(senas ir vaikiškas eilėraštis)

Mano veidrodyje visad lyja,
ir po pirštais drėgsta stiklo oras.
O ten žydi baltosios lelijos,
krenta žvaigždės žemėn meteorais.

Sidabrinis liūdesio paveikslas.
Ir vanduo per šaltą delną teka.
Mano veidrodyje visad oras keistas:
visad lyja ašarom ir žvakėm.

Ir lyg nieko nieko neturėtum,
kai taip stovi ir žiūri į naktį.
Mano kūnas - stiklas prisilietus,
o širdyje miega žemės sapnas.