Pūkelio Tomo nuotykiai

Pūkelis Tomas pramerkė akis, kuomet Saulė jau senai šokinėjo debesimis.
- Vienas, du, trys - skaičiavo debesis Saulė.
- Tyliau! - suirzęs sušuko jai Pūkelis Tomas.
- keturi, op - penki! - nekreipdama į Pūkelį dėmesio šokinėjo saulė nuo debesies ant debesies.
Pūkelis atsigulė ant pilvo, užsidengė ausis ir pasislėpė po žaliais samanų patalais.
- Labas rytas, Pūkeli Tomai, rytas labas! - šūktelėjo Saulė nuo aštunto debesies, kažkur aukštumose.
- Man dar ne rytas... - suburbėjo sau po nosimi Pūkelis. - O tu, Saule, šuoliuok  žadint kitus, už tolimo kalno, nuo čia, miegančius. Man reikia tamsos.
- Net ir už devynių kalnų nuskubėjus, mano spinduliai vis tiek šildys tavo baltus, švelnius skruostus - ramiai tarė ji.
.......