Aris ir kaip tai nutiko. (papildytas pakartotinis leidimas)

AUTORIAUS ŽODIS:
Sveiki, po ilgos pertraukos pristatau jums šiek tiek pakoreguotą ir patobulintą pirmąją istoriją apie Arį ir Iltrino šalį. Šioje dalyje bandau skaitytoją šiek tiek supažindinti su mano sukurtu pasauliu ir jo istorija. Šiuo metu rašau ir antrą dalį. Kol kas kuriu paskiras trumpas istorijas, vykstančias tame pačiame pasaulyje, jei seksis bandysiu jas sulipdyti į kokią ilgesnę. Labai laukių atsiliepimų, vertinimų ir pastabų. Malonaus skaitymo.





PRIEŠISTORĖ

Šis pasakojimas prasideda 50 metų po Didžiojo Karo, kai visą didžiąją Iltrino karalystę valdęs karalius žuvo mūšyje su kalnų orkų Orda. Karalius Iltriną valdė daugiau nei septyniasdešimt metų ir jo valdymo metu karalystė gyveno taikoje ir pritekliuje, žmonės buvo laimingi ir Ordinų gvardijos keliaudavo į pasienį medžioti kalnų orkų ne iš būtinybės, bet kad neprarastų formos. Ordinai atsirado po to, kai atstūmus orkus nuo Fariato miško pakraščių, pasienis tapo naująja karalystės riba. Ordinais tapo sumažinti elitinių karių kariuomenės daliniai, į vadus skiriant patyrusį kapitoną. Gvardiją sudarė nuo trijų iki penkių šimtų raitelių. Ordinai pasivadino paukščių vardais- Varnai, Sakalai, Suopiai, Balandžiai, Kirai, Vanagai ir t. t. Kiekvienais metais Ordinai susiburdavo ir išrinkdavo Karo Maršalą, kuris vadovaudavo visai Iltrino vykdomai karinei veiklai. Šie sumažinti kariniai daliniai buvo ypač veiksmingi puldinėjant orkų pasienio kaimus, tad neilgai trukus, jie buvo išstumti į Varvančius kalnus ir už jų. Puikiai ginamas Iltrinas tapo kultūros centru, kuriame gimdavo naujausi išradimai bei nuostabiausi meno kūriniai. Nustūmus orkus už Varvančių Kalnų, karalius vis rečiau ir rečiau siuntė žvalgus anapus jų. Mestečiai jautėsi saugūs ir tarp žmonių sklandė kalbos, jog orkai bėga ir slepiasi vos ištarus Iltrino vardą. Tačiau taip nebuvo.
Orkų gimdyvės pagimdė vadą, kurio gimimo naktį orą perskrodė susikryžiavę žaibai. Žinia greitai pasklido ir iš visos šalies rinkosi kariai bei jų vadai, dedami prie kūdikio lopšio dovanas ir prisiekdami ištikimybę. Gimė Avraja. Per Pradinius Įšventinimus, kūdikis godžiai gėrė ožio kraują tekantį kardo ašmeniu, o penkerių ietį sviesdavo taip, kad įstrigusią medyje ar sienoje, ištraukti pajėgdavo tik du orkai kariai. Avraja degė neapykanta Iltrinui ir buvo sumanus karvedys bei puikus oratorius. Po 17 metų nuo jo gimimo, pasklido žinia, esą Avraja renka karius žygiui iki paties Iltrino miesto. Nualinta šalis atsitiesė pajutusi šviežią žmogaus mėsą ir Avraja surinko didesnę kariuomenę, nei šis pasaulis kada nors regėjo. Žygiuodami Tolimųjų žemių orkai, savo gretas pildė ir kalnuose bei pasienyje gyvenančiais giminaičiais, degančiais dar didesniu keršto troškimu.
Ir štai vieną ūkanotą rytą dešimtūkstantinė Orkų orda pasiekė pasienį. Tūkstančiai odinių mokasinų be garso žengė ant sudžiūvusios pasienio dykrų žolės, ten užklupo snaudžiantį girtų gvardiečių būrelį ir juos užkapojo. Ordinai susibūrė į neeilinį pasitarimą ir nusprendė pasitikti orkus prie Fariato pamiškės. Ten užvirė didžiulis mūšis, kuriame vienam Gvardiečiui tekdavo 40 orkų. Per kelias mūšio valandas Gvardiečiai buvo atstumti iki pat miško ir prarado daug karių. Taip buvo pralaimėtas pirmasis mūšis. Nesėkmingai stengiantis sustabdyti ordos brovimąsį gylyn į šalį, karalius nusprendė sušaukti Ordinų vadus ir sukviesti visus karius burtis aplink Iltrino tvirtovę. Susirinko apie septynis tūkstančius lengvai ginkluotų mažai patyrusių karių, pridėjus kas liko iš pasienio Ordinų karių- iš viso apie devynis tūkstančius karių. Iltrinas plūdo savo turtuose ir galėjo išlaikyti didžiulę modernią kariuomenę, tačiau laiko kalti šarvus ar apmokyti karius nebeliko. Visgi Ilgi taikos ir mokslo bei kultūros pažangos metai nenuėjo perniek. Mokslininkai buvo atradę paraką, kurį ankščiau, užplikytą vandeniu, naudojo gydyti kosuliui.  Jau buvo kuriamas ir pirmos patrankos prototipas, tad pasiskubinus patrankos turėjo padėti apginti miestą.
Orkai, vedami savo jėga ir narsa jau spėjusio pagarsėti Avrajos,  praėjo Fariato mišką, palikdami jame ilgą ir platų savo egzistencijos pėdsaką- dabar vadinamą Ordos keliu.  Iltriną budino pirmieji aušros spinduliai, kai užtrimitavo sargybiniai, pranešantys apie priešo pajėgų pasirodymą šiaurinėje pusėje. To ir buvo tikėtasi, orkai skubėjo- maisto atsargos jau buvo į pabaigą ir, nors orkai buvo nepralenkiami žygeiviai, įveikus Fariato mišką daugels pajuto didėjantį nuovargį. Avraja nieko nelaukdamas įsakė pulti aplink Iltriną išsirikiavusius karius, žinodamas, jog turi pranašumą kovojant didelėje teritorijoje, nes tik taip gali išnaudoti savo armijos skaičių. Iltrino karaliui neliko nieko kito, kaip įsitraukti į mūšį plyname lauke priešais miestą. Liudininkai pasakoję, kad kirstynės buvusios tokios milžiniškos, jog strėlės temdžiusios saulę, o nakty nepaliaujamai žvangėję ginklai atrodė esantys visai čia pat, nors mūšis vyko už kelių kilometrų nuo miesto. Gvardijos raiteliai apsukdavo priešų būrius ir suduodavo skaudžius smūgius į orkų kariuomenės flangus, taip pridarydami didžiulių nuostolių priešui, o patys išsisukdavę tik su pora strėlėmis nukautų karių. Ties fronto linija dieną naktį vyko mūšis, abiejose pusėse išsekusius ir sužeistus pakeisdavo jų pailsėję ginklo broliai ir nors, orkai buvo fiziškai stipresni, Iltrino kariai nepasidavė ir atkakliai laikė priešakines pozicijas neatsitraukdami nė centimetru. Orkų vadas Avraja, kovodavo beveik be poilsio ir savo mėgstamiausiu ginklu – ietimi - neretai persmeigdavo du ar daugiau priešininkų iškart.
Trečios dienos pavakary, Iltrino kariai pradėjo netikėtai įnirtingai spausti orkus ir kautis su dviguba jėga. Pats karalius atvyko kautis jų gretose. Karalius atjojo pegasu, įkandin jo sekė karališkoji sargyba sparnuotais šalmais ir baltais apsiaustais. Pats karalius dėvėjo sidabrinį visą veidą dengiantį šalmą su sparnuotu paršu ant viršugalvio. Ginkluotas buvo dvirankiu karo kūju vadintu Laimės Kalviu, kuris turėjo keistą spindesį, lyg aureolę. Karalius narsiai kovėsi ir talžė orkus savo kūju, palikdamas juos gulėti ant žemės sutrupintomis kaukolėmis ir styrančiais stuburkauliais. Su kiekvienu Laimės Kalvio mostu į šonus pabirdavo sutrupėjusių šarvų ir ginklų nuolaužos. Avraja, išvydęs karališkąjį pegasą patraukė jo link. Rankose jis gniaužė svaidomąją ietį, kuria garsėjo galintis žmones prikalti prie sienų. Priartėjęs, Avraja sustugo ir puolė karalių, kuris skrisdamas pro šalį užsimojo kūju naujam neatremiamam smūgiui. Palaukęs tinkamo momento, Avraja lyg medžiojantis tigras šoko ant pegaso, išvertė karalių iš balno ir abu nugarmėjo žemyn į karių maišalynę. Pašokęs orkas smogė besikeliančiam valdovui savo ilga ietimi, tačiau ši nuslydo per jo šarvus ir tik nežymiai jį sužeidė. Karalius pažvelgė į  Avrajos akis pro savo šalmo angas- žmogaus akyse nebuvo baimės, pykčio, neapykantos. Jose buvo nuovargis. Karalius žinojo, kad jo viešpatavimas baigėsi ir kad jo laikas jau išmušė. Avraja prisimerkė ir smogė. Žmogaus veidu perbėgo trumpas drebulys, akys apsiblausė ir pasidarė stiklinės. Orkai pergalingai suriko ir ėmė stumti Iltrino karius atgal.
Atrodė, jog visos viltys prarastos, nes nepaisant didžiulių nuostolių abejose pusėse, orkai ėmė viršų. Tuometinis Karo Maršalas, Suopių Ordino kapitonas Falegas, liepė atsitraukti į miestą. Maždaug pusė Ordinų vadų tam nepritarė ir manė, jog reikia neapleisti priešakinių pozicijų, tačiau kiti matė, jog tai kelias į pražūtį. Paskutinis miesto šansas buvo mažai ištirtas, naujas išradimas- pabūklas. Orkų pozicijoms priartėjus per šūvio atstumą, du šimtai patrankų šovė vienu metu sukeldama žemės virptelėjimą ir traiškydama bei taškydama orkus į šalis. Po pirmos salvės, neilgai trukus sekė kita, tiesa ne tokia sėkminga- keli pabūklai sprogo suplėšydami aplinkui stovinčius žmones. Antrajai sviedinių krušai pasiekus orkus,  Avraja suprato, jog ilgai taip neatsilaikys ir reikia arba pulti arba trauktis. Atsitraukus puolimo surengti nebepavyks- nebėra maisto išteklių, milžiniški kiekiai sužeistųjų ir orkai, tikėjęsi lengvesnės kovos, pradeda abejoti savo vado nuojauta. Tad Avraja pasinaudojo paskutine proga ir įsakė šturmuoti miestą su tranais išlaužiant miesto vartus.  Orkams pradėjus atrėti, pabūklai ėmė šaudyti be paliovos, tarsi perkūnas neritmiškai pirštais barbentų į stalą. Nenuėjus nė pusės kelio, į traną pataikė sviedinys ir sprogdamos medienos šipuliai sužalojo jo tempikus. Orkai pradėjo trauktis. Vieni per kitus bėgdami mėtė sunkius skydus ir kardus, žviegdami bėgiojo kraipydamiesi į šonus tarsi stengdamiesi išvengti pabūklų ugnies. Artileristai be gailesčio pliekė į pakrikusius orkų dalinius, tarsi nenorėdami, jog svečiai išvykų. Namo išvyko nedaug. Ir tiems laimės kūdikiams, pasprukusiems nuo artilerijos ugnies, netrukus pavymui buvo išsiųsti likę gvardijos raiteliai, kurie parginė Ordos likučius iki pat pasienio ir dar ilgai medžiojo Fariato miške pasiklydusius priešus.  Taip baigėsi Didysis karas, kurio niekas nelaimėjo, tačiau visi pralaimėjo. Avraja dingo, gal žuvo, gal pasitraukė į kalnus ir baigė savo dienas kaip vargšas atsiskyrėlis, niekas to nežinojo.
Tuo tarpu Iltrine, buvo sprendžiama, kam vadovauti šaliai, iš kurios dabar liko tik praeities didybės šešėlis. Ordinai pasidalino į dvi puses, viena skelbė Karo Maršalo viršenybę ir norėjo palikti senąją rinkimų tvarką, tačiau kiti Ordinai, ypač tie kurie prarado daug karių atsisakė paklusti ir sudarė savo sąjungą pavadintą XX lyga. Kurį laiką, Iltrinas po truputį atsistatinėjo ir atrodė, jog viskas grįžta į savo vagas, tačiau tarp Ordinų prasidėjo vaidai, kurie vėliau virto į pilietinį karą ir Iltrinas paniro į kruviną sapną.


ARIS IR KAIP TAI NUTIKO.




Tai buvo tamsūs laikai... Tuomet nebuvo dainų ir šokių, nebuvo švenčių ir įkaušusių šventėjų. Tai buvo tamsūs laikai, kai vyko  klanų karas, kai kraujo upėse buvo daugiau nei vandens ir maitėdoms naktys tapdavo niekad nesiliaujančiomis puotomis.
Kai jį parnešė paskutiniai kruvini saulės spinduliai geso horizonte. Jį parnešė ant svetimo žirgo, Aris matė kaip vienas iš varnų*, nuleidęs galvą priklaupė ant kelio prieš mamą. Motina laikėsi tvirtai ir jos figūra tarpdury nė nekrūptelėjo. Ji atsisuko ir paliepė tarnams atlaisvinti didžiausią pirkios stalą ir prikloti ten kailių, taipogi užvirinti vandens ir atnešti tvarščių. Tarnų akyse galėjai matyti sumišimą ir baimę, kuri greitai persidavė Ariui . Jis šmurkštelėjo Palmirai po sijonu ir ten pasijutęs kiek saugesnis stebėjo viską pro antsijonio audeklą. 4 vyrai, 4 varnai įnešė Ario tėvą į didžiąją salę ir paguldė ant stalo, kurį jau spėta apkloti kailiais. Įnešamasis buvo be sąmonės, jo kairiajame petyje stirksojo gal metro ilgumo strėlė.  Prašalaičiui ši strėlė pasirodytų panašesnė į mažą ietį, tačiau Aris nebuvo prašalaitis, Aris buvo girdėjęs daug legendų apie Nimbus* ir jų klajojančias strėles. Tai buvo nimbo strėlė - ilga, tamsaus kukmedžio kotu, įvairiaspalvių povo plunksnų uodega ir, nors  Aris jo ir nematė, titnaginiu žaliais angies nuodais išteptu antgaliu. Mama priėjo prie stalo ir jos akyse negalėjai matyti nė kiek širdgėlos ar baimės, jos veidas atrodė lyg žmogaus turinčio priimti svarbų sprendimą. O ką spręsti ji turėjo, mat nimbai pasižymi atkaklumu ir jei jų strėlė nepribaigia savo aukos, jie ją medžioja kol neužmuša nelaimėlio ar patys nežūsta. Taigi Ario mama suprato, kad jos vyras pasmerktas, tačiau iš meilės ir kitų nepaaiškinamų jausmų, visa jos esybė troško jį išgelbėti. Bet kokia kaina. Tuo metu sužeistasis prabudo. Prabudo veriančiu klyksmu ir degančiomis kenčiančio akimis. Visi varnai turėjo prispausti jį prie stalo, nes vyro jo  būta didelio stoto ir nebuvo nė vieno šiose apylinkėse negirdėjusio apie lokio jėgą būdingą Tviro giminės vyrams. Tėvas prapliupo keiktis ir keikti dievus taip, kaip Aris nebuvo girdėjęs keikiantis net samdinių, kurie vasarą statė naują tvorą apie Tviro, Varnų ordino vado sodybą. Aris buvo vado sūnus, o dabar tas vadas gulėjo ir atrodė toks menkas ir bejėgis, kad berniukui toptelėjo jog Varnai sumaišė žmogų ir atnešė visai ne jo tėvą. Jis buvo pratęs Tvirą matytį ant šarvuoto žirgo, didingą ir pasitikintį savimi, nepalaužiamą karį ir gerbiamą vadą. Tėvas  vaitojo baisaus karščio išpiltas, jo barzda ir plaukai buvo sulipę nuo kraujo, o kumščiai suspausti lyg baltumo bylojo, jog nuodų sukelta beprotybė valdo Tviro kūną ir protą. Motina atsisuko į vieną iš varnų ir paklausė:
-Kaip tai nutiko?
-Mes jojome į šiaurę palei upę, Pone. Ten užtikome penkiolikos maradierių grupę, susirėmėme su jais ir užvijome šunsnukius į savo paspęstus spąstus. Tik du sugebėjo pasprukti. Vadas Tviras stebėjo juos bėgančius it šunis ir kvatojo iš visų plaučių galingu savo balsu. Turbūt todėl neišgirdome prakeikto nimbo strėlės. - atsiduso Varnas- Oras suvirpėjo ir išvydome vadą slystantį iš savo balno.  Tviro žirgas pasibaidė, o mes visu greičiu atšuoliavome čia, Miledi.
-Jis dar gyvas, vadinasi strėlė paleista seniai*.  Ordino vardu dėkoju ir kviečiu pailsėti ir išgerti šilto alaus. Diena buvo nelengva.
Varnas pagarbiai linktelėjo, o jo akyse žybtelėjo pritarimo kibirkštėlės. Orėja buvo teisinga ir gailestinga, nors jausmų jos veide ar balse užčiupdavai retai. Nerimstantį sužeistąjį buvo nutarta nuraminti į medžiagą įvyniotu mediniu basliu, ir tarnaitės puolė puolė nuiminėti sulamdytus šarvus ir valyti sukrešėjusį kraują. Orėja pasikvietė vieną iš pasiuntinių ir skubiai paliepė vykti į Iltriną* pakviesti žyniuonio Ekipo. Šis išmintingas varnų ordino draugas, daug kartų gelbėjo jų šeimą ištikus bėdai. Aris pagaliau buvo pastebėtas ir Palmirai paliepta nuvesti jį miegoti.

                        ***

Kitą rytą Aris nubudo nuo garsų apačioje, žiniuonis Ekipas tik gavęs žinią pasibalnojo ristūną ir atšuoliavo iš Iltrino. Tačiau jis čia atskubėjo ne strėlės traukti, žiniuonis atvyko atkalbėti Orėją nuo savižudiškos minties gelbėti Tvirą.
-Tu pražudysi visą Ordiną!  Tu užsitrauksi nimbų pyktį ir jie nesiliaus tol, kol mūsų nebeliks. Pirma jie išskers vyrus, tada besismagindami medžios mūsų vaikus, senius ir moteris. Nimbai- ne žmonės, jie nejaučia pasigailėjimo. Nuo neatmenamų laikų, nimbų pyktis griaudavo ištisas karalystes. Orėja, aš niekad neabejojau tavo išmintimi, tačiau dabar meldžiu, neleisk jausmams aptemdyti sau proto!
Orėja nieko neatsakė, tik susimąsčiusi žiūrėjo į tolį. Atrodė, jog jos juodi kaip anglis plaukai, per naktį įgavo šiek tiek sidabriško atspalvio. Orėja nebebuvo kaustoma abejonių, ji buvo tvirtai nusprendus ir  jos veide galima buvo matyti ryžtą ir pasiryžimą.
-Ištrauk strėlę, Ekipai. Mes įviliosime nimbą į spąstus ir jį nugalabysime. - Ji pažvelgė į žiniuonį žaliomis smaragdų pilnomis akimis, tiesiog pervėrė skvarbiu it žiemos vėjas žvilgsniu ir jis pajuto, kaip valia ir protas paklūsta Valdovei Orėjai*. Jis negali jai pasirpiešinti... Jis nenori jai priešintis... Staiga tirštą ir tvankų tylos šydą perverė įsakmus šeimininkės balsas skirtas tarnams - Operacijos metu jūs paklūstate Ekipui. Patarnaukite ir atneškite viską, ko jam prireiks.
Senolis dar kelias akimirkas pastovėjo be žado, tada nusipurtė ir lyg niekur nieko nuskubėjo ruoštis.
Sužeistąjį buvo nuspręsta prie stalo pririšti odiniais diržais, kad netyčia nubudęs nieko neužmuštų. Tyliai nuslinkęs didžiuliais ąžuoliniais laiptais, Aris stebėjo Ekipą besirausiantį  savo nešuliuose ir iš ten traukiantį įvairiaspalvių skysčių pilnus buteliukus. Šie buvo stikliniai, o tais laikais stiklas buvo didžiulė prabanga ir retas kuris per savo gyvenimą būdavo čiupinėjęs šį stebuklingą netirpstantį ledą. Bedirbdamas senis kažką murmėjo ir niuniavo vis kažko gurkštelėdamas iš vieno buteliuko. Berniukas slinko vis arčiau ir arčiau kol atsidūrė bemaž per žingsnį nuo užsiėmusio žiniuonio. Oras buvo pilnas keistų ir nepažįstamų kvapų, kai kurie buteliukų garavo ir šnypštė vos tik išimti į saulės šviesą. Staiga senis atsisuko ir vos neužlipo ant ten betūnančio Ario.
-Och, šunyti, vos nesutrypiau tavęs. Ar tik nebūsi Tviro pirmagymis? - Senis šyptelėjo plačia bedante šypsena.
Ariui neatrodė verta tuščiai aušinti burną su šia keista žmogysta, tad jis vikriai kaip lapė užliuoksėjo laiptais į viršų ir ten, pasijutęs saugus, toliau viską stebėjo pro turėklus.
Orėja pasiuntė varnus surinkti visus Ordino vyrus ir pradėti ruoštis susirėmimui su nimbu. Atrodė lyg ji nė neabejoja, kad jos vyras išgyvens Ekipo rankose. Pats žiniuonis abejojo. Pamatęs Tvirą ir apžiūrėjęs kaip toli nuodai įsiskverbę į audinius, jis liepė atnešti karštą nuodegulį ir apdegino visą žaizdą aplink strėlę, kad iš antgalio plūstantys nuodai neturėtų kur sklisti. Tada žiniuonis išgėrė mėlyno buteliuko turinį ir pasilenkęs prie žaizdos, išsiurbė visą su nuodais susimaišiusį kraują. Po to paliepė tarnams nupjauti strėlės kotą beveik iki pat kūno. Murmėdamas senis vaikščiojo aplink ant stalo paguldytą Tvirą ir barstė ant jo kūno džiovintas gėles ir žoleles, po to paprašęs tarnų atnešti du katilus, vieną pilną karšto, kitą šalto, vandens sustingo palinkęs prie žaizdos. Ekipas suriko, tarnai baikščiai sudrebėjo ir atsisuko -  žiniuonis nebeatrodė kaip sukriošęs senukas, tą akimirką visi pamatė aukštą, besipaikstančiais plaukais žmogų kuris įkišo ranką i verdančio vandens katilą, tada mikliai ištraukė ir įgrūdo ją Tvirui į krūtinę. Šitai stebėję tarnai galėjo prisiekti, kad ištraukdamas ranką Ekipas delne laikė kažką raudoną ir žaižaruojantį. Po kelių akimirkų žiniuonis ištraukė ranką delne spausdamas žalią šnypščiančią angį ir įmetė ją į dubenį su šaltu vandeniu. Tviras staiga atsimerkė, giliai įkvėpė, jo kūnas įsitempė lyg gyvastis būtų grįžusi iš mirties gniaužtų, tada nurimo, užsimerkė ir užmigo. Pavargęs vėl mažas ir senas Ekipas sudribo į kėdę ir liepė tarnams viską sutvarkyti, tik neliesti dubens su gyvate. Vėliau Aris matė senuką pilantį dubens turinį į vieną buteliukų.
Orėja sukvietė susirinkusius Ordino narius į didžiąją salę, atvyko apie penkiasdešimt varnų. Orėja atsistojo prieš visus ir prašneko.
-Varnai, jūsų vadas Tviras buvo pakirstas klajojančios nimbo strėlės, tačiau mūsų ir Iltrino žiniuonio Ekipo pastangomis, jis buvo išgelbėtas ir dabar jo sveikata taisosi. Dabar turite prisiminti jūsų priesaiką ginti ir saugoti vadą bei jo namus. Nimbas ateis pasiimti savo aukos. Mes turėsime užkirsti tam kelią. Nimbas yra rimtas priešas, tad pasiruoškite nuožmiai kovai. Ordino vardan!
-Ordino vardan! -Atsiliepė vyrai priklaupę ant vieno kelio.
Buvo nuspręsta pasalai pasirinkti atvirą laukymę šiek tiek šiauriau sodybos. Vidury laukymės prie į žemę įbesto baslio varnai pririšo ožką, Ekipas ją apšlakstė turiniu buteliuko, kuriame turėjo būti gyvatės likučiai.  Penkiasdešimt vyrų apsiginklavusių dviašmeniais kalavijais apsupo laukymę ir sugulė prie aplinkui augančių medžių, niekas nežinojo kiek reiks laukti, nimbas galėjo pasirodyti ir tučtuojau ir už savaitės ar net po mėnesio. Tačiau vienas dalykas buvo aiškus - nimbas ateis savo aukos. Vyrai buvo niūrūs, kalba nesirišo, visi jautė įtampą ir artėjančią grėsmę. Taip varnai laukė keturias dienas, kol penktosios  vakare tik saulei nusileidus laukymę užtvindė rūkas. Toks tirštas, kad ištiesęs negalėjai matyti savo paties rankos. Daugelio širdyse pasirodė baimė, nors vyrai jie buvo narsūs ir nebijojo jokių šio tamsaus pasaulio baisenybių. Staiga rytinėje laukymės dalyje pasigirdo traškesys ir prislopinti žmonių šūksniai, kurie greitai nutilo. Vyrai pašoko apnuoginę kalavijus, girdėjosi šūksniai ir padriki garsai, daugelį apėmė panika ir jie ėmė kapoti orą prieš save, nemažai vyrų krito nuo saviškių rankos, kitus pasiglemžė nimbo rūkas ir jų daugiau niekas nebematė. Likusieji apčiuopom skubėjo į laukymės vidury ir sušuko iš siaubo pamatę, kad ožka gulėjo sudraskyta, o nimbo pėdsakai vedė... sodybos link. Rūkas jau sklaidėsi ir vyrai pasileido paskui nimbą sekdami išlaužytus medžius ir išvartytus akmenis.

***
Orėja neramiai stebėjo rudenio saulę po truputėlį besislepiančią už Fariato medžių viršūnių, baigėsi penktoji įtampos ir laukimo diena. Ji sėdėjo šalia Tviro lovos ir vilgė jo galvą ir lūpas šlapiu tvarsčiu. Tviras karščiavo, karts nuo karto pradėdavo kliedėti, tačiau nebekeikė dievų, dažniau minėjo Orėjos ir Ario vardus.  Jos vyras buvo stiprus kaip jautis ir kitas jau seniai būtų išleidęs kvapą, tačiau jis kovojo. Tviro ir jo giminės krauju tekėjo kovotojų kraujas, kraujas pastatęs vieną seniausių ir gerbiamiausių Varnų riterių ordiną.  Savo keturmečiame sūnuje ji matė tekantį tą patį kovotojo kraują, ne vaikišką susikaupimą ir santūrumą vykdant tėvo paskirtas užduotis. Aris nebuvo linksmas vaikas. Vargu ar tokiais laikais vaikai žinojo kas yra laimė. Tačiau jis buvo smalsus ir greitas galvoti, talentingas lankininkas ir puikus bėgikas pralenkiantis netgi keliais metais vyresnius vaikus savo mitrumu ir jėga. Būsimas vadas, galvodavo Orėja, glostydama šviesiaplaukę Ario galvą, ji jautė, kad vaiko laukia didi ateitis. Gaila, kad ji nenujautė kaip pasibaigs šios dienos vakaras. Orėja vis dar žiūrėjo į paskutinius šviesos lopinėlius horizonte kai atėjo Palmira vedina Ariu palinkėti labos nakties. Aris pribėgo prie tėvo, pasilenkė ir pašnibždėjo jam kažką į ausį, tada leidosi pabučiuojamas mamos į pakaušį ir nusekė paskui Palmirą. Naktis buvo šilta ir Orėja nenorėjo užverti langinių. Jai patiko paskutiniai rugsėjo mėnesio cikadų koncertai ir ryškūs žvaigždėti dangūs. Orėją vėl apniko neramios mintys ir ji su jauduliu akyse pažvelgė į tolį, ten kur varnai laukė galingojo nimbo. Tačiau pastebėjo, kad viską užklojo rūko paklotė ir šis išrodo tirštesnis nei paprastai. Nerimas vis labiau kaustė Valdovės protą ir sielą, jos intuicija sakė, kad šis rūkas nežada nieko gero. Ji pašaukė Palmirą ir liepė aprengti Arį, bei apsirengti pačiai. Staiga pasigirdo medžių traškesys ir belūžtančios tvoros garsas - sunkus ir didžiulis kūnas apsuptas rūko, skleidžiantis keistą zvimbimą plaukė namo link. Tai buvo nimbas, tobulas medžiotojas, atėjęs pasiimti to, kas priklauso jam. Ekipas neišplovė visų nuodų ir pėdsakų iš Tviro kūno. Namiškiai apimti panikos puolė remti duris rąstais ir basliais, tačiau Orėja suprato, jog jie pasmerkti, vienintelė mintis kirbanti jos galvoje buvo, kaip išgelbėti savo vienturtį sūnų. Ji čiupo Arį į rankas ir pasišaukus Palmirą nuskubėjo žemyn per galines duris į arklides. Ten greitai atrišo geriausią ir greičiausią pasiuntinio žirgą, liepė Palmirai sėsti ant jo ir padavė Arį jai į rankas.
-Aš turiu likti su savo vyru ir vadu. Turiu pasitikti savo likimą. Jok Ari, jok ir pasitik savąjį. - Orėja paragino žirgą ir šis nušuoliavo, Aris vaikiškomis akimis ramiai stebėjo nesimainantį motinos veidą.
Nimbas slinko link namo griaudamas viską savo kelyje, Valdovė užlipo pas savo Valdovą. ji pabučiavo savo Valdovą. Valdovas staiga atsimerkė ir blaiviomis akimis pažiūrėjęs į ją paklausė:
-Jis jau čia?
-Taip. -atsakė valdovė.
-Aris man pasakė, kad taip bus. Sapne. Į ausį. Dar pasakė kas bus vėliau, po daugelio metų.
-Dabar mes būsime kartu mano valdove. - Ji pasilenkė ir dar kartą pabučiavo jį.
Nimbas pasiekė namą.
***
Kai vyrų likučiai grįžo į sodybą, nimbo ten nebebuvo. Neliko nieko, išskyrus sulaužytus ir sutraiškytus medžius, sienas ir kaminus. Žmonių palaikų ten taip pat nebuvo.  Vyrai verkė ir rovėsi plaukus stovėdami ant griuvėsių sodybos, kur dar taip neseniai rinkdavosi tartis dėl sienos patruliavimo ir pasipildyti atsargų tolesniems žygiams, kurios vartai visados buvo atviri draugams ir pavargusiems keliautojams ieškantiems pastogės. Iš penkiasdešimties Varno Ordino vyrų, jų viso labo liko keturiolika, taipogi pora prityrusių karių, tarp išgyvenusiųjų ir Olnas, dešinioji Tviro ranka. Buvo nuspręsta atidžiai apieškoti visą sodybą, nors šansų rasti gyvųjų po nimbo apsilankymo buvo mažai. Po poros valandų bevaisių paieškų, visi nusivylę susėdo ant sutrupintų it degtukai ąžuolinių rąstų, maždaug ten, kur turėjo stovėti arklidės. Saulė kilo vis sparčiau.  Jie liūdnai šnekučiavosi ir mąstė ką daryti toliau, tik staiga Olnas suriko matąs žirgo pėdsakus.
-Ne seniau nei prieš 4 valandas iš čia išjojo žirgas, pėdsakai negilūs, matyt su lengvu keleiviu... -Olnas buvo puikus pėdsekys.
-Gal pasiuntinys į Iltriną? -garsiai pagalvojo vienas varnų.
-Ne, per lengvas vyrui, be to pėdsakai veda į miško pusę.. Galėjo būti moteris.
-Arba moteris su vaiku. - Tarstelėjo Kiras, laibas ir aukštas maždaug dvidešimties metų vaikinas. Visi pažvelgė į jį ir varnų akyse žybtelėjo vilties kibirkštis. Olnas apsidairė ir tarė:
-Mums čia nebėra kas veikti, Tviras negyvas, bet mūsų priesaika laikys mus, kol mūsų kojos neš ir kol rankos kirs, mes ginsime tuos kurie išsigelbėjo, nesvarbu ar įpėdinis ten bus ar ne. Paskui mane, varnai. Ordino vardan!
-Ordino vardan! - atsiliepė kiti ir patraukė paskui Olną, sekantį žirgo pėdsakais.


***

Aris jautėsi lyg sapne, žirgas vis šuoliavo ir šuoliavo, tamsūs medžiai ir jų šakos didžiuliu greičiu skrido pro šalį, neryškūs siluetai šen, bei ten šmėkštėldavo ir vėl dingdavo. Palmira nemokėjo valdyti žirgo ir šis tiesiog bėgo kur akys mato, it pamišęs. Staiga arklys šastelėjo į šoną ir paslydęs ant šlapių šaknų griuvo garsiai žvengdamas, nublokšdamas abu raitelius žemėn. Aris užsimerkė ir pajuto smūgį... švelnų smūgį, berniukas nukrito į vešlias po didžiuliu ąžuolu augančias samanas. Atsikėlęs apsidairė ir pamatė Palmirą gulinčią šalia žagarų krūvos, ji gulėjo ir nejudėjo. Aris tylomis prišliaužė, jo maža širdis nujautė, kad nutiko kažkas blogo. Auklė gulėjo  kniūbsčia, o vienas iš stagarų styrojo išlindęs iš jos nugaros. Berniukas pajudino vėstantį kūną ir sukrėstas apsidairė. Jis buvo didžiuliame Fariato miške. Aris daugelį kartų buvo jame lankęsis, tačiau niekada vienas ir niekada taip giliai. Čia medžiai atrodė didesni ir senesni, nei pamiškėse šalia namų, augo daugiau paparčių ir nesimatė taip mėgstamų berniuko voverių. Nesumodamas ką daryti, jis klestelėjo šalia auklės kūno. Aris jautėsi labai vienišas, skruostais  tekėjo ašaros, palikdamos šlapią šliūžę veide, jos kapsėjo ant žalių samanų ir atrodė lyg rytinės rasos lašeliai. Berniukas verkė tyliai, nes nebuvo nieko, kas galėjo išgirsti jo raudą. Šaltis, alkis ir baimė buvo apėmusį šį nelaimingą vaiką. Jau buvo įdienoję, o Aris vis sėdėjo šalia Palmiros ir verkė, norėjosi gerti, ir sūrios ašaros, patenkančios ant lūpų tai dar labiau primindavo. Susirangęs į samanas berniukas užmigo neramiu miegu.
Jį pažadino šaltis, troškulys ir begalinis alkis. Atsimerkęs Aris negalėjo nieko įžiūrėti, diena buvo jau seniai užgesusi. Tik po kiek laiko, akys pradėjo skirti tamsius medžių siluetus, jie berniukui priminė baisiose pasakose girdėtas visokio plauko pabaisas ir jis nusipurtė. Pakėlęs akis į dangų, išvydo porą blausiai spindinčių žvaigždžių. Naktiniai miško garsai buvo baugūs, bet kažkuo raminantys. Tik apuokas, karts nuo karto ūkteliantis, rodos visai čia pat, priversdavo berniuką krūptelėti. Aris suraukė nosį - nuo Palmiros jau pradėjo sklisti lavono tvaikas. Ne vienas jis Fariato miške pajuto šį kvapą. Tuomet miškuose knibždėte knibždėjo įvairių pavojingų ir ne tokių pavojingų sutvėrimų. Kai kurie jų, dar ankščiau, trenksmų ir arklio žvengimo privilioti, smalsiai stebėjo Arį iš visų pusių. Tačiau dabar, link berniuko, negyvos auklės kūno kvapo pavilioti, traukė padarai nepasižymintys smalsumu, greičiau aštriais it skustuvai dantimis. Aris jautė jog jį kažkas stebi, deja neturėjo laiko sukti apie tai galvos, visą protą buvo užvaldęs nepakenčiamas alkis. Tolumoje pasigirdo kraują stingdantis kaukimas. Vilkai. Vaikas buvo girdėjęs šį garsą medžioklėje su tėvu. Kaukimas vis kartodavosi, tačiau iš skirtingų pusių ir sklido iš vis arčiau ir arčiau. Aris nebejautė baimės. Berniuką apėmė apatija ir jis tiesiog sėdėjo žvelgdamas į tamsą. Jau buvo girdėti vilkų žingsniai ir judinamų paparčių šnaresys, jie buvo arti, Aris jautė karštį ir neapykantą sklindančią nuo žvėrių, vilkai įsidrąsino, vienas jų kepštelėjo lavoną dantimis ir vėl dingo tamsoje. Berniukas tebesėdėjo.  Žvėrys supo iš visų pusių ir artėjo vis arčiau ir arčiau. Aris atsitraukė atatupstas ir  nugara atsirėmė į vieną iš storų kamienų, vilkai . Jis matė jų siluetus besiartinančius iš kairės ir dešinės. Tada išvydo daug didesnį siluetą artėjantį iš priekio, vilkai skyrėsi į šonus ir praleido savo vadą, alfa patiną. JIs atsainiai pažvelgė į lavoną ir toliau judėjo berniuko link. Karštas kailio kvapas, kraujo troškimas, neapykanta brolius žudantiems dvikojams... Aris galėjo suprasti ir girdėti vilko mintis. Alfa patinas vis artinosi, vaikas jau matė porą baltų dantų eilių žybsinčių blausioje žvaigždžių šviesoje... Baimės nebuvo... nebebuvo nieko tik didžiulis siluetas pamažu artėjantis link užspausto kampan šunyčio. Ariui aptemo akyse ir jis buvo beprarandąs sąmonę, kai pajuto ranką, lanksčią it vijoklis,  apsivijančią liemenį ir keliančią jį aukštyn į šimtamečio ąžuolo viršunę...
***
Olnas vos praplėšė sustingusias akis. Ruduo ėjo į pabaigą, šaltas vėjas ūžaudamas pranašavo šaltą žiemą. Jau dvylika dienų Varnų ordino likučiai blaškėsi po Fariato mišką ieškodami berniuko. Radę Palmirą ir pastebėję didžiulių vilkų pėdsakus, daugelis vyrų manėsi, kad berniukas seniai sudraskytas, tačiau Olnas vertė visus nepasiduoti ir ieškoti bent menkiausios užuominos. Maisto atsargos ėjo į pabaigą, ir Olnas suprato, jog greitai reiks pasukti namo. Šis rytas buvo ypač šaltas. Šaltesnis už visas dvyliką praėjusių dienų. Beveik nenatūraliai šaltas... Olnas pamatė, kad samanas dengė lygus it stiklas ledas...
- Sveikas, Šalteni. - Kreivai šyptelėjo Olnas.
Oras aplink jį sutirštėjo ir virto garais kurie atrodė kaip žmogaus figūra, tačiau nepalaikė pastovios formos.
-Sssveikas Olnai, Bjorno sssūnau. Malonu tave matyti. Ko  bassstaisi po Fariatą? - Šaltenis buvo šalčio dvasia*, vasarą gyvenanti Fariato gilumoje, kur tūkstančius metų nejudinami  medžiai nepraleisdavo saulės šviesos ir buvo maloniai vėsu. Tačiau dabar, pirmajai šalnai uždengus žolę ir samanas, ši būtybė pradėjo šeimininkauti miške.
Olnas pasikrapštė akis ir nepatenkintas tarė:
-Ne tavo reikalas. Ankstokai paspaudei, neatrodo? -  Šaltenį  jis pažinojo nuo savo vaikystės, kai su tėvu medžiodavo lokius šiaurėje.
- Kaipgi nessspausssi, kai ššši žžžiema gali būti mumsss visiems paskutinė. - Šaltenis aiškiai norėjo papasakoti, ką svarbaus sužinojo. Dvasios, galinčios būti visur ir niekur vienu metu yra puikūs gandų nešiotojai.
-Ką turi omenyje? - Paklausė Olnas su akivaizdžia abejingumo gaidele balse.
Dvasia apsimetė nepastebėjus  ir tęsė:
- Žvėrysss kalba, jog passsirodė Tasss.
-Kas Tas?
-Pranašystės karysss, Ordinų Vienytojasss. – Visi jauni, seni, maži ir dideli šių žemių gyventojai yra girdėję kraupią  iš lūpų į lūpas keliaujančią po karaliaus mirties miško žiniuonių pasakytą pranašystę, idant ateisiąs karys, vėlei suvienysiantis Ordinus ir paleisiantis viską pelenais. „Tai bus išvaduotojas nuo visų gyvenimo skaudulių“ – transo būsenoje unisonu kalbėjo senės žiniuonės- „Audra kaupiasi šiaurėje, ateina būtybės kurios supasi vėjyje. Greitai Audra pasidarys nepakeliama kalnams ir šie grius neišlaikę vėjo ir žaibų... Jis to ir laukia... Pačiame Audros siautulyje karys įšoks į viesulo sūkurį ir privers jį suktis atgal. Dievai išsigąs ir neužpučiama ugnis bus įžiebta... “ Taip bylojo miško Bobos keldamos siaubingą baimę prietaringiems senukams,  tačiau jaunoji karta mėgdavo pašiepti tokius, kaip jie vadino, plepalus ir laikė juos pramanais. Tačiau Olnas žinojo daugiau nei kvaištelėję seniai ir pirmo midaus prisisiurbę paaugliai. Gyvendamas Tviro rūmuose ir jam tarnaudamas, jis ne kartą matė pasiuntinius siunčiamus pas miško Bobas prašyti patarimo ir žinojo, kad jeigu jų žodžiu pasitikėjo Valdovas, išmintingiausias iš išminčių, tik kvailys galėtų netikėti. Taip pasakęs, Šaltenis ūmai išsisklaidė ir ūždamas ir plėšydamas dar likusius medžių lapus paliko Olną susimąsčiusį.
Po savaitės Olnas ir jo vyrai turėjo nutraukti paieškas, kadangi Šaltenis nejuokavo - pora žmonių nušalo galūnes, o maisto atsargos buvo visiškai išsekusios. Taip baigėsi bevaisės Ario, Varnų Ordino vado Tviro sūnaus  paieškos.


PAAIŠKINIMAI:

VARNAI - Vienas iš didžiausių ordinų, likusių Karo Maršalo Falego pusėje.
NIMBAS – Gaivališkas sutvėrimas, sutvertas iš žvėries, garo ir vandens. Neturintis pastovios (ar bent jau žmogaus akimi matomos)  formos. Jis yra vienas seniausių ir mįslingiausių šio pasaulio būtybių. Garsus savo paleidžiamomis nuodingomis strėlėmis, kurios, neradusios aukos, gali klajoti metų metus. Išsitraukus ar sunaikinus strėlę, Nimbas persekios savo auką tol, kol ją sunaikins.
ILTRINAS – Iltrino (šalies) sostinė ir didžiausias miestas plytintis piečiau Fariato miško (žr. žemėlapį.)
VALDOVĖ ORĖJA – Ario motinos gimdytoja buvo kilusi iš miško žiniuonių, turėjusių galią spėti ateitį ir paveikti žmonių pichiką įtaiga.
ŠALTENIS –  šalčio dvasia, viena iš daugelio Fariato miške šeimininkaujančių dvasių. Dvasios buvo lyg gamtos apraiškos, pasirodančios priklausant nuo sezono ir nuotaikos. Buvo ugnies, šviesos, žemės, augalijos, rasos, laimės bei piktosios dvasios. Vienos jų bendravo su žmonėmis, kitos jų vengė, trečios medžiojo tik pasitaikius progai.