Šokoladinė musė

Nerimas
Darbas pilnu etatu
Aštuonios valandos
Ir trys neonininiai viršvalandžiai
Suakmenėjusiu veidu
Vis dar tyliu
Nes kalbėti
Negaliu
O galėdama
Su šypsena veide
Nuolankiai tyliu
Nuo dirbtinių smėlio skaistalų
Pabalusiais skruostais
Blakstienomis
Medžių šakomis apklijuotomis
Lūpomis raudonomis
Apkandžiotomis
Uodų
Mėlynes siurbusių
Nuo jūros
Neegzistuojančių bangų
Ratilais po akimis virtusių
Nuo nemigos naktų
Slėgusių pečius žvaigždžių
Norų niekuomet nepildžiusių
Į kiaurus delnus kritusių
Prasmegusių ant mano patalų
Rankomis sugniaužtų
Į pagalvę
Skausmu išrėktų
Dar drėgnų
Nuo mano jausmų
Suledėjusių
Nuo tavo
Abejingos tuštumos

Kopijuoju tave
Apsimesdama ledu
Kol giliausiu miegu užmiegu
Astralu išėjusi
Trypčioju savo nerimu
Ant tavo sapnų
Muse virstu
Vejama nuo tavo skruosto
Rankų drėgnų
Kuždu tyliai į ausį
Kad mylėti tave
Beprotiškai sunku
Būnant tik muse
Paskęsti sūrioje baloje
Dirbtinai sukurtoje
Iš tavo stiklinių akių

Šokoladu tirpstu
Pieno laše
Ir dar sykį
Dievo meldžiu
Virsti nieko nejaučiančiu
Žmogum