nekaltumas

Sapnavau, kad nusišovė jaunas vaikis. Kad viršuj pakibo kažkieno dvasia su angelo aureole. Sapnavau trupinius ir tuščius, dulkėtus kambarius. Jie visi kažkada buvo mano, bet dabar jie atrodė tarsi po karo.
Sapnavau, kad išleidom savuosius. O kitus tik ruošėmės išleisti. Galvojom, kaip apie mirtį pasakyti tiem, kurie apie ją dar nieko nežino. Kaip tu pasakytum mylimam žmogui, kad jis mirs?
Vieni su ja tvarkėsi ryžtingai. Privertė baimingai jų pavydėti pasauliui anapus. Kitiems reikėjo švelniai rinkti žodžius, kad juose būtų kuo mažiau mirties. „Tai vėžys, tai neišvengiama“... O kiti nesumirksėję priėmė savo likimą ir ėjo toliau vaidinti.
Sapnavau vieną didelį teatrą. Gal labiau atranką. Jame vaidino mano žmonės, su kuriais tąnakt pamačiau daug mirties. O gal sapnas buvo labiau apie dvasias. Mes bijom dvasių. Jos apie mūsų pasaulį žino labiau nei apie savąjį. Ar galima tada jomis pasitikėti?.. Aš nepasitikėjau. Jaučiau jų bauginantį artumą, kurio akimis nepagrįsi. Bet vis tiek prisimerkusi, kad nieko nematyčiau, nuo pilnaties dengiau langus suplyšusiomis užuolaidomis. Gal tai atrodė šiek tiek beviltiška. Iš visų ten esančių žmonių aš dvasių bijojau labiausiai. Man mirties buvo per daug. Bijojau jose pamatyti tai, kad man neduotų ramybės visą likusį gyvenimą. Galbūt skausmo iškreiptą veidą ar tą paskutinę mintį ir neapykantą prieš nusišaunant. Buvo pavydu tiems žmonėms, kurie mylėjo tamsą ir dvasias. Jie kažko iš savęs tikėjosi. O man turbūt nebereikėjo nieko?..


--

atsikėliau 5 ryto ir užrašiau. gaudykit jausmą ir nesistenkint racionaliai įvertinti sapnų. vis tik, jaučiu, kad jis neša žinią.