Ji kvepia ir artėja. Noras paliesti ją didelis. Baimė taip pat. Supuvę obuoliai ir mirusios gėlės. Taip ir ne perskaityta knyga, kurios visada norėjau. Ji artėja, laikas eina. Faetonto kelias ne man. Aš pasiliksiu ir sutiksiu ją žiūrėdama į akis. Juodų gėlių nebūna, todėl ir guli baltos rožės aplink mane. Knyga turėjo būti gera, tik gaila, pabaiga nesuprasta. Kvapas stiprėja, jausmas silpnėja, gėlių daugėja. Paskutinis sakinys. Viskas. Ji čia.