Trumpiausias kelias Namo -143

Šturmanas Geležėlė sėdėjo ant Šatrijos kalno šlaito atsiskyręs nuo Generaliteto. Jis nebuvo Štabo narys, -nesikišo į jo veiklą, -tik stebėjo. Viena akimi stebėjo krepšinį, kita akimi, mini-šachmatų lentoje figurėles. Partija ėjo į pabaigą, -ruošė lemiamą, Karališkojo gambito finalą. Finalą, kuris, šį keistą žaidimą, turėtų baigti įspūdingu Matu. Jis pagarbiai prisiminė, pasaulinio garso toleregius - išminčius; Nosterdamą, Vangą, Volfą Mesingą, bet šie iškylūs žmonės jam nedarė didelio įspūdžio. Kodėl? Atsakymas paprastas; jie daug ką išpranašavo, bet nieko negalėjo padaryti, kad siaubingos pranašystės nebūtų tokios skausmingos Žmonijai. Prievartaujami net talkino Tironams. Jie buvo viso labo tik pranašai, bet, nei strategai, nei taktikai jie nebuvo, todėl negalėjo pakeisti Pasulį, kad jis būtų saugesnis, gražesnis ir patikimesnis. Kodėl? -Šturmanas neturėjo aiškaus atsakymo. Atsakymas vienas, - jie buvo tik žmonės. Jų trūkumus šiandieną turėjo užpildyti Jis, Geležėlė, -Burlaivio „Lietuva“ šturmanas, -Šturmanas Geležėlė. Jis klausė savo Širdies balso. Širdies, kuri degė Meile visiems Pasaulio žmonėms. Šiandieną jis buvo čia, Lietuvoje, ant Šatrijos kalno ir žaidė neeilinę sachmatų partiją. Kaip paslaptį atskleisti galimą, kad figurėles stumdė ne šiap sau, o pasufleruotas iš aukštai, iš netoliese kybančio erdlėlaivio „Pilienai“, nuo Kunigaikščio Margirio pasiuntinio Ūdrio. Erdvėlaivio „Pilienai“ kapitono, atskridusio iš Margirio žvaigždyno. Jis siunčia Lietuvai linkėimus nuo visų, tūkstantmečius išgyvenusių Lietuvos Karžygių, - per visą Lietuvos istoriją. Šis, Kunigaikščio Margirio laivas, šiandieną sklano virš Lietuvos aštoneri metai, nuo to laiko, kai į Klaipėdos uostą atplaukė paslaptingas burlaivis „Baltoji Gulbė“. Čia jis buvo pašventintas karo kapeliono Alfobco, -palaimintas garbių asmenybių; Almutės ir Valdo. Jie atvyko nuo Didžiųjų ežerų, surado pokaryje paliktas šlepetes ir ėmėsi kurti Lietuvą pagal Vakarams primtą demokratijos modelį. Kurti demokratinę, Nepriklausomą Lietuvos valstybę. Butent jie, 2008 metų vasarą, buvo burlaivio „Baltoji Gulbė“Krikštatieviai, - pakrikštijo laivą „Lietuvos“ vardu. Nuo šios neramios vasaros, ygula pasipildė naujais nariais iš Rašyk. lt. svėtainės. Butent jiems, Šturmanas Geležėlė, yra šiandieną labai dėkingas. Dėkingas, kad turi garbę būti su šiais nustabiais Karžygiais; poezijos ir muzikos garsų Riteriais. - Žemai lenkiuosi Jums Broliai, ir prašau, plaukim kartu, į Lietuvos ir Pasaulio pažinimo kelionę: - Čiulbėki, paukšteli, čiulbėk, -Skambėki dainelė skambėk... Šturmanas Geležėlė, mintimis apžvelgė aštonerių metų buvimą Lietuvoje, - tarp draugų ir priešų... Prikandęs lūpą, nubraukė aprasojuses akis, -atlikęs atgailą, už padarytas klaidas, atsiprašęs visų, kad taip ilgai viskas užsitęsė, -mestelėjo kelis vytintos žuvies akių lešius į burną ir pastūmėjo šachmatų figūrą. Figūrą, kuri turi nulemti Užgavienių šventės laimingą pabaigą. Pastūmė vieną Rikį, -į prišininko Čėslovo atsakomojo ėimo bokštų, -pastūmė antrą Rikį. Buvęs, tuo metu Palamento spykeris Českovas, buvo įšėjęs į atsargą, todėl su malonumu priėmė Šturmono Geležėlės revanšo partiją.  Šturmanas atakavo Valdovę kryžmine ugnimi. Du žirgai buvo  tampriai apjuosę priešininko Karlių. Dėl viso pikto, pasitikrino kišenę, - keturi Tūzai buvo vietoje. Jis nelabai pasitikėjo jais, bet, -dėl šventos ramybės... Palingavo galvą, liūdnai nusišypsojo, ir toliau žiūri kaip Žemaičiai kaunasi su Europos rinktine....
Karčiamoje virė aistros. Aptraimų objektas buvo kątik matytas skubus Ritos pranešimas iš Kauno geležnkelio stoties. Du žemaičiai, Jeronimas ir Telesporas sėdėjo nuošaliau ir stebėjo Luokės Šerifą Tadą Blindą, ūkininką Boleslovą ir keistu, laiko ir kovų aptrintu, samurajaus apdaru, Kamikadzę Gipsį.
-Jeronimai, girdėjau, kad šis tips ne šeip sau atropojo į karčiamą. -Girdėjau, kad jis į Luokę yr atsiųsts su ypatinga Misija, nuo kažkokio Generalinio Štabo, iškastruot kuilį Korupcį. Šis Štabas, šiandien reguliuo visus vykstančius procesus ne tik Lietuvo, bet daug toliau... -Ja, Telespora, girdėjau, kad  Štabui patarinie, kažkoks Šturmans Geležėlė. -Aš nežinau, bet sklando po Lietuvą tokie ganda... -Sako, kad jis, su kapitonu Jūzapu, yr iš Žemaitijoje kilęs, iš kilmingos bajorų giminės. -Man kažkaip įtartins atroda tas tips Samurajus,  kažkokiais ryšiais susijęs su tuo Geležėle yr. -Pastebėja, Telespora, kažkaip keista margstosi jis su tais dviem tipais... -Va, pavejziek, jie žiūri viens į kitą, -tebesimargsto, o šie, du Ekspreso mašinistai tik šypsosi. -Jie čia ne šiaip sau jovijosi... -Į sveikata, Jeronimai, -E, -vejziek į drobulę... Trečias kelinys prasided... -Lekam vejziet rungtynes gyva... -Pavejziet kap žemaite kovo su Europa. Du žemaičiai paliko puspilnius bokalus ir nuskubėjo pre Šatrijo kalno.
Galingo škvalo pagauti medžiai;pušys, liepos, ąžuolai, beržai, - ošdami ragino žemaičius nepasiduoti, -drąsino ir įkvėpė žemaičius. Įkvėpė ne tik Žemaitijos, bet visus, Lietuvos žmones, braliukus iš Kuržemės, Žemgalos, Prūsijos: - Jūs Atlantidos, Šumerų, Spartos, -karaliaus Leonido, Herkaus Manto ir Margirio palikonys... Esate gimę svaigiam, -pasakiškam Pergalės skrydžiui: - Žemaičiai - Nepasiduokit... -Nepasiduokit...