Interviu

- Esu jauna aš žurnalistė,
Pašnekinti benamį ketinu,
Nes žmonės skundžias, kad gyvena
Sunkiu, beviltišku laiku.

- Galiu  jus sutrukdyti, mielas pone?
- O taip,  tikrai aš toks esu:
Nedirbu, kaip arklys, neprakaituoju
Iš butelių, metalo gyvenu.

- Sakykit, kaip įvedus eurą?
- Ne. Skųstis, panelyte, negaliu:
Stabiliai. Neturėjau litų –
Dabar ir eurų neturiu.

- O jūs kitaip gyvent nenorit
Be šiukšlių, žiurkių ir pelių?
- Jei valgyčiau per daug – priaugčiau svorio,
O prie šampano nebepriprantu.

- Sakykit, kainos stipriai kanda?
- Ne, šunys kanda daug stipriau.
Parodyčiau tau, panelytę, randą
Bet gi sugundyti bijau.

- Na, žinot, jūs net nesiprausęs
Ir nesiskutęs, ir su kvapeliu.
- Tas stilius tinka man geriausiai
Kaip Skamp‘ai sakė – stilių aš turiu.

-  Bet gi jūs esate benamis!
- Turiu aš tūkstančius namų
Tautiečiai renkas kitą žemę
Kiek užkaltų namų langų.

- Taip nesulaukti galite rytojaus!
- Nieks to nežino, panelyt...
Į pragarą nenoriu keisti rojaus
Nemokamas čia dušas man. Pradėjo lyt.

- O jūs draugų ar draugių turit?
- Dar kiek  - jei butelis yra.
Tik žmonės čia labai paniurę,
O mes gyvenam su daina.