Tyla...

Baugi nakties tyla!
Tepasigirsta vėjo šnibždesys.
Gal šuo suloja einančiam gatve.
Baugi, tikrai baugi nakties tyla.

Pašoku iš sapnų!
Ką sapnavau? Nesuprantu...
Širdis krūtinėje lyg traukinys.
Blogi sapnai, blogų minčių.

Susigūžiu ir vėl verkiu,
Menu, kaip balsas sukužda:
-Nurimk, esi begalo man brangi,
Tiesiog nurimk, žinau kad tu gali!

Einu tykiu žingsniu, sustuoju...
O basos kojos šąla plytelių vėsoje
Dar kaltinas paglosto išsmurgdamas:
„Na ką! Ko stovi čia? Tu irgi alkana? “

Ne! Nesu aš alkana!
Esu tuščia, bevaisė, pavargusi laike
Ir  pasiklydusi kvailų minčių sraute,
Neišsakytų, neišmylėtų žodžių tyloje.

Man reikia tavo artumos
Ir tavo rankų, tavo kūno šilumos,
Tylaus šnopavimo begarsėj naktyje, 
O gal tiesiog užmigti tavo glėbyje.

Baugi nakties tyla!
Visi sumigę, o aš viena.
Vos praveriu begarsiai langą tamsoje
Gaiva!
Žvaigždė nukrito..
Žinau, tikrai žinau-
Matai tu ją...
Nušvinta šypsena manam veide.
Jau ne tokia baugi nakties tyla!...