Miesto pasaka (3 dalis)

3 skyrius. Pasivaikščiojimas

Kartais imu galvoti, kad ir knygos būtų maža aprašyti tai postapokaliptinei romantikai, kūrusiai bendrą Niu Sičio nuotaikos foną. Ne, tai reikia išvysti: visus išdaužtus langus, didžiąją Sieną, skyriančią mus nuo aplinkinio pasaulio, gatvę, kuria karts nuo karto praskrenda iš kažin kur atsiradęs celofaninis maišelis, metalines statines, netvarkingai riogsančias abipus kelio. Ir tylą... Buvo tylu. Mes skubiai žingsniavome link Vašingtono gatvės ir „grožėjomės“ tuo, kas liko iš miesto. O iš jo liko labai nedaug. Ant mūsų galvų negriuvo raketų salvė, mes neprisiminėme jokio atominio sprogimo, ir tikrai nebuvo nė menkiausio King Kongo lankymosi ženklo. Ir vis dėlto jutau, kad viskas smukte smunka – baimė kasdien augo neįsivaizduojamais tempais, neviltis, kriokdama ir trankydama duris, bandė laužtis į sveiką protą, panika jau beveik apvertė dangtį cisternos, kurioje kalėjo tokį ilgą laiką. Ir kur mes ritamės? Į kokią bedugne krentame? O likime, kam tu man atskleidei baisią nežinios galią?!
Pažvelgiau į Haroldą. Jis tyliai pėdino šalia, sukiodamasis šen ir ten, skvarbiu žvilgsniu tyrinėdamas Sničo gaujos nuniokotas  parduotuves, ant grindinio pažertus stiklus, tamsą, savyje slepiančią tūkstančius įsivaizduojamų pabaisų. Tačiau didžiausias ir realiausias siaubūnas buvo pats Žozefas.
„Gaila, jog aš ne Sničas, “- sekundę netgi svarsčiau tokią mintį. Būtų tada man ant visų nusispjaut. Gyvenčiau, linksminčiausi, kasdien savo malonumui bandydamas sukelti destrukcijos cunamius. Spoksočiau, kaip plonas stiklas neatlaiko beisbolo lazdos arba laužtuvo smūgio.
Nejučiomis pakračiau galvą. Ne, tai ne man. Ačiū Dievui, aš dar ne taip degradavęs.
- Nuojauta man šnažda kažką negero, - tarė Haroldas.
- Nesijaudink. Nieko neatsitiks, - atrėžiau, nors pats nebuvau tikras dėl savo žodžių.
- Kažkas čia ne taip, - pakartojo Haroldas. Nustebau – Haroldui, žmogui, kuris visur vadovavosi vien logika bei sveiku protu, toks prieštaringumas nebuvo būdingas.
Su kiekvienu žingsniu mes artėjome prie tikslo - Vašingtono gatvės trečiojo namo. Krūtinėje širdis daužėsi vis smarkiau ir smarkiau – atrodo, tuoj ims ir, išokusi laukan, nusiris šlapiu gatvės pakraščiu.
Už mūsų, begalinėje tamsoje ir tyloje, tolo nakties apgaubti namų siluetai. Dabar žengėme šalia Sienos. Didinga ir niūri, ji kažkada atsirado iš niekur, kartu atsinešdama visas keistenybes bei didžiąją  užmarštį. Jei tik aš žinočiau šio nekenčiamo ir bauginančio nelaisvės simbolio paslaptį... O gal šiąnakt ir sužinosiu? Staiga kilo neapsakomas noras prisiliesti prie barjero, skyriančio Niu Sitį nuo pasaulio. Bet atsiminęs, jog Siena negalestingai dalija elektros srovę visiems smalsuoliams, skubiai atitraukiau ranką.
Pagaliau atsidūrėme Vašingtono gatvėje. Mano esybe nuvilnijo palengvėjimas: „Kaip gerai, jog tikslą pasiekėme be didesnių nuotykių. “. Tačiau tą pačią akimirką, kai šitaip pagalvojau,  Haroldas ištiesė kaklą pirmyn ir sušnibždėjo:
- Žiūrėk!
Toli prieš mus, maždaug už penkiasdešimties metrų, pastebėjau kelias žibančias liepsneles. Jos nuolat didėjo – slinko link mūsų. Ėmeme žvalgytis aplinkui ir pamatėme kelias už kampo stovinčias statines. Mikliai smukome už jų ir, užgniaužę kvapą, žvilgsniu sekėme judančias švieseles. Kai jos pakankamai priartėjo,  Haroldas, kurio rega, turiu pripažinti, geresnė už mano,  atsistojo ir ramiai pasitiko jas žvilgsniu.
- Gal proto netekai? –sušnypščiau vis dar tebeslėpdamasis.
- Nebijok, - atsakė draugas.
Paskui ir aš kažką įžvelgiau.
Tai buvo isterikai.
Taip mes juos vadinome. Ne tie, vienišieji, kurie slankioja gatvėmis, kol nesustinka akis į akį su Sničo bendrais. Ne, tai buvo didelė, siaubą kelianti eisena, armagedono paradas, prie kurio nekibo net įžymioji gauja. Negalėdami savyje sutalpinti visą neviltį su baime, šie žmonės naktimis bastydavosi mieste, ištuštėjusioms gatvėms siųsdami savo šiurpias vizijas. Jie nešėsi fakelus ir žvalgėsi savo amžinai išsigandusiais žvilgniais. Tų nelaimingųjų susirinko gal dvidešimt. Prieš visus svirduliavo  toks pražilęs, gal tris savaites nesiskųtęs senis, matyt pats beviltiškiausias iš visų.
- Mes mirsime. Tai rykštė!!! - kriokė jis taip garsiai, kad net ir man pasidarė nejauku.
Kai isterikų procesija priartėjo prie manęs su Haroldu, tas žmogus apdovanojo mus savo bepročio žvilgsniu ir skardžiai ryktelėjo:
- Jūs irgi, jums irgi nėra išsigelbėjimo!
Užsimerkiau nuo šitų žodžių. Kai vėl atvėriau akis, pamačiau tolstančias eitynes. Du ar trys verkė, senis vis tebebliovė, likusieji vilko kojas tylėdami.
- Keista, - tarė Haroldas. – Jie atėjo iš tos pusės. Vadinasi, jie praėjo pro trečiąjį namą ir turėjo ką nors pastebėti.
- Galbūt Dilanas nori, kad tai pamatyčiau tik aš. Jis galėjo lengvai išvengti isterikų.
- Sakai?
- Eime ir pamatysi, - sušvokščiau ir abu pasileidome priekin. Ir štai jis – namas numeris trys. Minutę žvalgėmės tyloje. Kurgi tu, Dilanai?
- Čia nieko nėra, - liūdnai konstatavo Haroldas ir taip akivaizdų dalyką.
- Tavo vietoje nebučiau toks tikras, - iš tamsos mūsų ausis pasiekė plonas irzlus balsas. Atsisukome ir nustėrome iš siaubo – baisiausias nuogąstavimas virto tikrove. Priešais iškilo gatvių košmaras, žiaurusis banditų vadeiva Žozefas Sničas.
Vyras stovėjo rodydamas savo garsiąją firminę poza: viena koja šiek tiek ištiesta į priekį, rankos sukryžiuotos ties krūtine, smakras pakeltas. Ir dar šypsojosi puse lūpų. Tik vat man buvo toli gražu ne iki juoko. Greičiau iki ašarų.
Sničas atrodė smulkaus sudėjimo, be ypatingų raumenų, vidutinio ūgio, žodžiu,  išvaizda niekuo neišsiskyriantis iš eilinių miestiečių masės. Tačiau tai netrukdė jam tituliuotis pavojingiausiu chuliganu. Pasinaudojęs nepaaiškinamu policijos dingimu, vyras greitai subūrė bendraminčius ir niekieno netrukdomas karaliavo Niu Sičio gatvėse. Dienomis jo banda dar neveikė taip destruktyviai, tačiau kai miestą apgaubdavo juodas dangaus patalas, Sničas  pasidarydavo neįtikėtinai aktyvus. Tai buvo jo metas, jo savivalės viršūnė. Sudaužytos mašinos, neatsargių praeivių apiplėšimai, nesuskaičiuojamos vagystės – tai vis Sničo ir jo „svajonių“ komandos darbas.
  Sničas niekada nevaikščiodavo vienas. Kad ir dabar: netrukus iš tamsos išniro dar keturi jo sėbrai - stambūs, raumeningi vyrai be galo bukais veidais. Trys laikė rankose medines beisbolo lazdas, o vienas nuolat mojavo grėsminga grandinę. Ir tai buvo tik maža Sničo gaujos dalelė!
Visa ketveriukė suko ratus aplink mus, it jie būtų išbadėję dykumų grifai, o aš su Haroldu – nusilpęs grobis. Vienas Sničas stovėjo ir išsišiepęs stebėjo mūsų išbalusius veidus.
- Ką gi, -galu gale prakalbo jis. – Matau turime svečių. O, ar tik čia ne Edvardas ir Haroldas?
Galite suprasti, kokį šoką patyriau tuo metu. Maža to, kad šis niekšas užpuolė vidury nakties, jis dar žino mūsų vardus. Iš kur? Kaip? Galvon klykdama įsiveržė siaubinga mintis: “Kvaily, tai Sničas parašė tą žinutę. Jis tave apviniojo aplink pirštą kaip kūdikį. Ką, tik dabar suvokei? Tu juk net nežinojai, ar jis turi kompiuterį! “ Ne, tik ne tai!!!
Netikėtai kažin ko įsidrasinau. Jei jau lemta būti draskomam Sničo sėbrų, prieš galą noriu sužinoti tiesą. Žutbūt.
- Sničai, - ryžtingai tariau. – Ar tu esi Dilanas?
Vargšas Haroldas abejodamas pažvelgė į mane.
- Jokio Dilano nepažįstu, - nusivaipė busimas budelis. – Bet jus žinau labai gerai.
- Nejaugi? – paklausiau. Balsas ėmė trūkčioti – drąsa pradingo taip pat ūmai, kaip ir atsirado.
- Haroldas ir Edvardas. Kas gi jūsų nepažįsta, -ramiai kalbėjo Sničas. – Niu Sičio tiesos reindžeriai. Faktų ieškotojai. Žmonės tik ir kalba apie du avigalvius, bandančius išknisti teisybę iš niekur. Esate gana populiarūs.
Sničas nusijuokė ir tęsė toliau:
- Tokiu būdu sudarote nepageidautiną konkurenciją. Man tai ne prie širdies: nei jūsų kvaila filosofija, nei jūsų paikūs išsišokimai. Jūs reikėtų pamokyti. Kaip manote, ar tiktų tiesos reindžeriams tapti mėlynių nešiotojams?
Paskui Sničas labai prajuko, o tie tešlagalviai jo parankiniai pradėjo asiliškai krizenti. Ir štai aš, nusivilęs ir išsigandęs, stovėjau apsuptas banditų ir sielos gelmėse meldžiausi, kad smūgiai, kurių išvengti nepavyks, būtų kuo silpnesni, o žaizdos greičiau užgytų. Jei iš viso pavyks ištrūkti gyviems... Dabar ir Dilanas išgaravo iš galvos. Ach, kodėl, kodėl aš užviriau visą šią vidurnakčio košę?
Haroldas buvo šalia manęs. Stebėjau jo sustingusį žvilgsnį ir veido spalvą. Pirmiausiai ji atrodė balta, tada po truputį pradėjo raudonuoti. Haroldas sugniaužė kumščius.
Jam pabodo bijoti, pabodo laukti- bičiulis įtūžo.
- Klausyk, Sničai, - netikėtai išrėkė jis galingu tenoru. – Mes ne pas tave, todėl pasitrauk, kol ne vėlu.
- Oi, kaip baisu, - juokėsi Sničas. – Net kinkos ėmė drebėti.
Jis pašaipiu žvilgsniu nužvelgė kovingą Haroldo laikyseną ir neslėpdamas pykčio tarė:
- Jei rimtai, mane baigia užknisti jūsų įžulus tonas. Dabar gausite keletą  naudingų etiketo pamokų. Alfonsai!
Paskutinis žodis nuskambėjo it komanda šuniui. Vienas iš banditų, tas grėsmingasis vyrukas su grandine delne, liovėsi sukti apie mus ratus ir kriokdamas  puolė pirmyn. Užsimerkiau ir bandžiau morališkai pasiruošti sumušimui. Tada mano ausis pasiekė keistas garsas. Pasirodo, Haroldas sugavo vargšelį Alfonsą už grandines, prisitraukė ir kiek buvo jėgos, spyrė koja į pilvą. Mėsos kalnas pardribo ir nužiuožė slidžiu grindiniu kaip milžiniška šlapi kempinė. O taip, kai supykdavo, draugužis galėjo parodyti neįtikėtiną jėgą.
Nebuvau itin sužavėtas Haroldo karingumu. Akivaizdu, jog visų jų dviese neįveiksime, o bet koks pasipriešinimasis garantuos didesnį budelių žiaurumą.
Sničo akyse įsižiebė niūrios neapykantos liepsnos.
-  Ką gi, - pasakė vyras, o po to kad sustaugs:
-  Pulkit juos! Tvatykit tuos skystablauzdžius!
Kaip laukinių šunų ruja šoko jie ant mūsų. Prapultis buvo čia pat. Tragiškas mūsų naktinio nuotykio epilogas atrodė neišvengiamas. Adrenalinas plūstelėjo į kraują nenumaldoma banga. Jau įsivaizdavau kruvinus savo ir bičiulio kūnus, puošiančius Niu Syčio gatvės peizažą. O Dieve, argi tai aš?!
Štai jie arčiau… štai jie užsimoja… ir staiga sustoja. Tada ima trauktis.
- Mulkiai, menkystos! - šaukė Sničas. - Kur jūs?! Kalkit jiems į galvas, po paraliais!..
Čia Sničo balsas nutrūksta, jis išsigandęs sužiobčioja, ir leidžiasi paskui savo sprunkančius bendrus.
Aš sutrikęs, aš išsigandęs, aš nieko nesuprantu.
- Edai, - išgirstu drebantį iš siaubo Haroldo balsą už nugaros. Atsisuku ir pamatau viso priežastį.
Idealiai apvalus penkiasdešimties centimetrų skersmens metalinis rutulys. Su maža raudonai šviečiančią akute. Jis kabo ore, nuolat sukasi, akutė krypsta tai į mano, tai į Haroldo pusę.
Stovim sustingę.
- Dilanai… - galiausiai išlemenu.
Atrodo, rutulys mane išgirsta. Jis staigiai priskrieja prie manęs, tada netikėtai “dirsteli” į išbalusį Haroldą. Paskui žybteli akinantis bliksnis, Haroldas sušunka. Aš matau, kaip jo kūną raižo šimtai mažų žaibelių, elektrinių srovių. Draugas krinta ant žemės.
  “Nejaugi tai iš tikrųjų vyksta? ” – klausiu savęs. Galvoje viskas susimaišo, visi jausmai ir blaivaus proto likučiai dingsta panikos liūne.
- Ne!!! – subliaunu nelyginant tikras beprotis ir puolu į tamsą. Tačiau skraidantis rutulys išdygsta tiesiai man prieš nosį. Dar vienas bliksnis.
Siaubingoje agonijoje pasižiūriu į savo ranką ir suprantu tapęs vienu dideliu elektros laidininku. Skausmas užtemdo vaizdą ir mano sąmonė nulekia juodon bedugnėn.
Ir tada aš apalpau.