Baladė apie bangą

Upės banga,  jauna, srauni tekėjo.
Gyva versme ji skyrės nuo kitų
Ir užtvankos užtvenkti negalėjo
Jai jos kelių, svajotų ir lauktų.

Ją sekė vejas, amžinas gerbėjas,
Kovos, aistros ir degančios širdies.
Banga ir vėjas lėkė kiek galėjo
Gyvu greičiu palaimintos minties..

Į šį pasaulį su aistra atėję
Jie veržės.. šaukė, visą aplankys..
Net metam bėgant, kur jie tik beėjo
Krūtinėj šėlo greičio kvaitulys.

Bet kartą kai banga į vėją šoko,
Kai vėjas nešė ją dangum aukštai, aukštai..
Tik vieną kartą palytėjus vėją
Ji krito žemėn, dužo amžinai..

Į žemę kritus pakeitė ji rasą,
Saulės šypsnys ištirpdė ją ūmai,
O vėjas šaukė savo bangą drąsią,
Kuri išnyko vėjui amžinai.