Vienatvė, tai mano stiprybė

Tavo silpnybė tik ta, kad bijai likti vienas,
Nubalusios sienos, o oro balionuose sielos.
Viršum horizonto pakyla tyla, viskas tyra.
Vienatvę vadinsiu aš broliu, vienatvė, tai mano stiprybė.

Tikėjimas taisomas- statome naują bažnyčią,
Atleidome popiežių, skaitom pamoksluose Nyčę.
Pakylėjimui skambins ne Dievo, ne draugo buvimas,
Šventaisiais varpeliais pakviesim pietauti kaimynus.

Paskandinau kibiruose tiek riksmo, tiek laiko,
Dabar šulinys jį pririšęs, kaip įkalintą šunį prilaiko.
Kitos sielos Tau ramstis, Tu joms atsiduodi,
Vien dėl to, kad įrėmintas diagnozė nebus- nešlubuoji.

Išmokome stotis po vieną ir eiti be nieko.
Tu krisi, nes Tavo draugai, Tavo ramstis iš tirpstančio sniego.
Stiprus tiktai tas, kuris gali užaugti kaip gilė-
Be ramsčio, be saulės, o kartais ir vienas purvyne.