duobkasiai

1
Šiandien nėra taip karšta, kaip vakar, bet Tomas vis tiek skundžiasi, smeigia kastuvą į smėlio krūvą ir sėdasi į miniatiūrinį pavėsį. Tenai nėra vėsiau. Vienintelis geras dalykas tame pavėsy – saulės spindulių nebuvimas. Tomas vis dar moka tuo džiaugtis, nes jam tebešviečia saulė. Kai Tomas pradirbs tiek metų, kiek aš, jam saulė nebešvies, ir miniatiūrinis pavėsis, kuriame sėdės jo jaunesnis bendradarbis (dirbam po du, dažniausiai tarp tų dviejų yra nemažas amžiaus skirtumas, dažniausiai pirmas atsirašo vyresnis, tuomet likusiajam suranda jaunesnį bendradarbį – šitaip tęsiasi grandis), taps tik kažkokiu menku simboliu, kurio jis negalės sau paaiškinti; jis paprasčiausiai pamirš to pavėsio reikšmę. Bet nereikia ant Tomo dėl to pykti – taip būna ir bus visiems.
Kai vaikis sėdi šalia aukštai išaugusio krūmo ir traukia pigią cigaretę, o aš pasirėmęs rankomis į įsmeigtą kastuvą dairausi aplink, Tomas sako: „Nežinau, kiek dar tempsiu. “ Žvelgiu į jį ir matau, kad tai tiesa. Žinoma, aš jam pasakojau, kaip reikia dirbti, kad nepavargtum, bet jis dar to nesupranta. Jis dar to ir negali suprasti, nes jam dvidešimt; o galų gale – tai net negali būti išaiškinama: tai turi būti paties asmeniškai suprantama. Dabar aš žvelgiu į jį, į jo prakaito lašus, riedančius putliais skruostais, ir matau raudonas rankas. Vakar dirbom visą dieną, ir Tomo rankos smarkiai nudegė. Šįryt jis atėjo ir pasakė: „Turėjau teptis kefyru, nes namie nebuvo jokio tepalo. Nekenčiu teptis kūną kažkuo. “ Mes rengėmės, ir jis atrodė liūdnokas.
Aš noriu jam pasakyti kai ką, bet negaliu. Jis sunkiai stojasi, ištraukia kastuvą ir giliai atsidūsta. Noriu jam pasakyti, kad bėgtų iš čia kuo toliau. Kad nebegrįžtų čia. Kad sunaikintų šią vietą. Bet grandies nevalia ardyti. Mes kasam gilią duobę, apšviesti kaitrios saulės. Matau, kaip Tomo rankų raumenys įsitempia ir atsileidžia. Rytoj Tomo rankos bus mažiau raudonos. Jis pripras prie saulės karščio.

2
Šis darbas man patinka. Šiandien turi būti iškastos ir užkastos keturios duobės. Dirbam nuo aštuonių iki penkių. Man tai patinka – man patinka dirbti kiekvieną dieną devynias valandas. Man nepatinka vienos valandos pertrauka, nes per ją būna tyla.
Dabar dvylika, ir aš stebiu Tomą. Jis valgo. Mama jam įdėjo keturis kotletus ir dvi riekes juodos duonos. Nuo žemių Tomo panagės juodos, bet jis nebekreipia į tai dėmesio. Dabar dvylika, ir aš stebiu save iš šono. Aš valgau sumuštinius, kuriuos man įdėjo motina. Mano panagės juodos, ir aš bandau jas valytis, o Juozas į mane nežiūri. Jis sako: „Šiandien turi būti trys duobės“, ir kai nuryju kąsnį, pajaučiu aštrų skausmą nugaroje. Juozo pakaušis žilstelėjęs, todėl jis visada su kepure. Jo oda susiraukšlėjusi ir ruda kaip žemės. „Pailsėjai? “, klausia manęs Juozas, bet žiūri kažkur į tolumą. Profiliu vyras atrodo didingai. Kramtydamas noriu atsakyti, bet pajėgiu tik linksėti galva. „Atsigerk, ir einam toliau. “ Stodamasis vėl pajaučiu aštrų skausmą visame kūne ir pagalvoju, kad neaišku, kiek dar tempsiu.
Pradžioje buvo sunku, bet aš išmokau. Tomas taip pat turi išmokti, todėl bandau jį raminti ir sakau, kad žmogus prie visko galop prisitaiko. Jis žvelgia į mane kramtydamas kotletą, ir jo akys kaip mergaitės. Sėdžiu vietoje, kurioje kadaise sėdėdavo Juozas. Nes dabar ta vieta priklauso man. Dabar tai yra mano vieta.
Manęs klausia, kiek laiko aš čia dirbu, ir aš stipriai smeigiu kastuvą į juodas žemes.

3
Šiandien mieste šventė, sako Tomas ir smeigia kastuvą gylyn į žemę. Man nepatinka šventės, nes tada būna daug žmonių, bet šitaip jam neatsakau. Matau, kad vaikis laukia darbo pabaigos. Matau besikaupiančius prakaito lašus virš jo lūpos. Šiandien penktadienis, rytoj bus dvi laisvos. Rytoj bus dviejų dienų tyla.
Kada atveš, klausiu Juozo ir jaučiu skausmą tarp pirštų. Man neatsako. Juozas stebi žmones, kurie stebi juodas lentas. Jose išgraviruoti mylimųjų vardai ir neaiškios datos. Juodos lentos panašios į žmonių, kurie jas stebi, veidus. Mano darbas yra klausti, ir aš klausiu – kada atveš? „Greit. “ Aš noriu dirbti, todėl dairausi ir ieškau. Kai nedirbi, būna tyla. Aš nenoriu, kad būtų tyla. Aš noriu dirbti.

4
Žmonių veiduose kažkas nutinka, kai yra užkasami jų artimieji. Kažkas stebuklingo ir neatkartojamo. Aš norėčiau įdėmiau įsižiūrėti į jų veidus, bet prakaito lašai neleidžia pakelti akių. Juozas kasa įnirtingai ir kaip jo amžiui neblogai. Žmonės stebi mūsų smingančius kastuvus, kurie beveik prisiliečia prie lakuoto medžio dėžės. Jie stebi mano įsitempiančius ir atsilaisvinančius paraudusių rankų raumenis, prakaito lašus ant lūpų ir mergaitiškas akis.
Kai dėžė buvo paguldyta, aš apžiūrėjau ją tik dalykiškai. Mano žvilgsnyje nebuvo gailesčio. Aš apžiūrėjau ją akimi atmatuodamas, kiek reikės primesti žemių iš šonų ir ant viršaus, kad dėžės nebesimatytų. Vėliau darbas lengvesnis. Kai beriamos pirmos žemės, žmonės verkia; vėliau žmonės nurimsta ir nebežiūri į užkasamą dėžę, jie žiūri į užkasamą duobę. Juozo kvėpavimas gilėja, ir aš matau, kad jis stipriai sumerkia akis. Juozas laukia, kol žemės visiškai apsems lakuotą dėžę, tada spjauna riebią vyrišką seilę ir ji tuoj pat patampa rudu vikšreliu. Žmonės stebi nejudantį vikšrelį ir kai kurie verkia.
Manęs klausia, kiek laiko čia dirbu, ir aš prisimenu savo pirmąją dėžę. Prisimenu visas dėžes ir visus žmones. Šiandien mieste šventė – Tomas šypsosi. Eisiu su savo mergina. Na... jau beveik sužadėtine. Tomas šypsosi. Aš nesu matęs tokios šypsenos.

5
Niekada nesiskundžiau Juozui. Nei karto nesakiau, kad sunku, nes jis nei karto manęs to nepaklausė.
Šiandien gerai padirbom, giriu Tomą. Vaikis patenkintas, bet nesididžiuoja. Jis patenkintas, nes šiandien penktadienis, o rytoj dviejų dienų tyla. Jis man sakė, kad į šventę eis su savo mylimąja. Turbūt, ji labai graži. Turbūt ji Tomui ypatinga. Aš nieko neturiu, nes aš nieko nenoriu, nes nieko nėra. Jau labai seniai nieko nebėra. Kai būna tyla, aš tai prisimenu. Todėl man patinka dirbti.
Mes persirenginėjam, ir aš matau, kad Tomas skuba atsisveikinti. Jo ranka tvirta, aš ją spaudžiu, ir vaikis žiūri tiesiai man į akis.

6
Kai išėjau iš namų, lauke buvo karšta. O vakare beveik neatvėso. Aš galiu ištverti karštį, pagalvoju, aš galiu ištverti daug. Šventėje vaikštančių žmonių veidai įdegę, nes jų oda mėgsta saulę. Aš žiūriu į savo rankas ir matau – mano oda susiraukšlėjusi ir ruda kaip žemės, kurias kasam su Tomu.
Vaikštau centrine senamiesčio gatve, nes šiandien šventė, ir per ją draudžiama važiuoti automobiliams. Daug žmonių vaikšto centrine senamiesčio gatve, ir mane apima keistas jausmas, jog galbūt rytoj su Tomu užkasim kurį nors iš jų. Tačiau aš to niekaip nesužinosiu, nes dėžė bus uždengta ir prikalta, kai ją atveš.
Kai sutinku Tomą, jis man šypsosi: „Tai vis dėlto išėjot apsižiūrėti? “ Be darbinės aprangos vaikis atrodo visai kitaip – aš vos jį atpažįstu, kai prie manęs pribėga ir tiesia ranką. Jo mylimoji žvelgia nedrąsiai, ir man pasidaro šiek tiek gėda, kai mintyse pradedu lyginti savo ir Tomo rankas. Vaikis pasisuka į merginą ją padrąsinti: „Tai mano bendradarbis, apie kurį pasakojau“, ir ji pasako laba diena. „Va, ką tik pasakojau apie jus, – sukiojasi Tomas, – ką tik pasakojau, ir štai – susitikom. “ Aš nenoriu žinoti, ką jis pasakojo apie mane. Aš nenoriu žinoti, ką jis apie mane mano.
Mes stovime tryse, ir aplink mus eina žmonės. Jie nesišypso taip, kaip Tomas, nes jie nemoka taip šypsotis. Jie eina suraukę antakius, ir kai kurie iš jų tampo savo mažamečių vaikų rankas. Aš matau, kad Tomo mergina tai pastebi. Ji šitaip nesielgtų, todėl jai šlykštu. Bet ji nepakankamai drąsi, kad kažką pakeistų. Aš nemėgstu stebėti žmonių, nes nebenoriu kažko pakeisti. Nes blogis privalo egzistuoti, ir galbūt jo būvimas yra svarbesnis už gėrio būvimą.
Asfalto darbininkai sėdi atokiau pavėsyje, o aš šnekučiuojuosi su Tomu. Darbininkai paliko savo įrankius netoli takelio, kuriuo vaikšto žmonės ir ant kurio stovime mes. Aš matau plaktuką ir girdžiu, kad Tomas kažką manęs klausia. Aš labai norėčiau, kad ten būtų pistoletas, o ne plaktukas.
Kai atsisveikinam, Tomas su savo mylimąja apsisuka ir eina tolyn labai ramiai. Keletą sekundžių noriu stebėti juos, todėl nesijudinu iš vietos. Kai pasisuksiu, plaktuko vietoje pistoleto nebus – aš tai žinau, bet vis tiek tikiuosi stebuklo. Aš suimu plaktuką ir greitu žingsniu artėju link įsimylėjelių. Po vieną žmonės dingsta ir nebeatsiranda.
Aš esu Dostojevskio Raskolnikovas, kurio negrauš sąžinė, nes aš žudysiu ne dėl savęs.
Plačiai užsimojęs iš visų jėgų trenkiu tiesiai į Tomo pakaušį. Jis krenta labai lėtai ir paleidžia savo mylimosios ranką. Jis krenta ir trenkiasi veidu į asfaltą. Aš nematau didėjančios kraujo dėmės, bet aš matau apskritą įdubimą vaikio pakaušyje. Mano rankų judesiai tikslūs, nes mano darbas reikalauja tikslumo. Aš plaktuku daužau tiesiai į įdubimą ir neišlendu už kraštų, nes mano darbas reikalauja tikslumo. Aš norėčiau, kad Tomas šį procesą galėtų matyti taip, kaip aš matau. Tačiau jo akys užmerktos ir jose išsiliejęs kraujas. Aš noriu apžiūrėti jo smegenis, todėl nekantraudamas kasuosi, ir kai susiraukšlėjusi minkšta masė pasirodo, žmonės stebi šypseną mano rausvose lūpose. Aš atsargiai išimu smegenis iš praviros Tomo kaukolės, ir jos atrodo dieviškai. Jos – tai šventasis naujagimis. Vienintelis šventasis, kurį laikau savo rankose, kurių pirštai nebeturi nagų. Aš jau labai ilgai dirbu, Tomai. Bet man patinka dirbti. Aš dirbu, nes aš noriu nejausti. Ir dabar aš tave išgelbėjau. Aš girdžiu tylą, Tomai, aš matau pavėsyje susėdusius darbininkus ir aplinkui vaikštančius žmones. Noriu tau prisipažinti: ta tyla yra dieviška. Šiandien tyla man patinka.

7
Kitą dieną kėliausi sunkiai. Kamščių beveik nebuvo, todėl atvažiavau greitai. Kai rengėmės, Tomas tylėjo, bet man tai nepasirodė keista – vakar buvo šventė, ir vaikiui turbūt trūko miego. Aš pasakiau, kad šįryt kažkodėl mažai vairuotojų, tačiau Tomas man nieko neatsakė. Jis pasikabino rūbus į savo spintelę ir uždaręs dureles išėjo. Aš girdėjau sunkius žingsnius metaliniais laiptais.
Šiandien turi būti viena duobė – sako Tomas, ir aš prisimenu Juozo balsą. Jeigu būčiau smalsus, svarstyčiau, kam ji bus skirta, ir pasiūlyčiau pasvarstyti Tomui; tačiau aš nesu smalsus. Man nerūpi, ką guldyti, man rūpi guldyti, man rūpi dirbti. Kai kasam, pagalvoju, jog duobė kiek per plati nei įprasta.
Aš noriu, kad tu suprastum, kodėl su plaktuku ištaškei mano smegenis ant asfalto prie visų žmonių – sako Tomas, ir aš iš nuovargio spjaunu gylyn į duobę, kurią ką tik baigėm kasti. Aš jų neištaškiau, sakau, aš jas atsargiai ištraukiau iš tavo kaukolės ir grožėjausi, nes aš tau pavydžiu, Tomai, aš tau pavydžiu, kad gali gyventi. Jis nenori manęs raminti, nors ir mato, koks liūdnas esu. Koks pasiutusiškai liūdnas aš, jog Juozas manęs neužmušė.
Kai vaikis iš nugaros suima mano rankas per alkūnes, aš nesipriešinu, nes jaučiu, kad jo rankos tvirtesnės už mano. Jis veda mane į priekį, o duobėje jau guli karstas, kurio dangtis netoli sumestų žemių. Aš turiu vinių ir plaktuką, sako vaikis, ir man pasidaro šiek tiek lengviau, nes tai pabaiga be išeities. Man patinka užtikrintumas, todėl padėkoju jam.
Tai graži dėžė. Tai mano dėžė. Jos viduje gražūs, balti patalai ir mažytė pagalvėlė, kad būtų patogu, o išorė nudažyta šviesiai ruda spalva. Tomas mane prilaiko, kai nusiimu batus. Statau vieną, tada kitą koją, sėduosi, galiausiai atsigulu ir atsipalaiduoju. Matau žydrą vasaros dangų. Aš jį matau pirmą kartą. Tomas dangtį suima abejomis rankomis, sustoja prie manęs ir keletą sekundžių žiūri. Dabar bus tyla – sako vaikis. Jis teisus, nes aš negaliu jam nieko atsakyti. Aš nebijau tylos. Nes tai mano asmeninė tyla. Dabar Tomas atsargiai pritupia ir deda dangtį sandariai – kad nepralįstų saulės spinduliai. Aš neturėsiu juodos lentos, bet dėl to nepykstu, nes aš dar nemiriau – aš tik palaidotas.
Kvėpuoju, bet to negirdžiu; liečiu minkštą karsto audinį, bet to negirdžiu; Tomas užlipa ant dangčio ir kala, bet aš to negirdžiu.