Karibų jūros piratai. II dalis

Kaip ir žadėjo, Rika atėjo kitą rytą su pusryčiais.
- Labas rytas, - nusišypsojo ji. – Rytoj tokiu laiku jau busim Sant Anė uoste.
- Klausyk, gal tavo giminėje kartais buvo piratų? – nieko nelaukęs paklausė Džekas.
- O tu nenori užduoti tokio klausimo mano tėvui? Tada jau nė pats ponas Dievas tavęs nuo kartuvių neišgelbėtų. Mano tėvas nekenčia piratų. Jis… Jis mano, kad piratai pačios didžiausios visuomenės atmatos. Supranti? Mano tėtis kvailys.
- Tau piratai patinka?
- Labai. Man patinka viskas, kas neverčia tavęs sedėti vienoje vietoje ir kalbėtis apie suknelių madas. O tu juk piratas? O gal tik šiaip taip atrodai?
- Juk sakiau, kad esu kapitonas. Nors šiuo metu ir neturiu nei laivo, nei įgulos.
- Tikriausiai nuostabu turėti nuosavą laivą. Ir daryti tai ką nori, o ne tai ką reikia.
- Tai turi ir savų minusų. Tačiau pliusų yra kelis kartus daugiau.
- Ar galėsi, bent kol būsi Sant Anė, mane ko nors išmokyti? Mūsų namo palėpėje yra Ginklas. Nedrįstu jo vadinti nei špaga, nei kalaviju. Tai Ginklas iš didžiosios raidės.
- Pasistengsiu. Bet tavo tėvas? Jis nebandys manęs vėl pakarti?
- Neišdrįs. Dukra – svarbi įvaizdžio dalis. Pagalvok, kaip smuktų gubernatoriaus populiarumas, jei jo dukra nusižudytų dėl to, kad jam pritrūko gailesčio piratui.

Kitą rytą “Jūrų motina” pasiekė Sant Anė uostą.
Išlipusi iš laivo Rika stebėjo kaip į krantą nešami kroviniai. Staiga ji pamatė Džeką, kuris, kaip ji ir tikėjosi, buvo surakintas.
- Sargyba, stot! – pastojo ji kelią dviems Džeką vedusiems sargybiniams ir pasisuko į tėvą: - Tėti, ką visa tai reiškia?
- Dukrele, kelionėje pakvailiojai ir užteks. Teisingumas turi būti įvykdytas.
- Tėti, tu davei man žodį, - lediniu balsu tarė Rika. – Piratas man irgi davė žodį. Jis savojo dar nesulaužė, o tu jau sulaužei. Pirato žodis atrodo yra tvirtesnis nei tavo.
Edvardas Nolesas nieko neatsakė.
- Pas ką raktas? – paklausė mergina Džeką vedusių sargybinių.
Nei vienas jų neatsakė. Estera pažvelgė į Džeką, kuris žvilgsniu parodė jo kairėje stovėjusį kareivį.
- Jis pas tave, eilini? – paklausė Rika atsistojusi priešais jį.
- Taip, panele Noles.
- Paprašyčiau man atiduoti šio pirato antrankių raktą, eilini.
- Kol gubernatorius neleido – negaliu, panele Noles.
- Dėjau aš ant to gubernatoriaus, - tyliai pasakė Rika. – Jei neleido duoti, tai pati pasiimsiu, - mergina iškraustė kareivio kišenes kol rado raktą.
Rika atrakino Džeko antrankius, užsimetė apsiaustą taip, kad nesimatytų akių ir pasisuko į tėvą:
- Amatininkų rajone yra jau keli mėnesiai negyvenamas namas. Ten aš ir apgyvendinsiu Džeką. O tu, tėti, atmink, kad davei man savo garbės žodį. Pasakyk mamai, kad grįšiu už kokios valandos.
Apsisukusi Rika kartu su Džeku dingo gatvelių raizgalynėje.

- Kaip tavęs dar nesudegino ant laužo kaip raganos? – paklausė Džekas. – Kartais atrodo, kad esi susidėjusi su velniu.
- O ką tu manai? Spintoj tokį raguotą su uodega laikau.
Netrukus jie sustojo prie nedidelio medinio namo.
- Atėjom, - pareiškė Rika.
- Ant durų uždėtas gubernatoriaus antspaudas, - tarė Džekas. – Kol pats gubernatorius jo neperlaužė, mes negalim eiti į vidų.
- Ei! Ar jau pamiršai kas aš tokia? – Rika perlaužė antspaudą ant durų. – Aš juk turiu gubernatoriaus kraujo. Neišsigąsk – čia jau gan ilgai niekas negyveno.
Namo būklė buvo palyginus gera. Kur ne kur buvo dulkių, kybojo voratinkliai.
- Ar bus gerai? – paklausė Rika Džeko.
- Tikrai geriau už kartuves.
- Žinai, kodėl apsigyvensi šiame name? Mieste tikrai yra geresnių. Tačiau šis namas yra ypatingas.
- Kuo gi?
- Iš gubernatoriaus rūmų po visą salą yra išvedžioti požeminiai tuneliai. Beveik visi jie užgriuvę arba kritiškos būklės.
- Tačiau…?
- Einam parodysiu.
Rika ir Džekas nusileido į namo rūsį. Jis buvo tuščias, išskyrus didelę medinę statinę įmūrytą į sieną.
- Nesidžiauk – joje vyno tikrai nėra.
Rika priėjo prie statinė ir vienoje vietoje pastukseno lentas. Paskui iš visų jėgų spyrė į vieną lentą. Sugirgždėjo slaptas mechanizmas ir statinė pasislinko į šalį. Už jo matėsi požeminis tunelis.
- Šio tunelio būklė – viena iš geriausių, - išdidžiai pareiškė Rika. – Be to, jis prasideda palėpėje, kuri yra prie pat mano kambario.
- Šiuo tuneliu tu nepastebėta galėsi ateiti pas mane. Taip?
- Ateisiu naktimis, o tu galėsi tuo metu mane ko nors išmokyti. Sutinki?
- Gerai, bet…
- Jei to nenori, aš tavęs neversiu.
- Bent jau kurį laiką galiu tave mokyti.
- Vadinasi sustarėm. Ateisiu šiąnakt. Atnešiu tavo ginklus ir Ginklą, kuriuo noriu išmokti naudotis. Jeigu iki vidurnakčio nieko neprisidirbsi – atnešiu tau butelį romo.
Džekas nespėjo nė susivokti, kai Rika jau buvo dingusi.

Kaip ir žadėjo, mergina atėjo apie vidurnaktį.
- Atnešiau tavo ginklus, - pasakė ji Džekui atiduodama jam ryšulį. – Ar čia visi?
- Ar pistoletas vis dar užtaisytas? – nervingai paklausė Džekas.
- Užtaisytas. Pati patikrinau. Tačiau jame tik viena kulka. Kam ji tau? Juk apsiginti nepadės.
- Ta kulka skirta vienam žmogui. Ir būtinau jo sulauks.
Rika gūžtelėjo pečiais ir daugiau neklausinėjo. Buvo aišku, kad piratas nenori nieko pasakoti.
- Štai mano ginklas, - Rika iš medžiagos išviniojo kalaviją.
Iš pat pradžių tai atrodė kaip kalavijas. Kaip pati Rika ir sakė, tai buvo Ginklas iš didžiosios raidės.
Džekas pamatęs ginklą apstulbo. Jis pažinojo žmogų, kuriam jis priklausė. Piratas atsargiai ištraukė Ginklą iš makščių. Šis blykstelėjo blyškioje mėnulio šviesoje.
- Ar galėsi mane išmokyti juo naudotis? – paklausė Rika.
- Ar žinai iš kur jis atsirado tavo namo palėpėje?
- Manau, kad tėtis iš ko nors konfiskavo ir ten užkišo. O ką?
- Ištrauk jį iš makščių.
Mergina atsargiai paėmė iš Džeko ginklą. Staigiu judesiu trūktelėjusi, pakėlė ašmenis prieš mėnesieną. Rikos rankose kalavijas sužibo dar ryškiau.
- Nori pradėti mokytis nuo šiandien? – paklausė Rikos Džekas.
- Tam ir atėjau.
Beveik dvi valandas Džekas mokė Riką pačių paprasčiausių judesių Ginklu.
- O tu gabi mokinė, - pagyrė Riką Džekas.
- Už tai ir išgeriam. Atsinešiau romo butelį, - staigiu judesiu Rika nurėžė butelio kakliuką ir ištiesė Džekui. – Gersi?
- O kaip kitaip.
Rika kelis kartus gurkštelėjo romo ir požeminiu tuneliu grįžo į gubernatoriaus rūmus. Likęs vienas Džekas išsitiesė ant lovos. Jam nedavė ramybės įkyri mintis. Džekas žinojo kam kadaise priklausė Rikos Ginklas. Kad jis atsidūrė Sant Anė gubernatoriaus palėpėje, Džeko nė kiek nestebino. Tačiau tą Ginklą iš makščių ištraukti galėjo tik žmogus turintis piratų kraujo. O Rika sugebėjo jį ištraukti.
- Tikra velniava, - nusikeikė piratas ir užsivertė Rikos atneštą romo butelį.