nebyliai
kelius įsileidus į grindinį
ant kurio išsilydė žibintai
stebiu kaip nuo medžių laša
ruduo ir kaip rauda jų kamienai
sulinkę
slepiuos tylomis iš nakties
susilanksčius apsiaustą
ir tik tyliai
stebiu kaip rūdija vanduo
ežere ir kaip šnabždas
gyvybės pamestos
šalia droviai šnairuoja
mėnuo savo šviesą per klaidą
praradęs
atsakau jam kad
tai ne mano ruduo nors
savy atrandu vien tik šiaurę