtų buvę paprata dviems, kaip įprasta, Kanapinio ir Lašininio dvikovai, bet šie nenaudėliai subūrė gausybe  savo šalininkų; iš vienos pusės, Lašininiui talkino besibaigiančios kadencijos Žemaitijos ir Lietuvos parlamentarų klonai, o Kanapinio pusėje, gerokai daugiau, -naujai besiverženčių į jų vietas sekančiai kadencijai, taip pat netrūko. Tribūnose sėdintys  garbūs, dar kol kas veikiančios paskutinės kadencjo Parlamento parlamentarai viską stebėjo, - buvo labai susijaudinę ir neramūs, - vieni palaikė Lašininį: -Kas būs jei Kanapinis laimės? -Bus baisu, -galvojo didžioji pusė. Na, gal būt ne kekvienas, bet ęsantys pozicijoje tai tikrai. Pozicija šnairavo į opoziciją sunerimusi. Labiausiai abi puses neramino dėl iškastruoto ir kepamo ant jiešmo kuilio Korupcio. Abi pusės gaudo kepamo meitelio dūmų kvapą, -gomuriu tik nuslenką įsivaizduojamas kąsnis...
        Pagaliau edvė, prieš kalno šlaitą, buvo atlaisvinta ir iš priešingų pusių pajudėjo dvi galingos, kovai pasiruošusios galybės; Lašininis ant prijaukinto, iš Mozūrų žemių atklydusio, didelio šerno, -Valentino, o Kanapnis, ant jauno mišrūno ožio, - Voldemaro. Lašininis tik suka apie galvą tampriai pakulų prikimštą kulę, -Kanapinis laiko rankose tampriai suvytą kanapinį pantį. Atitinkamai, -Lašininio kariauna apginkluota pakulom ir sėlenomis prikimštom kulėm, - Kanapinio, - didžioji dalis, - kanapiniais pančiais. - Nemeluosiu, - Kanapinio kariaunoje, kad skaudžiau būtų, ne vienas ir ne du, buvo nusijuosę diržus, -priedu, užslieptus bizūnus laikė. Tai  ne visai pagal taisykles, bet ką gali padaryti, kai visokio plauko klastūnai apsireiškia paskutinę akimirką. Laimei, su pistoletais nebuvo aptikta. Ginkluotė grėsminga, bet dėl smulkmenų Užgavienių neatšauksi. Šių mariginalų nebuvo daug, bet jų noras nugalėti buvo didžiulis. Pilni  entuziazmo nepasiduoti, šlamėdamos ginklais, dvi galybės sustojo per penkiolika-dvidešimt  sieksnių atstumu viena nuo kitos, - prieš publiką; per Loretą ir Stanislovą, iš Generalinio štabo laukė nurodymus pradėti kovą.
          Generalitetas neskubėjo, nes šiek tiek juos sutrukdė, - prie generolės Dalytės, palinkę ir žvalgydamiesi, atspyruokliavo du Šturmano Geležėlės žvalgai; du peliukiai, Surskis ir Mauzeris, -kažką ant ausies Dalytei pašnibždėjo: -Ša-ša-ša... -Ta-ta-ta, -atsakė  Generolė Dalytė, ir palingavusi galva, -pasitarė su Kapitonu Jūzapu, dviem generolėm; Rasyte, Irute, - pasitarė su Darium, Žymantų ir Svirneliu, šie taip pat, pritardami palingavo galvomis: - Ja-ja, -Ar nesakiau? Generolė Dalytė pakėlus aukštyn trispalvį, vilnonį šalikėlį, - mostelėjo: -Pradedame, Loretai ir Stanislovai.
      Po triejų šimtamečių ąžuolų vainikais, įrengtos impravizuotos Šventovės altoriaus, sėdėjo visų Lietuvoje registruotų  religinių bendruomenių Patriarchai, - buvo nemažai Nuncijų iš daugelio pasulio šalių reziduojančių Lietuvoje, taip pat buvo keleta pabėgelių iš Sirijosj, nemažas burys laikinai atvykusių iš kitų, egzotiškų kraštų; Tibeto, Indijos, Kinijos, Filipinų, Afganistano ir kitų tolimų kraštų Sielų ganytojai, -atydžiai stebėjo Žemaitijoje švenčiamas Užgavienes. Šiek tiek nuošalėje nuo visų, Rožinį varstę Karo ir LKL kapelionas Monsinjoras Alfoncas. Pasibaigus susitikimui tarp žemaičių ir Europos rinktinių, jis taip pat baigė varstyti Rožinio karoliukus, -ištarė: -Amen. Jis nebuvo vienišas, - greta jo sėdėjęs, vyresnės kartos rašikas, -prelatas Jonas Mačiulis-Maironis. Buvo užsimerkęs, -tarytum prisnūdęs, bet ne, - jis netikėtai atsistojo, nukreipė ranką į Maestro Juozą Naujalį, irJį padrąsino;-Jūzapai, -varyk toliau... Šis supratęs, kad tai nepabaiga, toliau, dar energingiau ėmė diriguoti  klėrikų ir jungtiniam Bažnytiniam chorui atlekamą  giesmę- priesaką Lietuvai „Kovoj dėl švesesnės ateities“.
                                             
                                              Anksčiau ar vėliau susimąstę ainiai,
                                              Pagerbt neapleis  mūsų vardo
                                              Už tai, kad mylėti mylėjom kilniai,
                                              Už tiesą kariavom be kardo.