Per laiko austą gobeleną
aš sapnavau šią nuogą vietą ir anksčiau.
Nustumtus užtvarus
egzotiškų troškimų,
tavo iškalbingais žvilgsniais
krentančius žemyn.
Aš keliavau šiuo atviru keliu anksčiau.
Ir sėlinau šešėliais
tavo šypsenos.
Nuo tol meldžiuos šventajam
davusiam tau vardą.
Dabar -
pablyškęs metų laikas
regis, niekad neišeis.
jame atstumas
(nuo čionai
lig ten)
tampa
begalinis.