Juoda saulė danguj,
Juodos mintys galvoj,
Juodus darbus darau
Kaip visad - sutemoj.
Ir juokauju juodai,
Kad man tinka juoda
Turiu sąžinę aš:
Bet ir ji - kaip barzda.
Mano mintys - tamsoj
Bandą skristi varnai...
Ko tikėtis, ko laukt
Net ir pats nežinai
Juoda saulė danguj
Ir lelija juoda,
Ir švenčiausiam žmoguj
Slypi juoda malda!
Padeda nuo šios ligos:
Nei verkti, nei juoktis
nei kaltint, nei ginti,
nei sėti, nei pjauti,
nei kurt, nei naikinti,
nei dirbt, nei ilsėtis,
nei barti, nei guosti,
nei stotis, nei sėstis,
nei mušti, nei glostyt,
nei šaukt, nei tylėti,
nei kimšt, nei badauti,
nei lėkt, nei stovėti,
nei eiti, nei laukti,
nei kelt, nei skandinti,
nei degt, nei rusenti,
nei pulti, nei kilti,
nei mirt, nei gyventi.
:) ir kritikų mintis reikia atsirinkti. Ir jokių būdu žeidžiančių neįsileist širdin.
O administruojančių išties verta paprašyt pakeist paskutinę eilutę Jūsų antrojo varianto į "Nei mirti nei senti...
Taip geriau.
Na taip, žinoma - neskųsi barzdos vien tik todėl, kad ji gražiai juoda:
,,...Ir juokauju juodai,
Kad man tinka juoda
Turiu sąžinę aš:
Bet ir ji - kaip barzda...."
Bravo...-:))...tolerantiškiausia pagieža viskam, kas žeidia......
Vieta ne girdždančių popierių knygų sulipusių į bibliotekas
Kur reti pirštai tepražergdina permeta ir užverčia
Kiek nusipelnijymų prieš prof. chebrą
Reikia apturėti
Nešti jiems save giedantį
Kaip dešrą lašinį šaltibarštį brendį
Prisibarškinti
Išmokti meno
Du baisiausi žodžiai
Jų neišmoksiu
Ko gero dabar supratau pagrindinę kritikų mintį. Turi būti šviežios frazės, tikros emocijos, efektinga pabaiga.
Pradžioje net kiek pikta buvo, nes širdies sudainuoti laiškai buvo suplėšyti. Dabar nebepykstu, tik nepažadu, kad greitai (ar iš vis) pasitaisysiu. Turiu daug kitų užsiėmimų (Čia tik silpnybė). Ypač vasara. Buvo malonu paskaityti naujų eilių. Esat kūrybingi, netingintys, šmaikštūs, išradingi.
Kiekvienam dvarui reikia savo klouno. Gal dar kurį laiką juo pabūsiu, besidairydamas po jūsų dvarą.
Nerašyt negaliu,
O rašyti nemoku.
Man į pensiją greit,
O vieta tarp pirmokų.