Mirusiųjų tyla

Esu Niekur
Niekieno žemėje
Mano laikas
Niekados ir neegzistavo
Maldos pas Nieką
Bergždžiai keliavo
Pasiklydusios vėlės
Jas nešdamos
Tyliai aimanavo
Nes kelio į Niekieno širdį
Niekas taip ir neatrado

Esu vaisius
Paklydusios esybės
Tarytum gimęs
Tik ryto neišvydęs
Vakaru besimaitinantis

Balsas javų laukuose
Šnabždantis
Myliu
Niekados neišgirstas
Žuvęs šaknyje
Įsigėręs į žemę
Vandeniu virtęs
Tekėjęs per amžius
Upėse
Išgertas šulinyje
Vėlei cikliškai įsigėręs
Tame pačiame lauke

Klykiantis
Kad vis dar myli

Esu vynas
Tekantis benamio
Širdgėlos perpildytoje aušroje
Ašara byrantis
Tik beprotiškai tuščioje
Sunkioje
Šešėliu blėstančiu
Vienumoje

Ne
Ne pabaiga
Net ne pradžia
Nei vidurys
Tikriausiai taip atrodo
Mirusiųjų tyla