ne už kalnų

Išdrįsau paprašyti
priglausti prie skruosto
išskleisti pirštus
bėgt per lūpas
be žodžių
ateit ir paglostyt

vėl leisti,
kad rastų
kai pačiam nebereikia
ieškoti

saulėkaitoj juoktis
pakalnėj sustoti.

Įkalnėj traukėm
kits kitą
sapne –

stovim dabar
atsisukę:
kalnas spokso į mus
už pečių

o mes po griaustinio,
nuo virpančio jo,
kaip
iš narvo ištrūkę:

tu žinai,
mano žvilgančios
akys
šiuos
geltonus sapnus
susapnavo

aš juose
už atstumus visus,
padėkoju
tyloj,

o labiausiai –
už tai,
kad dangus nemelavo:

būrė
kvietė
vis sakė tikėti,

kol į kalną
užkopus

gali
pagaliau
atsimerkt
ir kartu
pažiūrėti.

Mano rankose
visos istorijos
nuodugniai užrašytos

tu juokies
prie ausies
ir sakai,
kelkis jau –
sapnuose
mes kelionėje dar,

o čia –
tikra jau viskas,

ir čia –
naujas rytas.