O....

O. Mėnesiena,
kiek kartų tau
prisiekt turėsiu,
kad nepaliausiu
žvelgti į trasas
žvaigždynų,
kurios iš svetur
mane namo parves,

kai rytas vėl
aukosis susitept
rasa.

svajoju
numirti po kelionės
ant tavų delnų,
manoji žeme,
kur kiekvienas
grumsas tryptas
batų, man primins
save...

kai nebijojome
abu svajoti
susiglaudę
ir viskas buvo polėkis
tiktai. kaip tas stiklas
ant ežero tą rytą,
kai gulbės tirpstančios
sniegu pakildavo
sudušt į mūsų ligą.