Ocean's Soul

Dabar atrodo, kad diena atstoja mėnesį,
Mėnesis - metus.
Rodos sakytum aš einu gyvenimo taku tolyn,
O kažkas mane traukia gilyn.
Žengiu žingsnį į priekį,
Kažkas patraukia dviem atgal.
Kai kartais padangėje nušvisdavo saulė,
Tuoj pat prisistatydavo debesys,
ir graudžiai pravirkdavo.
Priversdami verkti ir mane
Rudeniniu lietumi
Pasiklydusiu nykstančių lapų spalvose.
Viskas aplink buvo nusidažę
Pajuodusio kraujo spalva.
Ir vieną vėlyvą vasaros vakarą,
Prie garuojančios prisiminimų[svajonių, meilės, vilties] jūros
Išvydau šėšėlį[galbūt savo, o gal]
Atsisukti neišdrįsau.
Jis prisėdo šalia, apkabino
Ir pabučiavo į kaklą.
Galbūt tai ir buvo švelnumo išraiška kurios man trūko.
Išdrįsau atsisukti.
Ir vėl mėlynos akys
Jos turbūt mane persekios visą gyvenimą,
Tik todėl, kad nuo jų bėgu[sustoti negaliu]
Jaučiau tave, girdėjau bangų mūšos ir širdies plakimo akordus.
Paskendusi saulė švietė vandenyje kviesdama ateiti.
Nėjau[jis neleido]

- Prašau nepaleisk manęs - postringavau
Tyla.
- Juk esi šviesa kuri gali[galėjo] išvesti iš tamsos!
Tyla.
- Juk vienintėlis gali patraukti nuo bėgių kai traukinys minutė iki manęs...
Atodūsis.
- Vienintėlis kuriam[dabar] duočiau raktą nuo širdies, juk galėtum prisijaukinti[jei norėtum].
- Kokia tu būsi gėlė rojau sode, pasakyk, kad galėčiau surasti tave, pasiimti sau ir niekada neatiduoti.
- Ach. Bėgusi nuo rožių, pas jas negrįšiu! Būsiu saulėgrąža ir turėsiu dangų - ašarojau.
Gilus atodūsis.
- Jei dabar būtum vandenynas, būtum tas kuriame norėčiau išnykti.
- Jei būčiau... - nutrūko jo mintis.
- Jei aš būčiau pievoje padovanočiau tau rožę[be spyglių] - pabučiavau į skruostą.
- O aš tau pienę. - stipriau suspaudė glėbyje.
- Ar galėčiau... ar galėčiau šią sekundę paskęsti tavo akyse? Nors trumpam.
Jis pažvelgė man į akis[giliu ir pavargusiu žvilgsniu].
- Bet kada, bet jei pradėtum skęsti kaip mat išgelbėčiau... - susižavėjęs atsakė
- Bet kodėl?
- Nes be tavęs saulė man nešviestų - lūpomis palytėjo mano skruostą
- O be tavęs, man nepūstų vėjas ir užgestų žvaigždės.
- Oh, vandenyno siela... - atsidusęs sušnibždėjo ir pakilo eiti.
- Neišeik, prašau - maldavau
- Grįšiu...

Tą naktį mane saugojo žvaigždės, o verkiantis mėnulis taršė plaukus, jūra dainavo savo lopšines.
- Juk tu negrįši... - sušnabždėjau nakčiai.

Nesibaigianti naktis su tavimi ir tavyje