Paskaitykime žemaitiškai

IŠAUGAU, ŽALIAVAU, ŽĪDIEJAU... (I)

                                    Šalėp skrozdielīna

No dėdėlė, nelīgė, bet ligo stuogs statė kalna žemīn rėitiejė sunki ė gīvībės pėlna oužoula gėlės. Rėtuos ana vėn ožkliūdama ož žuoliū stėibū, nolūžosiu, ont žemės nokrėtosiu miediu šakieliu. Iliekdava ana ė i žvieriū piedu ispaustas doubelės, bet, stėprē atsėdaužosi, liuob ėššuoktė laukuonās ė rėitiejė tuoliau. Tēp ė ėšsėgelbiejė gėlės nu ašriū vuovėries dontū ė nu šerna knīslies, kori tonkē vėn liuob pasėruodītė kalna vėršou, pri če augontė oužoula. Ta knislie atsėras ė tujau vėskou apšniukštėnies. Prisėartėn pri kuokiuos gėlėis ė tojau ėšlēd sava, kāp šėlta pėina primėrkusi marškuona lakata, minkšta lėižovi. Tokart tas lėižovis vėskou, kas tik valguoma, īvelk i borna, paded ont kėita jouduos kiaulės dontėis ė tujau pat sotraiška i mėltus. Gėlie tonkē vėn matė tuoki vaizda ė ne vėina karta bova gėrdiejosi, ka tēp ont kalno bėngies ne vėinuos anuos draugės gīvenėms. Vo dabā kūlverstēs berėitiedama gėlelė ožšuoka ont minkšta dėdėlė žemės kauborė ė, dā biški parėitiejusi i gėlesnė vėitelė, sostuojė. Tujau pat pri anuos prišuoka kelės karingas dėdliuosės mėška skrozdis, apveiziejė, aplakstė, apoustė ė dėl vėsa pėkta aptraiškė bjaurē smėrdontio ė jiedontio sava mīžalo. Bet, pamatiosės, ka tas dākts nedraskuos ė nejod, pasėtraukė pri kėtū sava rēkalū.
Pavasarė saulė tėrpėna snėiga ė ondou driekėna vėsa kalna. Smelkies ons ė i skrozdielīna, bet negėlėj. Nu dailē sotaisītu ė sokrautū skrozdielīna šapieliu kap nu kuokė stuoga ondou biega pakalniou, ožpėldams ė tou doubelė, koriuo bova prėsėglaudosi laimingā paržėimavuojosi gėlie. Pu kuriuo laika ondou puo biški pradiejė mėrkītė ė anuos nestuora, bet kėita skūra. Jou daugiau kaitėna saulė, jou daugiau doubelie bova ondėns ė ons jau pradiejė sunktėis par gėlies apdara galėnė skīlelė ė sošlapėna anā vėsa ožonti. Ondou ė pavasarė šėloma tēp soskīstėna ė sosaldėna gėlies vėdorius, ka anėi pažadėna ėš mėiga, pagėrdė ė atgaivėna mažėlieli, patiamė galelie īsėtaisiosi balsva gumbieli, korės toriejė pavėrstė i žali daigieli. Ė če pat, pri dėdliuojė skrozdielīna, baltā žali daigelė adėtelė, jau pavėrtusi i gėlies šaknelė, pradiejė grētā vėn raustėis i minkšta ė parmėrkosė žemė. Šaknelė bova kėita ė stėpri, bet nikāp negaliejė pradortė puo gėlė goliejosė stuoruos alksnė žėivies. Puo keliū dėinū saulės šėlduoma šaknelė tėik ėštīsa, ka pakielė i vėršo vėina gėlies gala, vo paskou ana griova ont šuona ė apsėvertė aukštėnlinka. Ė ėšleistuojė šaknelė, kap kuoki vabala kuojė, palėka ėštėista i saulė.
Ne kažkėik trokos sogromiejė pėrmuojė pavasarė perkūnėjė ė ont kalna ėš joudū debesū pradiejė smarkē pėltėis ondou, ėšgelbiejės ė gėlies gīvībė. Kāp tik ons prasėdiejė, nu kalna pasėlēda dėdliausė dumblėna ondėns sriauts, korės, atsėtrėnkės i skrozdielīna, ne tik anou geruokā apardė, bet ė pats, ka ė nenuoriedams, parsėskīrė posiau ė jau dvėm atšakuom kliuokė pakalniou. Tas pavasarė ondou ne tik pradiejė plautė i vėršo atsėkėšosė gėlėis šaknelė, bet išjodėna ė vėsa saulie bedžiūstontė oužoula siekla ė pradiejė anou ritintė pakalniuo. Paskou  atsėkėšosi šaknelė ožkliova ė sosėkabėna so pakalniou bešliaužontė stuora ė platė medė atplaiša. Dabā ondou ė dumblos vėrta par gėlies vėršo, spaudė, tompė ė draskė anou, bet kumpa šaknelė bova gerā ožsėkabėnusi ė neatsėlēda. Vo pati gėlie, kap ėš pruota ėšejosi, baisiausē draskies no biegontė dumblėna ondėns, kors jau bova sosėmaišės so žemīn rėitontēs žemės gabalās, smolkiuoms miediu šakeliems. Tarpās anā atruodė, ka jau jau ė šaknelė notrūks ė če pat pasėbėngs vėsos anuos gīvenėms… Bet po koriuo laika par gėlies vėršo prašliaužė dėdlie medė šaka ė isėspīrusi i žemė sostuojė. Toukart prīš pat gėlė pradiejė tvėnktėis ondou, vo tvėnkėnelė dognė nosiestė dėdlesnė žemės gabalā. Paskou vėsks pradiejė ētė jau par sānašu vėršo ė gėlē biškėlieli palėngviejė. Liūtės pradiejė mažietė, vo ka ondou vėsā noslūga, gėlės palėka golietė pu soneštuoms žemiems, mažuoms šakeliems ė dumblo.
Daug kamė ilėnkts ė aplaužīts gėlies kevals dā tebėbova stėpros ė, ka jau šaknelė ilinda gėliau i dā nesodžiūvosi ė minkšta dumbla, ana ėšlēda pėrmūsius šaknėis plaukelius, korėi pradiejė ėš žemės trauktė ondėni. Ons bova pritėrpės vėsuokiausiu skaniestu. Pėrmiausē šaknelė i vėršo pakielė patė gėlelė. Ana dėinuos šėlomuo toriejė parplīštė posiau ė ėš anuos, tuo vėituo, kor bova prisėkabėnosi šaknelė, toriejė ėšlīstė pėrmėije lapelē. Kolkas gėlėis skėltelės ė šēp, ė tēp spaudies i šuonus ė rungavuos, bet pajoudavės ė apdraskīts kevals tebėbova stėpros ė nenuoriejė plīštė. Saulės šėloma tou apdara dā daugiau sostėprėna ė vėdou abodo pėrmėjē lapelē bova soveržtė kap so repliems. Ė kėik gėlies daigielis nevarga, kėik ons netraukė ėš žemės ondėni, nestėprėnuos, sermiegelė bova nepajodėnama ė stuoviejė kāp stuoviejosi...
Grētā do pėrmėijē lapelē kap tomsemė sklepė be švėisuos ė uora pradiejė geltuonoutė ė dostė. Naktėmis, ka liuob nokrėstė rasa ė atšaltė, apvalkalielis liuob biški atsėlēstė, vo dėina, ka pašėldīs saulė, viel sosėtrauktė ė sosėveržtė. Somėnkiejė ė šaknelės stėproms, ana nebgaliejė beaugtė – dėdėlē jau trūka tuos sīluos, koriou gal doutė tiktā saulės švėisuo pažaliavės laps. Ė tēp ta pradīgosi gėlie kėntiejė ė merdiejė tol, kol par pavasarė mėška ontra karta nepraūžė lėngvos ė gaivėnous lītos. Gėlelē anuo dėdlē trūka. Bet ons prasėdiejė ė nu lītaus ondėns beveizont somėnka pajoudavosė apvalkala stėproms, abėdvė gėlies poselės prisėgierė šėlta ondėns, dā daugiau sostuoriejė, ėšsėpūtė ė ont galū gala apvalkalielis vėinuo posie puokšteliejė ė itrūka. Vo ka viel švīsteliejė saulė ė ons dar karta pamiegėna sospaustė besėskleidontius lapelius, parplīša ė ontruojė anuo posė. Ė toukart abodo gėlies lapā pasėspīrė ė pīškiedamė atšuoka vėns nu ontra. Vo kevals bejiegėškā ėšsėskleidė ė, viejeliou pūsteliejos, nokrėta ont driegnuos pavasarė žemės.
Abėdvė gėlies sieklaskėltės, jau pavėrtosės pėrmāsēs lapelēs, grētā vėn pažaliava ė iš anū sokėbėma vėitelės pradiejė skleistėis pėrmėijē tėkrėijē oužoula lapelē. Anėi grētā vėn pruo žuolies šešieliu svīravėma ėšvīda saulės spindolius, pajota maluonė šėloma, apsėžvalgė ė pamatė ė mėška, ė dongo. Tēp besėžvalgont anus pradiejė dažītė žali spalva. Kou tik dėinuos švėisa ėšvīdės oužoulielis dā nieka nežėnuojė aple šiou pasauli, nieka nesoprata, kas daruos aplinkou, bet ons jau bova gīvs.
Oužoulielis pradiejė augtė.

                                      Apsėdairīms

Daigielis grētā vėn auga ė nebatruodė panašos i žuolė. Ons puo biški vėrta i maža, prakotosi medieli. Bet dā ons tebėbova ne kažėn kėik aukštiesnis ož mažuosės mėška žuolelės.
Ejė laiks…
Oužoulelė galūnelė ėškėla solig mėgliu pražīdosiuoms šlouteliems. Vo ka vies šloutelės liuob palėnktė, ons jau galiejė matītė, ka aug i rītus besėleidontė kalna vėdorie. Nu anuo i vėsas posės ejė daubuoms ė griuovēs ėšraižīts žemės pakėlėms. Šalėp auga daug pėlkā mielsvū ė nestuorū alksniu. Anū vėsuokēs pasėraitīmās lonkstītė, vėsēp sosoktė, ilėnktė, ėšskuobtė, pavingioutė ė kėtēp ėšdarkītė kamienā kėla aukštā i vėršo ė tėn neplatē išsėšakuojė džiaugies mielėno dongo ė geltuonās saulės spindolēs.
Nepartuoliausē šiogždiejė ė dėdliesis skrozdielīns. Skrozdis anam nieka nedarė. Ka pėlka ė sunki potpėlekė ont lapa sodiejė daug mažū kiaušėnieliu ė, ka nenokrėstom, pri žėivies priklejava anus sava tėrštuoms seiliems, toukart dėdliuosės skrozdis grētā vėn anus atrada, sobiega ciels būrīs ė kelės dėinas kondžiuojė, draskė tou gera, kol vėskou nočīstėjė nu sodžiūvosiu seiliu, vo paskiau sokėbosės nosėnešė ė kiaušėnelius.
Ont oužoulelė lapas ėlgiau negaliejė džiaugtėis nie vėns kėrmėns. Vuos tik anėi isėtaisīs ė pradies jiestė nu pašalė lapieli, tujau pat atbiegs kelės skrozdis, ėš vėsu posiu sojims ė besėdraskonti vikšra kāp kuoki rousta nosėneš so savėm arba benešont vėsė karto nokrės ont žemės. Vo ka ėš alksnė galūnės nokrėta rėibos, dėdėlis ė stuors mielėnā žals kėrmėns ė, ka ons ontsėruopštė ont oužoulelė galūnės, ta vėsā nolinka. Bet grētā vėn ė ont anou jau košiejė skrozdis. Bet tuokem dėdėlem jau anuos nieka nebgaliejė padarītė – bova par mažas. Kuokė dešimtės anū vės tėik neatstuojė ė ėš vėsuos sīluos be parstuojėma jiemies ė jiemies. Tik ons bova velniuonėškā stėpros, so oudėgo tik švīst švīst, ė skrozdės, ka ė stėprē isėkėbosės, toriejė anou paleistė. Bet paskiau skrozdis tėik isiota, ka tou kėrmėna pradiejė poltė cielās būrēs ė anou tėik aleida sava myžalās, ka sostinga kėrmėna raumėnis ė ons nebgaliejė bepajudietė. Ka jau ons bova soparalīžouts, sokėbosės skrozdis atpliešė kėrmėna nu žėivies, vo paskou, negaliedamas pakeltė tuokė svuorė, anuos so vėso kėrmėno nokrėta ont žemės. Ė puo tuo dā kelės dėinas skrozdis liuob vėn atbiegs ė atbiegs i tou vėita paveizietė, a nieka nebier...
Vėina vasaras pavakarė, vėsā jau betemstont, ka vėsas mėška žuolės ė medē, apsėkabėnė sava rasuos lašus ė plūstont gaivē vakara viesā vėrpiejė iš džiaugsma, vo vėsuokiausė žėidelē ė kou tik ožsėmezgė vaisē spindiejė vuos imatuomo laimingo vėltėis šīpsolio, kap kuoki mėrtėis šmiekla ont oužoulelė pluonuos vėršūnelės notūpė dėdlis ė sunkos rodasparnis vabals. Ons aštriuoms ė kėbiuoms letėnuoms isėkėrta i oužoulieli ė ligo apmėrė. Paskou pėrmotėniems kuojuoms nosėčīstėjė mėška kvapū prisėgierosius oustus, pagalonda anus nu pašaknū lig pat i armuonėjės dumplės sostuoriejusiu galū ė pradiejė oustėnietė patiuo vėršūnie augonti minkšta lapieli. Puo tuo vabals atsėstuojė pri pat lapa krašta, kėito pėlvo prisėspaudė pri anuo, ėšsėžiuojė ė tujau pat solēda aštrius dontis i lapa minkštėma. Tuoki tatā bova ta anuo večerė. Vabals skaudē konda i gīva lapa, pliešė nu krašta gabala pu gabala ė nekromtīdams, kap kuoks smaks rėjė soltingus ė minkštus kousnius. Oužoulielis miegėna nosėkratītė anou žemīn, bet viejė bemaž nebova ė anam nieks ėš tuo neėšejė. Sorėjės lapa, vabals pradiejė griaužtė lapkuoti. Medielis nebėškėntė ė pradiejė kriuoktė – ėš lapa gīslu pradiejė sunktėis aitrės soltiu ašaras. Ka belėka tik trumps kuotielis, rodasermiegis pradiejė krimstė pati oužoulelė stėiba. Bet žėivie bova kėita, neskani, vabals anou če pat ėšspjuovė. Ė paskou ons niekor nepasėtraukė, pradiejė šlaiužuotė medelė šakeliems ė žvalgītėis. Ont galū gala patiuo galūnelės vėršūnie ons atrada dėdliausi pumpora. Tas bova minkšts, glėtos, biški salsteliejės. Puo pėrmo vabals nokonda pumpora vėršūnė, vo paskou sojiedė ė vėsa minkštėma. Vėino muomėnto oužouleliou pasėruodė, ka ėš skausma ons prarond sāmuonė. Ka vabals, jau kāp teikint lig kakla prisėrėjės, noliekė, medelė vėršūnie palėka lig pat šerdies ėšgriaužta nedėdlie balta žaizda.
Puo tuos naktėis oužoulielis bemaž dvė nedielės merdiejė saulie, bet lėkė svēkė lapelē, i žemė ilindosės šaknis anou maitėna ė gīdė. Nuoriejė oužoulielis augtė bet nebgaliejė. Pruo ėšgriaužta žaizda trīška laukuonās anuo soltės. Pri medelė atliekė kėtė vabalā ė mosis anas skanindamuos gierė ė gierė. Bet žaizdelė puo biški apmėrė, oždžiūva saulie, ėš šaknū atplūstontės soltis puo lašieli pripėldė vėsa medelė lėimėnieli. Ė oužoulielis šalėp nogriaužta pumporelė pradiejė augintė kėta. Neėlgā trokos ėš anuo pradiejė augtė naujė lapelē ė oužoulielis viel pradiejė džiaugtėis saulės spindolēs, šėlto viejelio, ė teškenontio lītelio.
Tēp begīvenont vargās negalās praslinka pėrmuojė oužoulelė gīvenėma vasara. Priartiejė rodou...

                                      Pavasaris ė opė

Ont oužoulelė šakeliems, ka jau neblėka anuo vasaras drabuželė, ė medielis ožmėga kėito žėimuos mėigo, sokrėta alksniu lapā, vo paskou anus pridėngė snėigs. Medielis nieka nebžėnuojė, kas dedas, ė tik pavasari, ka notėrpa snėigs, sodrieka žemė, ontrėms metams anou prikielė saulė. Ons pamatė, kāp tuo žemie atsėbund gīvībė, kāp praded augtė žuolie ė medē apsėskleid lapās. Ons bova jau stėprē aukštiesnis ož žuolė. Alksnē, korėi anou bova apsiautė ė ožgolė ėš vėsū posiu, ėšspruoga onkstėi ė grētā ožstuojė saulė, ė pasaulis aple oužoulieli kāp ė somažiejė. Biški švėisiau liuob būtė, ka pakėlės vies lonkstīs ėlgus anū stėibus ė tarp šakū liuob atsėvertė tarpā. Oužouleliou anėi bova kap longā i pasauli.
Ontrāsēs ė tretēsēs metās oužoulielis pradiejė šakuotėis ė  augtė ne tėik i aukšti, kėik i šuonus. Ons ne tėik, kap pėrmās metās, bėjuojė ė tū karklavabaliu, korėi tonkē vėn pavakarēs liuob zvimbintė po pritėlosi mėška. Oužoulielis jau toriejė ėšsėaugėnės kelės galūnės, daugiau šakū, ė, je kas būto nogriaužės vėina pumpora, būtom augė kėtė...
Tou laiko mažājem oužouleliou vėsks bova iduomē. Ons atsėdiejės liuob žvalgītėis i vėskou, kas jodiejė ė košiejė aplinkou.
Pėrmiausē ons isėveiziejė i vėsuokės pluonalapės ėšstīpielės žuolės. Anuos vasarvīdie pruo sospausta ė apalē besėsokonti vėršūnės lapieli pradiejė lēstė šakuotas varpelės, koriuos po keliū nedieliu, prisėjodiejosės ė prisėbuovėjosės so viejo ė saulė, pasėstrajėjė vėsēp sosėraitiosēs spalvuotās oustelēs. Vo jau kuoks anū spalvingoms!.. Ė rosvā ruožėnē, ė gelsvė, ė gelsvā žalė, ė fijuoletavė, ė dar vėsuokėi, ka žuodēs nie ėš tuola negalietom būtė nosakuomė... Ka praejė dar kelės dėinas, tuos spalvuotas šloutelės prakiora ė parūka. Ta žuolie apsėgaubė geltuonā rodo žėidadolkiu debeselio. Anou vies biški panešiuojė puomėškė ertmies ė ėšbarstė ont žemės ė žuolīnu. Liuob atruodītė, ka vėsas žuolės tou laiko palinkst vėina pri kėtuos, kāp begaliedamas sosėjem vėina so kėto, apsėvīniuo vėina ont kėtuos sava pluonītēs kaklelēs ė šuok viejie ė saulie svaigėnonti ė be gala linksma pavasarė šuoki. Ė tas maluonoms liuob troktė kuo ne ciela nedielė. Matītėis, tėi gelsvā rodė žėidadolkiu dūmā anuoms liuob apsoktė galvas ė sokeltė patius gražiausius jausmus.
Aplinkou oužoulieli mėškė bova daug vėsuokiausiu iduomībiu. Onsktiva pavasari sava dongaus spalvuom liuob pradietė švīstiuotė žėbutės. Patė pažemė, mėška kalveliems ė iškėrstās riežēs anū skaistos mielėnoms liuob noētė ė noplasnuotė žemė pėrmiausē. Ėš paskou anuoms sogeltuonous vėštapėinės, somargous švėtrėišės, plautės, zoikė kuopūstā, plūkės ė kėtas pavasarė žuolės. Ka sava mielėnas akis ėšplietosės žėbutės jau liuob žvalgītėis, medē tou laiko dā liuob būtė be lapu. Tad saulietas dėinuos jūruo tas mielėnoms plakies ė švėisoliava aiškiau ož dongo. Vo je dėina liuob būs apsėniaukosi, debesū spalvas liuob būtė daug nīkesnės ož mielėnās žėideles apsnėgosė pamėškė.
Nespies ožgestė žėbutiu žėidā, prasėdies plūkiu ė vėštapėiniu laiks. Tuos pavasarė kvietkas mėška kalnelius ė daubelės liuob apsiūtė tā švelnē geltuono, tā balto luopo ė dieltuo mėška pruoperšas ė atvašīnā kuožna dėina par tou žīdiejėma liuob atruodītė kap saulės notvėikstė. Viejelie dėdlē grakštē ė ėšdėdē ont pluoniausiu ė gležnū stėibieliu liuob stīpčiuotė vėštapėinės. Anuos žīdiejė če pat po nuosė ė medielis dėdlē nuoriejė pačėpnuotė tas blīškē gelsvās ė ėlgās žėidlapēs pasėpoušosės, saldio pavasarė laukū viejo ėšsėkvepėnosės, žalzganās ė paėlgās lapās apsėklietosės gracingas kvietkelės.
Kėtas žuolės žīdiejė puo vėina ė puo kelės – ėšsėbarstiosės puo vėsa mėška. Tuos ėr bova savuotėškā poikės – ligo žemės žvaizdelės mėškou liuob švėistė aiškē matuomās žėidās, liuob somatuonītė ė sotrauktė pri savėi daug vėsuokė plauka vabalū ė pleštekiu. Die ltuo tarpās sunkē beliuob būtė atskėrtė, a tėn plakas kuokė drogė sparnā, a viejelė sojudintė tuos kvietkas žėidā. Liuob ruodītėis, ka ė medielis, nuorint dā ė mažos, bet žīd kap tuos kvietkas ė, ka papot viejielis, ons plasnuo, lek par kvapū pritvėnosi mėška i vėršo, kor mielėnou dongos, švėit saulė ė ėš lieta lingou švėisė pavasarė debeselē. Tuokio ėštvėnosio gruožio mėšks gīvena tik onkstīva pavasari. Tou laiko vėsa žemė aplinkou liuob švītietė nu pavasarė saulės spindoliū. Paskou mėška žemė liuob pritemtė, ė bemaž vėsas kvietkas liuob ožgesintė sava dėdliesniu ė mažiesniu žėidū žvaizdelės. Toukart jau vėršu liuob pajimtė žuolīnu žaloms.
Vo tėn, tuolėj tuolėj, pruo medius ė pruo mėglas liuob gėrdietėis, kāp gorgoliou dėdliuosės opės ondou. Oužoulielis pru i pakalnė nubiegontiū miediu šakū tarpus liuob matītė, kap pavasari opės ondou bieg pasėmaišīdams, sūkorioudams, ėš apatiuos i vėršo ėškėldams smarkēs verpetās ė viel nonėrdams i gėlomas. Kartās ėš tuola opė liuob atruodītė līgi ė anuos pavėršiaus zelkuorie saulė ė švėisė dongaus debesis mėrgoliava tēp pat, kap ė dongaus gėlībie.
Ondou šėltuoms pavasarė naktim liuob garoutė ė pripildītė mėglo slienius ė pamėškės. Tėi garā, pavėrtė mažās ondėns lašelēs, liuob driekintė pėivas,  medius ė oužoulieli. Kartās par tou anam bemaž nebliuob bereikietė ė šaknimis gaunama ondėns – par akis liuob ožtektė tuos driegmies, koriou ons liuob gautė ėš naktėis uora, ė kori kap kuokiuom vilnim liuob ivilnītė i anuo šakelės, lašelēs nosiestė ont kuožna lapelė ė pumpora, pavėrstė i dėdlesnius rasuos lašus ė suotē atgaivintė dėinuos vieju ė šėlomuos ėšsausintas anū lāstelės. Lapelē liuob pasėdarītė sunkesnė, apētė tingolio ė, potont rytmetė viejeliou, paunksmės žuolīnams benumestė tik vėina kėta naktėis paduovėnuota laša...

                                      Pāuglīstė ė mergelė

Greitā oužoulielis jau bova panašos i šiuoki tuoki mėška medieli. Anuo vėršūnė ėšstīpa aukštiau ož šeivamedė apalės ė tonkės šakas. Tās metās, ka jau saulė ėšdžiuovins vėsa šlaita, kartās pamėškie liuob pasėruodīs jauna mergātė. Ligo būtom ėšgėrdosi oužoulelė skunda, ka jau dėdlē pardžiūs žemė, ana liuob atneštė ė ontpėltė ont šaknū ondėns. Toukart medeliou jau neliuob bebūtė tēp sluopē – lapā neliuob besostingtė i apīsausi kėita stėkla ė ėštėmpos lapa lastelės liuob galietė linksmā plūdorioutė viejoutuo ė kaitriuo dėinuos akie...
Ta mergātė ne tik liuob laistītė oužoulieli, bet ne vėina karta noruovė ė šalėp augosės ikīrės žuolės, koriū šaknis liuob sorīs baisē daug ondėns. Vasara, ka jau tuos žuolės liuob ėšsėkeruotė, je lītos mažiesnis, veiziek, lig oužoula šaknū ni vėns ondėns lašielis nebnoēt – vėskou surīn žuolės. Ka jau trūkėnies raunamū žuoliū šaknis, kuoki erzelīnė liuob kėltė žemie, kėik šauksmū ė aimanu liuob ētė i vėsas posės! Vo sovarpīta, lėngva žemė kap kuoks žvierėis kailis liuob gerā ožkluotė oužoulelė šaknis, vo anou sosėgierės ondou ėlgā ėlgā neliuob beėšgaroutė. Tās pāuglīstės metās pėrma karta soprata, kap gerā īr draugautė so žmuonims.
Ta ondėnio anou vasaruoms gaivėnusi mergātė ne vėina karta švelnė ė šėlto ronko gluostė pluona oužoulelė lėimėnieli, vo kartās pluonās ė švelnēs pėrštās liuob parbrauktė ė par žalės anuo garbanas. Kuoks kiaurā smelkous bova tū šėltū ronku geroms! Tas jausmos anam bova panašos i vuos akimis juntama laukū tuolībies pasėruodiosės potpėlekės plevenėma arba  kap kuoki svaigi, glamuoniejonti  saulės spindolė šėloma, saldē maluonos pumporū spruogėms pavasari... Po tuokiū valondieliu oužoulielis ėš laimės liuob gėlē atsėdostė ė lapelē, ka ė nebūs viejė, liuob sojudietė.
Kartās ta mergātė dā liuob ė pastuovietė, ė anou apkabėnusi pri medelė priglaustė šėlta ė švelnė sava galvelė. Vo no anuos i vėsas posės skleidies švėisi ė šėlta stėprībė, kuri liuob isėgertė i pat oužoulelė šerdi. Medielis anā liuob atsėlīgėntė tou patio – ons vėsa sava geroma, koriou laikė puo nestuoro žėivė, liuob atėdoutė mergātē.
Vo paskou, pu keliū vasaru, mergātė pri oužoulelė atejė paskutini karta. Karto so anou bova arklīs ė dā vėns žmuogos – jauns vīrs. Toukart mergātė maž teveiziejies i medieli. Ana bova nosėmėnosi ė oužouleliou atruodė, ka ana ašaruo. Paskiau mergātė ė vīrs priejė pri medelė, pridiejė ronkas pri anuo lėimėnelė ė sokalbiejė tuokė malda: "Oužoulieli, esi vedoms ėšsėskīrėma liudininks, būk ė vedoms sosėtėkėma liudininks... " Ė pri medelė mergelė palėka vėina, vo tas žmuogos, sožvongėnės pėntėnās ė šarvās, ožsieda ont arklė ė nojuojė. Doslos kanuopu bėldiejėms kap kuoks laiduotoviu būgnos dā ėlgā aidiejė aplinkou po mėška ė atruodė, ka tas atsėsveikėnėms anodom bova paskotėnis... Nu tuo laika daugiau nikumet nie žmuogaus ronka, a kas nuors kėts oužoulelė jau nebdžiogėna tēp, kap ta mergātė. Nieks jau ėš tū, kou anam teka matītė, nebliuob spindolioutė  tuokė švėiso kap ana.
Vasaras keitė vėina kėta, oužoulielis ėšauga i dėdliausi medi, vo ons vėn liuob atsėmintė ė atsėmintė tou mergātė ė anuos geroma...

                                            Medē ė miests

Oužoulelė akies pasėkeitė ne vėina mėška miediu karta. Greitiausē liuob ėšmėrtė alksnē, korėi jaunīstie dėdlē grētā liuob mestėis i vėršo, bet nemuokiejė ėšaugintė kėituos ė stėpriuos medienas. Alksnis, praējos vėinā kėtā dešimtē metu, če pat, kap stuov, liuob ėšsėtėistė ont paviesingas mėška žemės ė tujau pat sopūtė. Anuo vėituo liuob ėšdīgtė ė ėškėltė kėtė anuo bruolē ė sesėris, bet ė anū lėkėms bova tuoks pat.
Oužouls če nebova vėns pats. Kėik tuoliau nu anuo, vėinuo ė ontruo daubuos posie, auga dar do galingė ė ėšlakė medē. Anėi gīvena ė auga tėik pat ėlgā kap ė pėrmāsis oužols, toriejė tuolėi i šuonus noejosės šakas ė rudėni puo anās, ka liuob bėrtė gėlės, sosėrinks ė žvīgaus daug laukėniu kiauliu. Oužoulielis džiaugies veiziedams i anus – daubū ė slieniu ėšraižītamė kalnė, netuolėi dėdliuosės opės, auga anuo tėkrėjē bruolē. Kad ė ėš tuola, bet vės tėik anėi vėns kėta liuob kuožna dėina pasveikintė ė sava bovėmo teikė vėns kėtam stėprībės...
... aukštā aukštā ėškėla oužoulelė šakas. Anuos bova kėitas ė stėprės, auga pasėgarbanuodamas ė ožlinkdamas bemaž statēs kampās. Bova stuoras ė platē nuejosės i šuonus, dailē rėivietas ė apalės. Anuos pasėdėdžioudamas raities mėška erdvie ė nikuoks kėts miedis nebgaliejė anū ni ožstuotė, ni norungtė. Bet dā ė dabā net patiuoms aukštiausiuoms sava šakuoms oužouls negaliejė matītė, kas īr ož dėdliuosės kalvuos i vakarū posė. Tėn liuob tomsoutė alksniu mėšks ė vakariejontės dėinuos ėšsėskleidės rausvoms tik dā daugiau liuob ėšrīškintė alksnīna galūniu žali piešėni. Ons sava neīprastās žalēs pasėraitīmās dongaus druobie bova tėik iduomos, ka vėn galiejē i anou žiuopsuotė, ožmėršės vėskou kėtkou pasaulie. Vo pavakarēs, ka liuob pūstė smarkiesnis vies, ta alksniu galūnė liuob gluostītė ė vėsēp erzintė saulės geltuona rata, mielėnas tuolomas, bešliaužontius debesis ė belekontius paukštius. Toukart oužoula šerdie nu tuos dongaus tuolomuos ė slīstontė miediu jodiejėma liuob pradietė spėngtė keists garsos, koris bova dėdlē panašos i vėinėšuos gitaras stīgu rauda.
Ka jau liuob atšėltė, ka jau bemaž paukšiedamė liuob pradietė skleistėis stuorė alksniu lapu pumporā ė ėš paėlgiejosiu, kap pavasarė vielevas viejie besėdraikontiu rodū ė lėngvū žėidīnu šniūrieliu jims barstītėis geltonė mėltā, par mėška kartkartiems liuob noēs kap kuoki rodā geltuona ūkana. Tujau pu tuo ėš pumporū liuob pradietė rėstėis švėisžalē, stuorė, i armuonikas dumplės panašė alksniu lapelē. Anėi kap kuokės žalės ognelės liuob maišītėis so vakariejontė dongaus švėisiuoms žvaizdeliems ė toukart mėška vėršūnės liuob pradietė mėrgietė. Ė mirgies tēp, ka oužouls, kap kuoks gėrts žmuogos, neliuob begalietė ė soprastė, kuokėi dīvā dedas šiuo mėška pakalnie. Anam tonkē vėn liuob dinguotėis, ka ne lakštingalas, pasėkavuojosės žaliū ė kvepontiū šakū tonkumīnūs gėid, ne špuokā mėklėn sava balsa, vo daruos kažkas tuokė stebūklinga, kuo ons dā ni akies nier matės, ni sava ausims gėrdiejės. Tuoks tatā liuob būtė pavasaris tuo kalna žemie
Dėdliuosės opės skardē bova ėšraitītė, vo patiuos opės vingē panašė i poikiuos muotrėškas figūra ė švėitou dongaus spalvuoms. Ož opėi skleidies dėdėlis ė žalos pošīns. Ons rodā rauduonava vakara saulie. Korėi nekorėi medē bova soaugė tēp, ka tonkē vėn nu tuo ėšsėklaipstīma liuob atruodītė, ka pošu kamienā vuos nevėrst ont šuona. Anėi ivairiausē bova sobraižė žali pošīna peizaža. Daug kor pošū vėršūnies joudava varnu lėzdā ė, ka ėš tuos posės liuob papūstė vies, oužols liuob gėrdietė joudū, viejie besėvartaliuojėntiu varnu šaiži kronkėma. Īkalnie, šioupos pošīna, pluonā apsėkluojė rūka merlēs, mielsvās padūmavosiu tuoliu poukās, vėsuokiausiuom spalvuom jodiedamas švėitė miesta mašėnas. Vo platės ė gėlės gatviu tarpnomėnės īriežas bova panašės i tėisius ė ėlgus kalnū tarpeklius. Kartās, ka liuob pūstė ramos rītviejis, mėška atšlaitie liuob gėrdietėis ė tuolėmū garvežiū švėlpėms...
Dā tuoliau, jau ož pušīnou, bova daug tėrštā sostatītu miesta nomū. Īkalnė anėi banguoms vėn kėla ė kėla aukštīn. Tarp tū nomū žaliava krūmā ė medē. Vo tuolībies žali mėška banga liuob isėrėmtė i pėlkus dongaus debesis. Vėsor bova gīvs ė bangouts pasaulis.
Ėš rīta slieniūs liuob golietė mėglas ė pruo anas neaiškē maties baltė nomā, rauduonava anū stuogā. Dešėnie posie, bemaž isėriemė i dongo, auga kelė dėdėlė medē. Anū šakas bova noejosės aukštin, i tuolėma dongaus pakrašti. Tėi medē dėdlē aiškē liuob matītėis saulietās rītmetēs. Tuokio laiko rauduonamė rītū dongaus pašalie tomsės tū miediu šakū vieduoklės liuob trauktė karpīto ė nenusakuomo žaliū šakū ė dongaus sotarėmo. Veiziesės oužouls i anus ė nikāp negalies atsėtrauktė.