Rašyk
Eilės (78093)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 12 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







... Stebėjau, nueinančią jaunutę padavėją, o mintimis nukelia-vau atgal į praeitį, kuomet aš buvau šiek tiek vyresnė nei ji. Tuomet ištekėjau už savo išrinktojo, savo gyvenimo bendra-keleivio – Aleko. Buvau laiminga, nes visą mūsų draugystės laikotarpį aš skraidžiau lyg ant sparnų. Nekalta, žavi, begali-niai naivi ir patikli tikėjau viskuo ką jis man sakė, siūlė ir ką  žadėjo. Bet jau po kelių mėnesių supratau, kad sutikau ir atsi-daviau žmogui, kuris mano gyvenimą pavertė pragaru, kuris mano siekius išmetė į šiukšlių dėžę, o mano garbę pamynė po savo moralinių išpuolių padu. Mintimis nukeliavau ten, kuo-met svarsčiau kodėl gyvenimas skyrė man būtent tokį likimą. Kokia buvo viso to priežastis, kokia prasmė? Tuomet dar ne-žinojau, nenupratau. Nukeliavau ten, kur aš stovinti virtuvėje užsiėmusi už žando ir vos ne vos sulaikanti ašaras pati sau ištariau: „Tai pabaigos pradžia! “
    Tada dar visai neseniai  aš ir mano šeima atvykome gyventi į užsienį – keitėme gyvenimą, keitėme šalį, keitėme save. Aš jau turėjau darbą, nes buvau atvažiavusi pusę metų anksčiau. Vadovybė mane vertino, nes matė mano sugebėjimus ir supra-to, kad paleisti mane būtų buvę labai neparanku jiems, todėl mano atlyginimas augo kaip ant mielių. Tereikėjo surasti dar-bą vyrui, kad gyvenimas pradėtų tekėti nauja, normalia vaga, todėl  puolėme ieškoti lakstydami su mašina po visus uostus, kol  mažame  žvejybiniame miestelyje, radome laivą, kuriems reikėjo vieno žvejo. Niekas nereikalavo jokių dokumentų, jokių baigimo diplomų, nereikalavo nieko, be ko Lietuvoje net prie laivo nebūtų prileidę. Laivo kapitonas (jis taip pat buvo to laivo savininkas) tiesiog paklausė: „ Ar moki lopyti? “ ir mostelėjo ranka į krūvą netvarkingai sumestų tinklų, kurie voliojosi ant denio. Nors angliškai supratome labai mažai, bet tikrai sumojome, ką jis turėjo omenyje. Alekui palingavus galvą, laivo savininkas su panieka šyptelėjęs tepasakė: „OK! “. Štai taip, buvęs Lietuvoje laivavedys, tapo eiliniu žveju ir iš-vyko darbuotis dviem ilgom savaitėms palikęs mane vieną su trimis vaikais svetimoje šalyje.
  Viskas čia buvo nauja, viskas buvo dar labai svetima ir tas pojūtis – bevertiškumo pojūtis, lyg būtum paliktas negyvena-moje saloje ir nežinai nuo ko pradėti. Turėjome mokintis iš naujo kalbėti, iš naujo vaikščioti, net maistą iš naujo mokintis pirkti. Viskas buvo kitaip...
  Tą dieną, tą man labai išsimintiną dieną, kai vyras sugrįžęs į krantą, paskambino, kad atvažiuočiau pasiimti jo. Lėkiau ma-šina pas jį, o krūtinėje virė, kaip nekeista, ilgesio jausmas. Taip norėjosi priglusti prie jo krūtinės ir kad jis mane apsika-bintų. Mes svajojome, kad pakeitę šalį pasikeis ir mūsų santy-kiai, būsime artimesni, būsime supratingesni, būsime tiesiog kartu, nes neliks aplinkui draugų, kurie galbūt trukdė mums suprasti vienas kitą, neliks artimųjų  giminaičių, kurie galbūt neleido mums būti pačiais savimi. Tikėjau, kad mano ilgalai-kis laukimas gal visgi pasiteisins būtent šioje šalyje ir gal Ale-kas vėl bus toks koks buvo prieš tai, kai mes susituokėme. Gal visgi jis pamatys manyje tą moterį kokia ištiktųjų esu – švelni, atsidavusi, prieraiši ir mokanti mylėti, o ne tokią, kokią jis buvo susikūręs savo vaizduotėje – pasileidusią, ieškančią nuo-tykių ir neatsakinga ir tiesiog niekas. 
  Bevažiuojant mašina mano mintyse iškilo vaizdas, mano naivios fantazijos padarinys, kaip aš stoviu prie kranto lauk-dama kol pasirodys grįžtantis laivas, Alekas pamatęs mane iššoks per laivo bortą, paims savo švelniomis rankomis už mano skruostų ir pabučiuos, vėliau priglaus prie krūtinės ir pasakys: „Kaip aš tavęs pasiilgau! “, o mano akys sužvilgs nuo ašarų, o krūtinėje plazdens drugeliai. Tai mano laki vaizduote kūrė planus, kurie realybėje atrodė įmanomi, bet...
  Nuvykusi pas savo nusvajotąjį ir pamačiusi  perkrypusį jo veidą, supratau, kad giliai apsirikau – bučiniai ir drugeliai išp-lasnojo iš mano vaizduotės, lyg papūtus silpnam vasaros vė-jeliui. Eilinį kartą nusivylusi, atsidusau ir priėmiau realybę tokią, kokia ji buvo – nesikeičianti.
  Geras dvi valandas važiuodami atgal namo, pratylėjome visą kelią, tik netoli namų Alekas pradėjo šnirpšti nosimi, o tai jau buvo ženklas, kad  tuoj  prasidės pasityčiojančių žodžių  ir nepagristų kaltinimų lavina, kuri turėtų išvesti mane iš kant-rybės ir aš nebeiškentėjusi atkirsčiau jam atgal, o dar vėliau pavirsčiau į monstrą, kuriam nebebus svarbu kas po ranka.
- Tai ką? - net nežiūrėdamas į mane pradėjo lyg visiškai nekaltą pokalbį, - Tai ko tokia laiminga?
- O ko aš turiu verkti? Juk sugrįžo namo mano vyras, mano akies vyzdys. Tai va ir esu laiminga, - nors jau puikiai supratau, kur jis suka, visgi neišturėjau, visgi nenutylėjau, kam reikėjo įjungti tą pašaipos gaidelę. O juk žinojau, kad geriau tiesiog burnos nepraverti, ma-ža to dar ir nusišypsojau.
- Dantis rodai, reiškia laiminga. O laiminga būni tuo-met, kai duodiesi su kiekvienu. Ko tyli? Savo bosams irgi „meili“ buvai? - su pašaipia gaida postringavo jis ir net nelaukęs atsakymo, suskubo pats atsakyti už mane, - Aišku, kad buvai. Ko jie tau atlyginimą pakė-lė? Juk ne už gražias akis? Visiems išketi kojas, kai tik netingi, - žvelgė jis į mane su tokia panieka, lyg tikrai matytų mane tai darančią.
- Alekai, apsiramink! Būk geras! - bandžiau ramiu švel-niu balsu ji  apraminti, nes  numačiau  kuo  viskas tai gali baigtis, - Suprantu, kad pavargai, bet nereikia ma-nęs kaltinti tuo, ko nėra. Aš irgi esu pavargusi. Mes abu pavargę, - pabandžiau ištaisyti situaciją.
- Nuo ko tu pavargai? - nustebęs paklausė jis, prisimer-kęs pažiūrėjo į mane ir lyg radęs atsakymą nuo ko aš pavargusi, pridūrė: - Tai  jau  daveisi  visą naktį! - tai nebuvo net klausimas, tai buvo teiginys.
  Privažiavusi namus priparkavau mašiną ir suskubau iš jos išlipti, atrakinus laukines namo duris, nuėjau tiesiai į virtuvę, kai išgirdau besivejantį savo išrinktojo balsą, net ne balsą – klyksmą per visą ramybėje paskendusį namą.
- Sustok, kekše tu!
- Ir vėl prasidės! - tyliai sumurmėjau sau po nosimi, at-sitrėmusi rankomis į stalo kraštą, bet neiškenčiau, kažkas viduje lūžo, nebegalėjau daugiau pakęsti jo iš-galvotų kaltinimų ir atsisukusi labai tvardymąsi pap-rašiau, - Dar kartą prašau apsiramink! - bet pamačiusi panieką jo veide, net nepajutau kaip įsprūdo, - Žinai, atsiknisk, prakeiktas smirdantis gaidy!
  Pajutau, spengimą ausyse, vėliau karštą deginantį jausmą dešinajame skruoste, o dar vėliau skausmą ir kraujo skonį burnoje. Tai mano gyvenimo rykštė – mano gyvenimo pake-leivis sumąstė mane pamokyti savo stipria vyriška ranka. Tuo metu perbėgo tūkstančiai minčių, bet atsimenu tik vienintelę: „Dabar jau viskas, kelias į muštynes atsidarė, jei pabandė vie-ną kartą, bandys ir kitą. “ Supratau, kad tai naujo smurto pra-džia. Maža to, kad gyvenant dar Lietuvoje kiekvienas mūsų susitikimas, sugrįžus jam iš darbo, būdavo persunktas visokio plauko  keiksnojimų apie mano išvaizdą, jo galvoje sukurtus mano nedorus poelgius, draugų ir artimų žmonių įžeidinėjimą, o dabar dar prasidės ir muštynės. „Negi tai mano gyvenimas? Negi aš verta tik tiek? “
  Tuo metu supratau tik vieną, kad ne kraujo skonis burnoje mane gąsdino, gąsdino tai, kad aš su savo vaikais svetimoje šalyje esu su vyru, kuris virsta į nevaldoma idiotą ir kad  neži-nosiu net, kur kreiptis pagalbos, kai čia nėra nei giminių, nei tikrų draugų, nėra nieko tik darbas ir keli pažystami, kuriems net negalėčiau pasipasakoti kas man atsitiko, nes būtų begali-niai gėda. Nustojau net kvėpuoti nuo tokių beviltiškų minčių ir jau jutau besikaupiančias ašaras, kai išgirdau iš už nugaros Aleko paniekinančius žodžius:
- Na, eik, pabliauk į lauką, kad visi matytų, pasiskųsk visam kiemui, tik nepamiršk pasakyti, kad dulkinaisi su visu kaimu.
  Iškvėpiau, taip šiek tiek apramindama savyje kunkuliuojantį pyktį. „Ne, neverksiu tikrai nebeverksiu, užteks lieti ašaras. Koks jis bebūtų idiotas, jis nesugebės išmušti iš manęs mano tvirtybės, nesugebės palaužti manyje mano stiprybės, o svar-biausia nesugebės palaužti tikėjimo, kad visgi kažkada aš ir mano vaikai būsime laimingi. “
    Išpjovusi susikaupusį kraują į kriauklę. Lėtai atsisukau ir pažvelgiau tiesiai į jį. Aleko akyse gal sekundei prabėgo bai-mė, o gal net atgailavimas, jam pamačius mano vikriai tins-tančią prakirstą lūpą. 
- Na, ką pasigrožėk savo darbo rezultatu, - su pagieža pasakiau jam, - manau, turėtum būti patenkintas. Kiekvienas darom tai ką sugebam. Ir kaip tu manai, kaip  aš rytoj eisiu į darbą? Juk busiu paklausta, kas man atsitiko. O ką aš turėsiu pasakyti? Kad mano my-limiausias vyras, kaip koks neišprusęs kaimietis, kil-noja rankas, vien todėl, kad jo fantazija per laki. Ką?
  Jutau, kaip mano balso tonas kilo kiekvieną sekundę aukš-čiau ir kaip aš jau ne kalbėjau, o jau rėkiau ir net ne pastebė-jau, kaip pagriebusi nuo stalo  krištolinę vazą sviedžiau tiesiai į Aleką, kuris spėjo pritūpti ir vaza atsimušusi į sieną susikilo į šimtus smulkių šukių.
- Dūra! - tik tiek  teišstenėjo, o po to dar pridėjo, - Šiukš-lė buvai, šiukšlė ir liksi.
  Oi, ne! Jo akyse mačiau ne baimę, ne išgąsti ir netgi ne ap-gailestavimą, mačiau jose pasitenkinimą, triumfą, nes gavo tai ko ir norėjo, sukelti manyje žvėrį ir pasijusti geresniu už ma-ne. Tuomet iškėlęs vieną pirštą, lyg norėdamas patvirtindamas savo tiesą, pridūrė:
- Pati kalta, pati pradėjai visą tai. Nereikėjo duotis su visais iš eilės, - ir susikišęs rankas į kelnių kišenes, lengvai abejingu, laimėtojo žingsniu iškeliavo iš vir-tuvės.
    Žinojau, kad neverta ginčytis, nes ką aš bepasakysiu tai neišspręs problemos tai, tik kils dar didesnis sąmyšis, kaltini-mai, tarpusavyje svaidymai beverčiais žodžiais ir tiesiog ne-bus įmanoma suprasi kaip viskas prasidėjo ir kur tai nuves. O vėliau kai jau baigsis visa ta košė, jis šyptels lyg niekur nieko ir įvers mane į lovą. Todėl pasirinkau geriau būti kaltai, nei pamylėtai ne savo noru. 
  Išsitraukusi ledukus iš šaldiklio, susivyniojau juos į virtuvinį rankšluostį ir pridėjusi prie vis dar tinstančios lūpos ir išėjau į namo galinį kiemą. Įkritusi į kėdę, pažvelgiau į gražiai nup-jautą veją, pasigerėjau tviskančią rasą, kuri taip gražiai žaidė saulės spinduliais. Pakėliau galvą, kad pajusčiau švelnų anks-tyvos vasaros vėją, kuris sklaidė ant stiklinio stalo palikto sąsiuvinio lapus, sukeldamas švelnų šiurenimą. Prisimerkiau įkvėpiau šio nuostabaus grožio ir tyliai be raudos pravirkau. Galvoje virė tūkstančiai minčių, bet dėkojau dievui, kad vai-kai buvo mokykloje ir, kad nematė viso šio košmaro. Nors taip pat suvokiau, kad jie vis tiek supras, juk rezultatas buvo toks jau akivaizdus ir kad melu neatsipirksiu, juk jie žinojo kas yra jų tėvas. Bet sunkiausia buvo tai, kad šalia nebuvo mano mamos, o man taip reikėjo jos šią minutę, man taip trū-ko jos, kad ji priglaustų mane ir tiesiog pasakytų – „Viskas bus gerai, dukryte. “ Neišturėjau, garsi rauda prasiveržė iš sug-niaužtos krūtinės. Ilgėjausi savo mamos, ilgėjausi jos patari-mų, jos paguodos, jos būties, ilgėjausi jos visos.
    Po keliolikos minučių pasidarė šiek tiek geriau – išsiverkiau ir aprimau. Paėmusi rašiklį, kuris mėtėsi visai šalia sąsiuvinio pradėjau braižyti beprasmes figūras, kurios leido man truputi atitrūkti nuo susikaupusio pykčio ir beviltiškumo, nuo noro nubėgti ir susiradus vyrą daužyti jį tol kol jis nustos kalbėti, nustos mane kaltinti nekaltai, kol tiesiog nustos kvėpuoti. Bet akyse vis stovėjo mamos paveikslas lyg laikantis mane nepa-virsti žvėrimi ir nedaryti to, dėl ko pati kentėsiu. Visai netikė-tai, lyg kažkas būtų valdęs mano ranką, parašiau: „Viskas bus gerai. “ ....
2016-07-07 19:30
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2016-11-07 23:13
sesė_mėta
Ech, nevertinsiu tik pasakysiu, kad visai visai neužkabina skaityti toliau, perskaičius dvi pastraipas.
Skaitytojai būna išrankūs - jei įtaria, kad nieko gero nebus, paspaudžia mygtuką "back" ir renkasi kitą tekstą. Gal toliau čia ir buvo kas įdomaus, bet aš turbūt nesužinosiu, nes pradėti taip kaip pradėjote...
"... Stebėjau, nueinančią jaunutę padavėją, o mintimis nukelia-vau atgal į praeitį, kuomet aš buvau šiek tiek vyresnė nei ji. Tuomet ištekėjau už savo išrinktojo, savo gyvenimo bendra-keleivio – Aleko. Buvau laiminga"
Jau taip ir pagalvoji - na va, iš pradžių papasakos kas nutiko jos gyvenime iki šiol, o tada GAL kažkas ir įvyks. O gal ir ne. O kai prasidėjo pasakojimas apie nepavykusią santuoką tai baigėsi kantrybė. Gal čia tik aš tokia. Linkiu kantresnių skaitytojų.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą