Vienas lietaus pasakojimas

Vakarais jis mėgo išsipasakoti. Lietui. Jo belaukdamas, jis rinko jausmus. Dėjo į saują ir, ją stipriai spausdamas, laukė lietaus... Juo visiškai pasitikėjo, tad visus savo jausmus dėjo į saują, kad šiam atėjus, galėtų išsipasakoti. Viską. Jam. Nenorėjo jo apvilti, juo visiškai pasitikėjo, tad jis nesijuokdavo, nedžiūgavo, sulaikydavo menkiausią šypsnį, netrypė kojomis iš piktumo.. bijojo, kad to nepamatys lietus. Jo draugas. O juk tai būtų tolygu išdavystei. Nuslėpti jausmus nuo tikro savo draugo. Tad jis tik dar smarkiau spaudė saują. Kurioje laikė savo jausmus. Ir vis laukė lietaus.
Pasigirsdavus barbenimui į duris, į lango stiklą, jis žinodavo – atėjo jo draugas. Jo išklausyti. Sustingusiu veidu jis išeidavo laukan, atlošdavo galvą, ištiesdavo rankas į dangų, atgniauždavo delnus ir... pasakodavo lietui viską ką juose slėpė. Jam patiko jausti delnuose vėsius lietaus lašus, jam atrodė, kad lietus jį supranta. Drėkina jo suskirdusius delnus ir klausosi jų pasakojimo... klausosi jo... klausosi ir supranta... klausosi..
Tačiau kartą, belaukdamas lietaus, jis išgirdo triukšmą. Kitokį nei paprastai. Ne tykų barbenimą, ne drėgną lietaus šokį... kažkas buvo kitaip. Kažkas atsitiko. Keista nuojauta... baimė.. nerimas.. abejonės.. baimė... nerimas... ir vėl nerimas...... kas atsitiko? ...  .. viskas vos tilpo jo... delne... Bet vis laukė lietui pasibeldžiant ir tik stipriau gniaužė saują. Kur tu, lietau? Baimė.. nerimas.. Kur tu, lietau? lietau?..
Iš kur tas triukšmas? .. tas šauksmas? .. ar tu .. sveikas, lietau?.. lietau?..
................ ..... . . .          ..........        .  ......    ............. .    ..... .. . . ...      . .............
..... ... . . . .      .........  ..... . . .
Ten šaukė jo širdis... nulyti jausmai... jausmai lietaus lašeliuose... .. išplautas džiugesys... nurytas krūtinę šildantis šypsnis, suturėtas juokas.. sugniaužtas širdies virpulys, išvydus plaukiant rugius... uždusintas pavasario ilgesys... mažytė pergalė prieš liūdesį... aitrus baimės kvapas.. pilkas ir skausmingas vienišumas... mėšlungiška skausmo ranka... visa, kas kadais tilpdavo saujoj... ... tai jie aidėjo.. jie prašėsi vidun, tai jie beldė... beldė...... vis garsyn... garsyn...... Ir jo širdis vis šaukė.. tai ji šaukė .... šaukė nulytą gyvenimą, šaukė savo skausmą ir vienatvę, vienatvę...
.. vienatvę...
jos šauksmas ... jo šauksmas aidėjo... aidėjo... jį gėrė lietaus lašai, nešdami tolyn, pasklisdami po visą dangų, jie vis gėrė ir sunko, vis garsiau beldė į duris  į plyštančią jo širdį  siurbėsi pro burną ir gėrėsi į plaukus  skverbėsi pro akis, pro spindinčias jų lėliukes, giliai giliai... iki pat pat.. iki pat... iki..... .........
.... ........ ... . . . tiek daug lietaus lašų..... tiek daug lietaus... tiek daug... daug...
jis verkė? ... ne... tik lietus.. akyse atsispindėjo... tik lietus... tik......
.............
Taip, jis verkė. Verkė kaip vaikas.. verkė, bet visai nebijojo savo ašarų... jau nebe.. verkė, kaip dar nebuvo verkęs... verkė visu kūnu... Tarsi lietus būtų sunkęsis lauk...
Jis verkė ir kūkčiojo... verkė.. kūkčiojo ir verkė.. o ašaros šildė tą mėšlungio iškreiptą veidą...
ašaros šildė ir guodė... ir guodė...
taip, jos guodė.
................
... tą naktį jis sapnavo tylą.