post mortem III

-O gegužį iš lėto
Pasmaugs žilas gruodis- 

Vilkės akys, virtusios žaltvykslėmis,
Išplėšia iš tamsos pasiklydėlį atsakymą –
Atsakymą, menantį pradžią ir pabaigą,
Virstantį tai gyvate,
Įsikandusią savo uodegą,
Tai senu subraižytu vinilu,
Kuriame gyvasties geluonis
Niekaip negali iššokti iš sugadinto
Griovelio, bet itin sėkmingai
Nuolat į tą griovelį įšoka.
Atsakymą, tampantį tai
Besibučiuojančių balandėlių
Siuvinėjimu kryželiu,
Tai pavasariniu čiurlio klyksmu,
Tai bombardavimo pavojaus sirena,
Tai žalsvų ornamentų šokiu.
Nereikia jam priešintis,
Nereikia su juo kovoti –
Visvien apgaubs ir pasiglemš,
Nuplikys ugnimi,
Nubarstys žvaigždžių dulkėmis,
Suvedžios ir pames,
Išgelbės tik tam, kad išduotų
Ir išduos, kad suteiktų
Išsigelbėjimą.
Sunku atsisveikint su tuo,
Kas dar vakar turėjo reikšmės,
Juoba iš tamsos ataidi
Ne Vilkės kaukimas,
O keistas nepažįstamosios priekaištas:
„Tėveli,
kodėl
mane
palikai? “