Pelių katafalkai

Viskas nusidažė melsvai
Mano dirbtiniu auksu
Dengtame kambaryje
Vakar gavusi atokvėpį
Šiandien vėl likau rūke
Visad svajojusio apglėbt mane

Vis dar laukiu
Tos mažytės sielos
Kadaise apsigyvenusios manyje
Sugrįžtant
Į mano pasiklydusį kūną
Pirštu parodančios
Kryptį

Tik nei jos
Nei kelio nebėra

Šimtas tūkstantinė
Ir galutinė tuštuma
Eilinė vilties prikimšta
Lėlė
Truputį
Ir tobulai panaši į mane

Kopijuoju save
Tikriausiai ir tave
Dėliodama judesius
Tokius grakščius
Stingdančius ir gličius
Susipynusiom kojom klumpu
Tarp vilnonių siūlų
Įsipynusi
Šypsausi
Medumi žaizdas tepdama
Nors žinau
Kad jis tėra
Juodžiausia pasaulyje derva
Mylimo žmogaus išrasta
Geltonais dažais pribučiuota
Ir pavadinta
Dirbtiniu medumi
Turguje pirktame

Pro langą
Katafalkų virtinės
Rieda ir savo bejausmiais žibintais
Į mano kiemo pusę posūkį rodo
Pasitiksiu juos
Embrionų
Ir tikriausiai mažų peliukų
Karstais nešina
Kurių bent jau gyvatės neapžiojo
Lydėdama juos
Į kažkur
Kur berods, bent taip sako,
Yra gerai