*233209182016

Trylikta valanda. Trečias kavos. Oficiali trečia diena tapymo. Kostiumą velkantis jutau, Vėsų būties šleikštulį. Grubūs, gleivėti marškiniai, Guma tapusios kelnės, Drebančios rankos.

Susiradus švarų škurliuką, Pirmiau juo patrinu veidą. Žinia, jog daugiau tokio džiaugsmo juo neteks patirti.

Atveriu langą, Te blaško vėjas Terpentino garus.

Groja šlovinga muzika,
Ir viskas esti vienis.

Šį susigūžusį sekmadienio rytą. Dar prieš paimant teptuką, Prieš pastatant paskutinę drobę Ant molberto.

Tai esti ketvirtos tapymo dienos. Ir lėkštė su kiaušinių lukštais jau kabo ant sienos. Už jos buvusi drobė - su knyga ir veidrodžiu, su raudona kėde - laukia savo likimo ir džiovinimo. Lempa, nuolatos nenustoja kėlusi klausimų, apie savo atsiradimo prasmę. Keista, jog ji turėtų simbolizuoti šviesą. Dugnas - mėlyno kambario lubos. Iššveistos, kaip ir pats indas, kaip natūra, į kurią žvelgdamas suprasti nesugebėjau.

Galiausia mėlynas kvadratas. Tai lubos? Ar peizažas?
Gaivi abstraktybė, ar aiški mintis it spindulys. Veiksmo atžvilgi, tai nepriekaištinga, bet kokia to vieta kontekste?

Ir tai tik ketvirta tapymo diena - 90x75 stačiakampis lino.
Kas tai?
1340
0918
2016

ChromeCobalt + Cobalt + 3x
nelaiku ir nevietoje
Part two

1356
0918
2016
Arzachel
to
Chopin

Yra šalta
Yra desperatiška
Yra kur klysti

Pirmiausia išvalyt teptukus

Esti
2325
0918
2016

Keto

Baltoji drobė, tapo kambario tęsiniu.
Joje pasirodė durys ir formatas prieš jas.
Žmogus, prieš žydrą sieną ir žmogus formate prieš duris.
Grindys geltonos, lubų nėra. Visą juosia mėlynas rėmas.
Žmogus statiškas, primityvus...
Dar laukia, dar džiūna.
Bus juodo, bus violeto.

Vėliau atėjo draugas tapytojas,
Savo didžiąją drobę prikėlė naujam atvaizdui.
Ir vėl keitė, ir vėl sukos.
Taip susėdom prieš jį.
Rankom sukabintom it lėkštėje.
Sako banalu,
Bet sako taip jau būna,
Kai ką labai jautraus
Mėgini pasakyti

Durys atsivers,
Diena ir vėl bus baigta.

2331
0918
2016