Nebeturi /-iu

Nežudyk, kvaily, akimirkos!
Suprasdamas, kaip ir aš,
Jog ne mūsų stichija ugnis.
Ne aš sumąsčiau,  žvėrie,
Pragaro žeme lakstyti basomis.

Nefantazuok, baily, apie rytojų!
Žiburys perono blykčioja kurtiems.
O argi mes to kratėmės anksčiau?

Išaušk man, kaip dieną prieš tai,
Gramdydamas prisvilusį trupinį- meilę.
Padėk aštriadančiui susmigti gylyn
Ir kūkčiodama aš jausiu,
Kaip vėlė apdare priliečia mane.

Vergovė tebuvo mano fantazija.
Jos galia tarnavo Tau, o man atgal
Trenksmais per kūną grįžo.

Ir vis dėlto, kažkas suspėjo įmaišyti
Prieskonių į nutrintą kelią atlase.