Apie jonvabalius (ir taiką)

Kai leidi sau nežinoti,
gali pamiršti,
kur tavo namai

prisikviesti
bičių
ir dūgzti
iki kito ryto

nerasti
medaus
gali
šalia
jų

leisdamas
trumpas
vasaras

ilgais vakarais
koriuose
išminuodamas
pasakytus žodžius

užklijuoti
lūpas medum

ir tylėti
net sau

apie jonvabalius,

kai taip tamsu,
kad net kelias
namo –

nebe savas.

Akimis
atrakinti
kaklo odos lopinėlius

ir lūpomis
antspaudus
dėt

vėl gali

paženklindamas
avilių
slenksčius,

kad
savo keliais

pagaliau parsiradęs
po amalu
virš durų

bučiuotum
dieną
kiekvieną

sulig paskutinio
antspaudo

širdies
grioveliuose

vėl
žydint
bijūnams

baltai.