Blausa

.




Perduodamas iš stiklo į stiklą
skambėjimas lapelių ant grafino
liūliuojančioje retmėj

vandens...

šitos akys vandeniu pasklidusios
ilgai siurbusios atžarią klastą
į provages įsiskverbs plūgu

kas laisvės nebrangina
labiau už gyvenimą
tebūna visų šlavėjų šluotkočiams
ir gatvėse kekšių rymančių vergu

šitaip kalbų su savimi
man įprasta
kalbėti sau pačiai
irgi seniui
kuris žvangėdamas iš hado
bidonuose pieną veža
parduot į turgų anksti ryte

viskas žvanga visokios
menkos ištaros
juda nepaslankiai

virtuvėje indas
pripildomas iš čiaupo
senis
tas riteris iš livonijos
keliaujantis į mūšį prie šiaulių
retos mašinos krentančios
į smegduobes

tik mintys aiškios
bet jau švinta
ir nuo tos šviesos
mano viduje darosi blausu