post mortem VI

-Senos skolos
Senos mintys- 

Du vilkiūkščiai, išsidūkę ant septynių kalvų,
Stebi ugninius kamuolius tarp debesų,
Lyg kraujas maišytųsi su pienu,
Jų galvose kirba noras kažką panašaus sukurti
Šalia irštvos, kokiam tūkstančiui metų, ne mažiau.
Tik trečiajam jų broliui norisi sapnuotis
Didingam medžiokliui,
Nes geras medžioklis visuomet artimas plėšrūnui,
Kur nors miškingame krašte, į kurį plūs
Kraujas, kiek jo bebūtų pralieta.
Jam norisi kaukti sapne, kuriame
Suopio lizde rastas
Pieno baltumo pamestinukas
Išaiškins didiko sapną,
Ir atsiras miestas prie Vilkės upės,
Kurią vėliau, gerokai vėliau
Pavadins Vilija.
Palaiminta ta erdvė ir tas laikas, kuriame
Nebesivaidena, o jei ir vaidenasi,
Tai nebesukelia nei baimės, nei nuostabos.
Sapno tikrovė ir tikrovės spanas
Susilieja – kraujas su pienu,
Raudoname žemuogių lauke,
Parusvintame aukos krauju –
Nesutepta, balta esatis,
Kaskart išnyranti iš nakties slėpinio,
Grįžtant Vilkei su grobiu,
Grįžtant vilčiai – tai gyvųjų ramintojai,
Nes nėra nieko ramesnio
Už pasotintą grobuonį,
Kuris net pats
Kartais įtiki
Savo
Romumu.