Praeities žmogus

Nušvintant mėnesienai smerkiančiu skausmu,
Pamišęs padaras kakle prakanda sielos veną.
Per odą besiliejanti rausva rasa pasidabinus laukimu,
Vis guodžiančiai ramina paslaptingoje nakty.

Šviesos spindėjimas virš vienišo kapo
Žadina per prievartą į miegą nugramzdintus vaizdus.
Skėriai, ėdantys gyvenimą, nebūtį tapo,
Niokoja užžėlusią žolę apleistų kapinių.

Priedainis:
Kapų pravirkus paslaptis į žvėries patalą,
Žmogaus ieškota praeitis - pamišus paslaptis.
Silpnuolio šypsena piktdžiugiškai žūva nasruose.
Kovotojo kova už savąjį būvi visada - pražūtis.

Vis šmėsčiojantis šešėlis palieka aukas,
Nakties gelmėje paskandindamas jas.
Besielė būtybė pranašaujanti mirtį,
Vos matoma praeitim sudrebina mintį.

Kai tik žmogaus gyvenimas paniekinamas pražūtim,
Kovon jis stoja prieš negailestingai žudančią šmėklą.
Medžiotojas tampa pasmerkta auka, o auka - medžiotoju užgrūdinta širdim.
Tada būtybės veidas naktyje pražūva rėkiančioj, įtūžusioj minioj.

Priedainis:
Kapų pravirkus paslaptis į žvėries patalą,
Žmogaus ieškota praeitis - pamišus paslaptis.
Silpnuolio šypsena piktdžiugiškai žūva nasruose.
Kovotojo kova už savąjį būvi visada - pražūtis.