Mūsų dienos

Bėga, skuba pirmyn mūsų dienos:
čia pavasaris, čia jau ruduo...
Laiko raštai mįsles išrikiavo,
ar gyvenom vertai ir dėl ko?
Puošia, spalvina žemę rudenys.
Teka spalvos, lyg upė lengvai...
Čia šermukšnio uogų raudonis.
Čia – lyg auksas pageltę klevai.
Kaip sidabro gijom nuklota,
spindi pievose voro tinklai.
Ką sugaus jie – niekas nežino.
Gal, tik skis pavėjui lengvai.
Apkabins kokią vienišą smilgą,
tarsi nuotakai šydą uždės,
taip sutiks ji savo švytėjimą,
kai šaltuko šerkšnu suspindės...
Tie išdykę rudenio vėjai,
įsisukę į gluosnio kasas –
kedens ir plaikstys pavėjui,
kol išpins ir paliks nuogas.
Bėga, skuba pirmyn mūsų dienos:
čia pavasaris, čia jau ruduo...
Tolsta mūsų dienų švytėjimas.
Gal prašyti palaukt?.. Tiktai ko?..