Išeina vasara pasidabinusi žydinčiais sukučiais, kanais, sukrinta žemėn sunokusiais obuoliais. Bet grįš, žydės, kvepės kitais tų pačių formų žiedais. Kaip ir žmogaus jaunystė grįžta jo vaikais. Ir nors tau atrodė jog žavesnio paveikslo už tavo paties gyvenimo vasarvydį nebuvo, žiūrėdama į atėjusios kartos glotnią odą, putlias lūpas ir žingeidumu spinduliuojančias akis supranti, kad Jinai grįžta, tegu ne tavimi, o dargi tobulesne versija - taip paprastai komunikuojančia internetu mobiliaisiais ir lengvais žingsneliais nuskubančią išpuoštomis svyrančių pelargonijų ir petunijų kaskadomis didmiesčių gatvėmis apjuosusiomis mokymo imperijų pastatus, skleidžiančius žinių vylių..