post mortem I

-Šaltas rūškanas rytas
Ateina į miestą-   

Vilko valanda – ketvirta ryto,
Labiau tai – valanda vilkės,
Kuri palieka savo irštvą,
Knibždančią blusų,
Kniurkiančių besočių vilkiūkščių,
Pasileidžia jai vienai žinomais
Takais ir takeliais.
Genama alkio ir salsvo kvapo
Ji risnoja prie dulksnoje skendinčio miesto,
Prismaigstyto betoninių daugiabučių.
Įvyksta kitimas –
Salvas kvapas sustiprėja tiek,
Kad nebesunku jį atsekti.
Vilkė atsistoja ant užpakalinių letenų,
Jos povyza nebeprimena žvėries –
Veikiau elegantiškos damos,
Jos beprotiškai spindinčios akys
Užsitraukia romumo valkčiu,
O nagų caksėjimas į šaligatvį
Virsta aukštakulnių batelių kaukšėjimu,
Stebėtinai panašiu į:
Tris trumpus kaukšt, kaukšt, kaukšt!
Tris ilgus kaaaaukšt, kaaaaukšt, kaaaaaukšt!
Po to vėl – trumpus kaukšt, kaukšt, kaukšt!
Vėlu gelbėti nemirtingą sielą,
Nes jei ji – nemirtinga,
Tai kas jai gali būti baisu?
Vilkė prieina prie skaičiumi 4
Pažymėtų durų. Dvejoti nėra laiko,
Kvapas toks stiprus, kad jam jau nebeįmanoma atsispirti.
Ji užeina, pasilenkia prie merdėjančio senioko,
O jis pamato savo motiną, švelniai klausiančią:
- Ar tu nealkanas, sūneli?