Prologas

Galima greit užsimiršti,
kaip perskaičius
knygą storiausią
padėt į lentyną

gyvent ja dar dieną,
-paskui-
vėl į kitą
pastraipą

jau
ne-
atsi-
suk-
ant.

Galbūt toks didelis
ir stebuklingas
širdingas dėkojimas
su medūzomis
palei krantą

išlieka ilgam
vos prisiminus vasarą,

bet nueiti žingsniai
pamažu išsitrina
ir lieka
tik paskutinių metų
viršelis –

lyg visą istoriją,
turinį visą,
kas būtų išvogęs
kitiems
naujai radusiems,

ar dar ieškantiems?

Kai tu jau seki
kitą pasaką,

nežinodamas pabaigos,
apsuktas tris kartus –

atsimerki,
dairaisi po naują žemyną:

širdy tuksi genys –
gydo tavo kamieną,
nurimęs
minga
klausydamas
šnarančio miško

kol pratini akis
prie tamsos

ir drįsti,
net bijodamas
eit į naktį –

nežinodamas pabaigos.

Gal lig šiol nepažinęs
svarbiausių herojų.