Kaip mesti darbą ir meilę

Meilėje ir darbe reikia laikytis vienos taisyklės – laiku pasitraukti. Laiku mesti darbą, kol jis galutinai nesugadino nervų. Laiku mesti meilę, kol netapai bambekle isterike.

Mano mamą metė darbas, kai ji jau artėjo prie pensinio amžiaus. Taip, kaip penkiasdešimtmetis vyras atsikrato savo žmona, staiga panoręs pasijusti jaunuoliu ir pakabinęs (savo protu ar pinigais) blondinę studentę.

Negalima delsti, reikia pajusti tinkamą momentą ir viską mesti. Deja, klaikiai sunku prisiversti mesti ką nors, prie ko esi įpratęs per keletą metų. Tingiam, nemėgstančiam rūpesčių šiuolaikiniam žmogui nieko negali būti baisiau už įprastos tvoros griovimą, už tai, kad viską reikės pradėti iš naujo. Esi užsikonservavęs tame pastovume, saugume, nepaisant to, kad jis persipynęs su stabiliu nuoboduliu, stabdančiu tavo tobulėjimą ir saviraišką.

Iš pradžių naujas darbas ir nauja meilė gąsdina, sukelia baimę, stresą, kad tau nepavyks, kad tave išspirs po bandomojo laikotarpio. Tu negali užmigti naktį prieš pirmą kartą eidamas į darbą ar į pasimatymą. Tau paleidžia vidurius po pirmo bučinio, ar nuo pirmo iškvietimo pas viršininką.

Bet dėl to virpulio verta gyventi. Verta gyventi dėl tos jaudinančios baimės ir nežinios akimirkos. Tu sukiesi kaip tik gali, stengiesi parodyti, koks esi ypatingas. Iš tiesų ir tampi ypatingas. Net nusistebi netikėtomis savo mintimis, netikėtais veiksmais. Tave pradeda įsimylėti tavo naujas mylimasis, tu susidraugauji su naujais bendradarbiais ir partneriais, tu iš naujo įsimyli pats save. 

Aš palikau vyrą po penkerių vedybų metų. Dar po penkerių palikau darbą. Abiem įvykiam pasirinkau naujųjų metų išvakares. Kad naujus metus pradėčiau naujai, su nauja laime. Abiem atvejais turėjau iškęsti didžiules kančias – vyro ašaras ir buvusio viršininko terorą. Abu jie smūgiavo į mano sąžinę – kokia aš negailestinga, kad galiu va šitaip viską mesti po bendro gyvenimo kartu. Viršininkas grasino man išėjus atleisti iš darbo visus mano pavaldinius.

Tokią akimirką jau nebegali žengti žingsnio atgal, nes jau viską esi sugriovęs. Jei bandytum grįžti, pripažintum savo silpnybę ir liktum nuolat gniuždomas. Tokią akimirką supranti, kad seniai buvo laikas viską mesti. Negi galėjai ilgiau ištverti su tokiais žmonėmis! Ir jie net neprašo tavęs pasilikti! Jie tiesiog įrodinėja tau, kad esi baisus žmogus! Taigi džiaukitės – aš jus palieku!

Įtampa ir teroras būna toks nepakeliamas, kad norisi ne tik mesti meilę ar darbą, bet ir iš viso išeiti iš gyvenimo. Beprotybė! Tik ką turėjai viską, o staiga pats savo noru viską sugriauni ir dar lieki nepatenkintas!   

Meilę ir darbą dar sunkiau palikti, kai jie jau yra davę vaisių – vaikų ar ypatingų darbo kūrinių, kurių taip paprastai negali palikti.

O ką vaikai? Šiuolaikinėje šeimoje vaikas turi bent trejus tėvus: mamą ir tėtį, kurie draugiškai susitinka  vieną kartą per savaitę, tėtį ir jo naują žmoną su naujais broliais, mamą ir jos naują vyrą su naujomis sesėmis. Ir kas gi čia blogo? Psichologai pasakys, kad toks vaikas išgyvens traumą ir suaugęs pats nebesugebės sukurti šeimos. Tačiau kodėl?  Gal tik todėl, kad visuomenė bruka tokią nuostatą, kad vaikas turi turėti tėtį ir mamą ir viskas, o jei jis gyvena ne standartinėje šeimoje, tai iš jo šaipomasi, jis laikomas kažkokiu netikėliu.  O juk priešingai! Jis yra labai laimingas. Laimingas todėl, kad turi daug jį mylinčių žmonių. Laimingas todėl, kad jam nereikia kęsti vis tos pačios nuobodžios aplinkos, tų pačių veidų. Negi geriau augti šeimoje ir matyti, kaip tėvas su motina baigia užgraužti vienas kitą?


Būna ir taip, kad norėdamas palikti meilę, turi palikti darbą. Mane įsimylėjo bendradarbis. Na, jis visai nieko. Kartą sutikau su juo papietauti. Po to dar kartą. Galiausiai tai tapo įpročiu. Kai sužinojau, kad jis vedęs, mano susižavėjimas greitai išgaravo. Nekenčiu vyrų, kurie taip elgiasi su savo žmonomis. Žavi išvaizda gali gundyti kurį laiką, bet, kai pamatai koks išpuvęs jo vidus, ji tampa nebepatraukli. Deja, staigus mano „ne“ jam nieko nereiškė. „Viltis visada yra“, – atsakė. Prasidėjo nuolatinės atakos – akimis, oro bučinukais, el. paštu, telefonu, net komentarais mano straipsniuose internete, forumuose. Jis padarė viską, kad bendradarbiai patikėtų, jog tarp mūsų kažkas rimto ir kad aš užsitarnaučiau kekšės reputacijos. Ir baisiausia, kad jis visų akyse atrodė tik auka, o visko kaltininkė – aš! Ir kaip nuo to pabėgti? Mesti darbą?

Tokiu metu norisi mesti viską. Dingti amžinai. Niekada nebeturėti nei darbo, nei meilės. Neįklimpti į jokias pinkles.


Ir visgi be darbo ir be meilės žmogus negali gyventi. Ir ne tik dėl pinigų ir sekso. Meilė ir darbas žmogui yra šio beprasmio gyvenimo prasmė. Šie du dalykai jam padeda pasijusti reikšmingam. Palikti kažką po savęs – savo atžalas, savo nemirštančius darbus...