post mortem IV

-Tušti grindiniai
Tik tyla po šaligatvius blaškos- 

Dzin-dzin... Kaukšt kaukšt.
Metalas į metalą –
Skamba ir kaukši:
Harmonija sumišusi su chaosu –
Dviračio ratų stipinų blykstelėjimai,
Dviračio padangų suardyta paklotė.
Vėjas plaukuose,
Dvylikos metų šuolis iš nežinomybės
Į nežinomybę,
Pažymėtas raudona žara,
Pravirkusia šįryt stulbinama jėga,
Pavertusia Viltę Vilke –
Papenėta, bet visvien dumiančia miškan,
Kur gumbuotos eglių šaknys
Laiko apraizgiusios slėpinį juosvą,
Dar nematytą, bet neabejotinai esantį,
Svaiginantį salsvu kvapu...
Šiurpuliukai per kūną,
Vėjui nutilus, prakaito sūrymė ant lūpos,
Keistas pojūtis – lyg levituotum tikrovėj,
Staigus noras numirti čia ir dabar.
Tiek daug visko ir nieko tuopat.
Nėrimas gilyn, kur tamsu,
Toks staigus, kad net, užmerkus akis,
Jas nuo blyksnio paskausta.
O ten... Ten... tyla.
Ir jis, tas vienintelis –
Grėsmingas ir mielas
Šaligatvis, vedantis 
Namo.