Tu neši mane

Tu neši mane  iš rudens beviltiško
Iš pilko pasaulio, spalvotai pajuodusio
Gal mums mūsų mažai, gal mums mūsų per daug
Su šleifais, bagažais ir stalčiais komodoj gyvenimo

Dalijamės mes ne vien duona, malšindami alkį
Nesvarbu, ar saldu mums, šaižu ar aitru
Bet kasdien mano paširdį pjauna lyg dalgiais
Nes aš austi nemoku iš to, kas niūru

Kai saulė apšviečia mintis, net tamsą apakina
Pravirksta mintis, pasijutus kalta dėl sapnų
Aš save nugalėsiu tavy, jau beveik įsismaginau
Juk ruduo daugiaprasmis, svaigus ir trapus