Apie gyvenimą, Mindaugo karūnavimo dieną ir truputį literatūros.

2016, Liepos 6d.
 
Tobula diena kūrėjams. Valstybės šventė, lyja lietus. Lietus padeda kurti, nuplauna miesto šurmulį ir menininkai atgyja, kai tuo metu paprasti žmogeliai jaučiasi lyg Kafkos Metamarfozės vabalai užsidarę dektukų dėžutėse. Per lietų aukščiausiasis menininkams leidžia susisiekti su protėviais, didžiausiais istorijos genijais ir meno žinovais. Gal kam lietuje išnyra Škėma, su šiek tiek gąsdinančia šizofreniko šypsena arba Marlyn Monroe bando sugundyti ir įkvėpti. Bet šiandien lietuje žmogus turintis bent nedidelę meno gyslelę gali išvysti Mindaugą, Lietuvos karalių įkvepiantį gyventi, tikėti savimi ir šalimi.
Tikėjimas kitais, jų likimu taip pat yra svarbus kaip ir tikėjimas savimi. Bent vieną dieną giedamas himnas primena kiekvienam tautiečiui kas yra tėvynė, vieta kur Tu priklausai širdimi. Lietuvoje dažnai lyja, tikriausiai dėl to lietuviai jau nuo Mažvydo laikų yra žinoma kaip lyriška tauta. Dievas lietaus mums negaili, ir gerai, dėl to turime nemažai talentingų žmonių, tik gaila ne visada juos pastebime ir mokame jais didžiuotis. Mums vis trūksta to tikėjimo savimi ir ypač kitais. Mes kristi nebijome, mes bijome nebeatsikelti, todėl ir net nebandome kilti. Bet atsiranda vienetai žmonių kurie nebijo kilti, nesvarbu kokioje tamsioje bedugnėje bebūtų, nes aukščiui ribų nėra ir kilti žmogus privalo visą gyvenimą. Tiems vienetams žmonių turime dėkoti, už tai, kad nenusileidžia, skatina kilti lietaus vaikus ir net gi tuos vabalus degtukų dėžutėse.